Parsisiųskime Windows 7 Beta ir išbandykime

10 sausio, 2009 – 14:20

Microsoft logotipas Kaip jau galbūt žinote, vakar Microsoft išleido Microsoft Windows 7 Beta versiją viešumai. Parsisiųsti gali visi, tačiau ne visiem pavyksta gauti raktus, nes Microsoft serveriai šiuo metu patiria ypač dideles apkrovas. Tiesa, jau yra keletas žmonių, kuriem pavyko šiąnakt gauti raktus, tačiau tokių labai mažai.

Šiuo metu Microsoft rašo, jog Beta versija dar bus perdėta mat jie prijunginėja papildomus resursus. Na, Beta versiją parsisiųsti ir išbandyti galime ir be raktų.

Parsisiunčiame
Parsisiųsti Microsoft Windows 7 Beta galite x86 ir x64 platformom. x64 – speciali versija 64-bitų architektūrą, instrukcijas palaikantiems procesoriams. Kai kurios programos gali veikti greičiau, bet kai kurios taip pat gali veikti lėčiau ir blogiau, o ypač tvarkyklės. Todėl siūlome rinktis 32 bitų versiją (x86).

Parsisiųsti Microsoft Windows 7 Beta x86 ISO (MD5: f9dce6ebd0a63930b44d8ae802b63825)

Parsisiųsti Microsoft Windows 7 Beta x64 ISO (MD5: 773fc9cc60338c612af716a2a14f177d)

Nepamirškite, jog siųsdamiesi įvairiais FlashGet ir pan. siuntimosi spartintojais galite sugadinti ISO failą, nes ne visi HTTP/FTP serveriai „draugauja“ su tokiais siuntimais. Pats esu sugadinęs 2 ISO failus: MD5 „hash’as“ buvo teisingas, tačiau pats ISO failas buvo neteisingas. Parsisiuntus su Opera naršykle (galite siųstis ir su Firefox standartiniu siuntimosi valdikliu) ISO failas buvo geras.

Parsisiųstą ISO failą atidarykite su Nero (nereikia nieko išpakuoti su jokiais archyvatoriais! pamirškite visus WinRAR, WinZIP ir pan.) ir įrašykite į DVD diską arba jį primontuokite prie virtualaus kompiuterio (nenaudokite MS VirtualPC, nes su juo jau yra žinoma keletas problemų dirbant su Windows 7; rekomenduojame naudoti nemokamus VMware Server arba VirtualBox) ir instaliuokite. Arba galite ISO failą primontuoti prie veikiančios MS Windows Vista SP1 sistemos ir paleisti „upgrade“ dar iš veikiančios sistemos. Tiesa, tai neveiks su Windows Vista be SP1 ir Windows XP.

MP3 sugadinimas
Vos tik išleistai Windows 7 Beta jau buvo sukurta svarbus ištaisymas. Mat naudodami MP3 failus šioje sistemoje galite prarasti keletą failo dalių. Tačiau, kaip jau sakiau, tam jau yra ištaisymas:
x86 platformom
x64 platformom

Išplėskime bandomąjį laikotarpį
Nors Microsoft serveriai šiuo metu patiria dideles apkrovas (kai kurie sako, jog BitTorrent būtų išeitis, bet jie klysta – kritines apkrovas patiria raktų dalinimo sistema, o ne „Microsoft Downloads“), jūs vis tiek galite išbandyti Windows 7 Beta ne 30-iai dienų (instaliuojant sistemą be rakto, tiek jums bus leidžiama ja naudotis). Tiesiog įvykdykite šią komandą:

slmgr -rearm

Ir jūs jau turite sistemą, kuri veiks 180 dienų, o ne 30.

Nuorodos
Microsoft Windows 7 oficialus puslapis
TechNet Windows 7 puslapis

ArchLinux prieš Gentoo

3 sausio, 2009 – 15:07

Taigi, visai neseniai Maksim (aka Dummas) palygino ArchLinux ir Gentoo Linux distribucijas. Man asmeniškai idėja palyginti šias distribucijas patiko, tačiau pats palyginimas – ne. Šis įrašas – tai atsakymas į Dummas parašytą tinklaraščio įrašą.

Naudojau ir naudoju juos abu. Gentoo jau gal 2-3 metai kaip čiupinėju ir naudoju kaip pagrindinę OS maždaug 1,5 metų. ArchLinux esu ne kartą bandęs įdiegti, kai jos versijos nebuvo žymimos data, pusę metų naudojau serveryje 2008-ųjų versiją ir dabar VirtualBox’e turiu įsidiegęs įvairiem testam.

Serveryje abi sistemos pasirodė neblogai. Jeigu tik taip galima sakyti… Problemų kildavo tik su atnaujinimais (ArchLinux’e), bet tai jau paketų valdiklio problemos.

Paketų valdikliai abiejose sistemose man pasirodė visai neblogi.
Portage (Gentoo) pliusai, kurių neturi ArchLinux pacman’as:

  • neradus paketo viename serveryje arba nutrūkus su juo ryšiui, jungiamasi prie kito serverio, o ne stabdomas darbas;
  • programos ypač lengvai kompiliuojamos;
  • norėdamas atnaujinti sistemą įvykdau „emerge -av world“ permetu akį per geltonus „USE“ flag’us ir paleidžiu atnaujinimą (daugiau jokių klausimų apie paketus);
  • Portage nebūtina sinchronizuoti jeigu viename tinkle turite kelis kompiuterius (o jeigu ir make.conf failai panašūs – ir siųstis paketų); tuo tarpu ArchLinux neteko matyti net sinchronizacijos su vietiniu serveriu galimybių;
  • nepatiko Portage? Ne bėda. Galite lengvai pereiti prie kelių kitų paketų valdiklių (pkgcore, Paludis ir kt.) arba netgi kitą paketų sistemą (pvz., RPM, DEB);
  • kompiliavimo/diegimo problemas ypač lengva išspręsti, nes aiškiai parašoma kas yra.

Portage minusai:

  • nesitikėkite gauti naujausio KDE, naujausio GNOME iš standartinių serverių – teks naudotis SVN ir neoficialiais serveriais, nes į oficialius serverius viskas kiek vėluoja dėl klaidų taisymų, testavimų ir pan.

Pacman pliusai:

  • spartus ir paprastas paketų parsiuntimas ir įdiegimas.

Pacman minusai:

  • nėra galimybės naudotis keliais veidrodiniais serveriais;
  • nėra jokios galimybės išvengti paketo, kurio nepavyksta įdiegti, įdiegimo, jeigu jis eina kaip dep. kitai programai.

Jeigu turite įdėjų ką čia galima būtų prirašyti ar pašalinti, maloniai jų laukiu komentaruose…
Atkreipkite dėmesį į tai, jog į vertinimą neįtraukiu kompiliavimo ir binarinių paketų sistemos kriterijų. Kompiliuoti išeities tekstus yra gerai, nes gaunate optimizuotą programą, tačiau tai lėtoka. Instaliuoti binarinius paketus yra blogai, nes kodas optimizuotas dideliai daliai kompiuterių, o ne jūsų vienam, gaunate ne viską, ką sukūrė programos autoriai, o tik tai, ką įjungė jūsų OS autoriai kompiliuodami programą ir ruošdami paketą. O kadangi abiejose sistemose galima tiek įdiegti binarinius paketus (Portage irgi gali diegti ne iš išeities tekstų, o iš binarų, tik tam reikia nurodyt binarų veidrodinį serverį; taip pat į Gentoo gerai lenda RPM’ai), tiek išeities tekstus, šių kriterijų aptarimas yra beprasmiškas – jie yra tie kriterijai, kurie nesako ar OS yra gera, ar bloga, bet sako ar ji jums patiks.

Operacinės sitemos instaliacija abiejose OS man pasirodė gera. Su ArchLinux senesnėse versijose buvo begalės problemų net ir ne Alpha, Beta, RC versijose. Tiesą pasakius, nesistebiu, jog ši OS nepopuliarėjo ilgą laiką. Dabar problemų lygtais ir nebėra, tačiau instaliatorius taip ir liko akmens amžiaus. Apie Gentoo LiveCD GUI instaliatorių net nekalbu (yra problemų su particijų valdymu), tačiau CLI dirba visai neblogai. Tačiau, kaip jau rašiau, kiekviena OS turi savų savybių, kurios yra nevertintinos, nes kitoje OS jos atvirkščios, bet taip pat geros. Viena iš tų savybių yra OS diegimas be instaliatoriaus. Gentoo diegimas naudojantis instaliatoriumi iš esmės yra kiek „iškrypėliškas“ ir jeigu jūs instaliuojate Gentoo naudodamiesi instaliatoriumi, tai žinokite, jog tikrai nesužinosite kas yra Gentoo ir su kuo tai valgoma, o tik pasisemsite blogų ir kvailų įspūdžių. Taip, taip, Gentoo galite instaliuoti be instaliatoriaus. Iš viso, pamirškite visus LiveCD, bet kokias nešiojamas laikmenas, kuriose galvojote, jog įrašysite kažkokį tai Gentoo CD/DVD… Taip pat pamirškite Gentoo Minimal Instalation CD, kuris nors ir be instaliatoriaus, tačiau pajusti Gentoo skoniui yra netinkamas.

O Gentoo reikėtų įdiegti taip: paimate ir įsidiegiate sau patogią Linux OS. Žinoma, particijų lentelę iš anksto paruošiate Gentoo. Tada imate stage3, portage ir diegiate į naujai sukurtas particijas šalia įdiegtos Linux OS. Pvz.: aš visada pirmiau įdiegiu Ubuntu, o iš Ubuntu diegiu Gentoo ir vienu metu naudojuosi Skype, Pidgin, X-Chat, žiūriu filmą ir t. t.

Sakote Gentoo instaliacija ilgai užtrunka? O kur jūs skubate? Ar jums labai reikia būtent Gentoo? Jeigu jūs diegiate iš kitos Linux OS, tai kam jums būtina Gentoo dabar pat? Taip pat ir su programų atnaujinimais. O pirmą kartą diegiant atminkite, jog gausite savo darbą, savo sukonfigūruotą sistemą, o ne kieno nors kito. Galų gale, jeigu norite galite nekompiliuoti app-office/openoffice, o sudiegti binarinį variantą app-office/openoffice-bin. Bet vėlgi, grįškime prie nevertintinų kriterijų… Paketų diegimas iš esmės yra nevertintinas, nes jis juk turi pliusų abiejose OS.

Grįžkime prie ArchLinux instaliacijos. Instaliatorius tikrai turi kur judėti ir ne tik dėl to, jog tai vienintelis būdas instaliuoti ArchLinux, bet ir dėl to, nes yra ką patobulinti. Štai, kad ir paketų parsiuntimas. Kodėl aš turiu persijungti į kitą vt, jog pamatyti kaip ir kokiu greičiu siunčia paketus? Kodėl nutrūkus ryšiui su internetu man reikia iš naujo siųstis paketus, o jų siuntimas neprasitęsia, bet tiesiog sustoja?

ArchLinux iš prigimties yra pritaikytas i686 ir niekam. Apmaudu, ar ne? Ką daryti senų sistemų vartotojams?

Tiek ArchLinux, tiek Gentoo programų įdiegimas yra švarus. Viskas po įdiegimo veikia „out of box“. Abiejose sistemose, o ne tik ArchLinux, kaip rašė Maksim.
Maksim rašė, jog ArchLinux turi veidrodinį serverį Lietuvoje. Tačiau jis neoficialus! Tai reiškia, jog negaunate jokių garantijų. Taip pat paminėdamas veidrodinį serverį jis pateikė nuorodą, kuri veda į atviras.lt forumo temą. Keista, tačiau Maksim nepastebėjo, jog žemiau, toje pačioje temoje, buvo paminėtas ir Gentoo serveris Lietuvoje.

Atnaujinimai abiejose sistemose yra diegiami ypač paprastai. Gentoo užtenka įvykdyti „emerge world“ arba jeigu norite žinoti kas bus atnaujinama prieš patį atnaujinimą: „emerge -av world“. ArchLinux komanda irgi niekuo nenusileidžia Gentoo paprastumui. Beatnaujinant šias sistemas per ilgą laiką pastebėjau, jog Portage turi keletą bug’ų su blokuojamais paketais, tačiau visa tai yra labai lengvai ištaisoma atsivėrus Google, įvedus blokuojamą paketą ir perskaičius sprendimą, kuris būna pirmąjame puslapyje… Tuo tarpu ArchLinux dar laikant serveryje buvo problemų su kernel’io atnaujinimais. Kernel’is atsinaujino ir užsidėjo save kaip numatytąjį GRUB’e, o moduliai – ne. Net /lib/modules/ katalogas nebuvo sukurtas. O atnaujinimų taip ir nebuvo… Teko naudotis senos kernel versijos moduliais. Tačiau, kai sulaukiau kernel’io modulių atnaujinimo sistema galutinai atsisakė dirbti su bet kokiais moduliais, o FreeNode #archlinux kanale nepavyko gauti jokios pagalbos.

Dokumentacija. Manau praktiškai kiekvienas sutiks, jog yra dvi ypač gerai dokumentuotos distribucijos – tai Gentoo ir Ubuntu. Dažnai ieškodamas sprendimo kitom sistemom sprendimą per Google randu būtent šių distribucijų dokumentacijose (forumus ir kitas bendruomenines priemones priskiriu dokumentacijai). Tuo tarpu ArchLinux Tačiau Gentoo dokumentacija išmėtyta. Dalis jos gentoo.org, dalis neseniai lūžusiame ir praradusiame duomenų bazes gentoo-wiki.com, dalis Gentoo.org forumuose ir kitur. Tuo tarpu ArchLinux praktiškai viskas po vienu domenu, tačiau tikrai ginčytina ar tos dokumentacijos daugiau.
Bet kokiu atveju, noriu ypač pabrėžti, jog jokia distribucija neturi tiek daug informacijos apie instaliavimą, kaip Gentoo. Gentoo handbook‘e tikrai viskas aiškiai paaiškinta, tereikia netingėti perskaityti.

Klaidos. Ko jau ko, tačiau klaidų Gentoo ne ką daugiau už kitas distribucijas ir ArchLinux. O ypač ArchLinux. ArchLinux kūrėjai praktiškai visada tik paima kodą iš programos autorių ir sukuria paketą. Be jokių „patch’ų“, ištaisymų ir pan. Tuo tarpu Portage paima ne tik source’us, bet ir patch’us, o kai kuri programinė įranga netgi yra modifikuojama ištaisant klaidas (pvz., „gentoo-sources“).
Tačiau atviro kodo pasaulyje tų klaidų ne tiek jau daug, jog reikėtų bijoti ArchLinux ar Gentoo dėl jų.

Išvados. Taip, prie Gentoo pasėdėsim ilgai. Tačiau pažiūrėkim į skirtumus nuo ArchLinux? Taigi, kurioj vietoje mes pasėdėsime ilgiau negu prie ArchLinux? Tik prie Portage. Jeigu programų diegimas ir bandymas – Gentoo greičiausiai ne jums. Kitais atvejais sėdėsit ilgai tiek prie ArchLinux, tiek prie Gentoo. Jeigu norite paprastos ir geros sistemos – imate Ubuntu. Jeigu jums labai knieti išbandyti Gentoo, bet norite visko paruošto darbui (netgi labiau negu Ubuntu, nes gausite krūvą programų: Skype, žaidimų ir t. t.), tai paimkite SabayonLinux. Ši distribucija tikrai neatsiliks nuo Gentoo, o galbūt netgi ateityje pralenks Portage pakeisdama kokiu pkgcore.

MSI PR200 – nenorintiems „netbook’o“

30 gruodžio, 2008 – 14:10

Norėtumėte mažo, subtilaus dizaino, galingo, bet pigaus ir vis tik ne per daug mažo kompiuterio? Tada MSI PR200 kaip tik jums. Lietuvoje šis kompiuteris parduodamas mėlynas ir rausvas. Tiesą pasakius, jeigu ne įmantraus dizaino korpusas ir gera kaina – jis būtų yprastas kompiuteris.

MSI PR200 – ne tik pigus, bet ir galingas. Dydžiu jis labai arti vadinamiesiems „netbook’ams“: tipinis „netbook’as“ turi 9″ monitorių, o MSI PR200 net 12″. Funkcijų ir įvairių specifikacijų jame tikrai daugiau negu „netbook’uose“, kuriuose dažnai galima pasigesti 802.11n tinklo palaikymo, kuris yra pastarąjame kompiuteryje, ir pan.

Šiuo metu šis kompiuteris kainuoja 1799,90 Lt. Už šią kainą gausite:

  • 24 mėnesių garantiją;
  • 30 cm (12 colių) įstrižainę;
  • Intel Core 2 Duo T5750 2.0 Ghz procesorių;
  • 2048 MB DDR2 atminties;
  • 160 GB 5400 RPM kietąjį diską;
  • integruotą vaizdo plokštę;
  • DVD+-R/RW optinį įrenginį;
  • 4-in-1, SD/MMC/MS/MSpro, atminties kortelių skaitytuvą;
  • integruotą gigabitinę tinklo plokštę ir 802.11n bevielio ryšio adapterį;
  • HDMI ir dar daug kitų naudingų jungčių;
  • 4 valandas veikiančią bateriją ir t. t.

Geroji pusė
Pirmą kartą į rankas paėmus kompiuterį kilo labai kvailas, tačiau svarbus klausimas – „Kaip jį atidaryti?“. Kompiuterio ekranas prisilietęs prie klaviatūros nėra „užrakinamas“ kažkokiu mygtuko paspaudimu. Mat monitorių laikančiame „įrenginyje“ yra įtaisytas kažkoks fiksatorius, kuris užsisiksuoja monitorių uždarius. Tik ne tas, kuris praneša sistemai apie uždaromą ekraną, o sistema „nueina miegoti“, o mechaninis, kuris iš dalies „pritvirtina“ monitorių prie klaviatūros. Atidarymas pasirodė iš tiesų mažų mažiausiai keistas – reikėjo tiesiog paimti ir atidaryti, o ne ieškoti kažkokio mygtuko, kurį paspaudus ekranas atsilaisvina.

Kadangi kompaktų nepaėmiau tai antras dalykas, kurį padariau, tai buvo instrukcijų parsisiuntimas. Šioje vietoje ypač nustebino MSI serverių sparta. Kelių megabaitų archyvą parsisiųsti užtruko vos kelias sekundes. Dėl spartos negalėčiau pagirti Dell, Gigabyte, VIA ir dar didelės krūvos kompiuterių detalių gamintojų.

Iš karto kritęs į akį dalykėlis – balti, standartinio dydžio klavišai. Ne, ne į aukštį, bet jų plotas kaip ir kitų standartinių nešiojamųjų kompiuterių. Žinoma, sakysite, jog tai blogai, nes netelpa visas QWERTY išdėstymas, bet patikėkite manimi – prasėdėtumėte pusdienį ir net nepajustumėte kažkokio diskomforto dėl Fn klavišo panaudojimo kartą į valandą.

Kitas įdomus dalykėlis, kurį vėliau aprašysiu kaip blogą, yra 12″ ekranas palaikantis 1280×800 rezoliuciją. Filmams tai tiesiog super. Tačiau klausimas kiek sveika spoksoti į HD 720p/i filmą iš taip arti, jog jaustųsi, kad HD kokybės filmą žiūri. Tačiau internetui tokia rezoliucija nenuginčijamai praverčia.

Apibendrinant, kompiuteris šimtus kartų patogesnis už visus tuos Asus EEE PC, MSI Wind ir pan. tačiau turi keletą neigiamų dalykėlių, kurie kai kuriems gali nepatikti (pvz., įmantrus dizainas, spalvos).

Blogoji pusė
Bedirbant kompiuteriu supratau, jog „netbook’as“ tikrai nėra skirtas nuolatiniam darbui, o šis kompiuteris tuolab. 1280×800 rezoliucija ant 12″ ekrano ir dar ne bet kokio, o ypatingai gerą apšvietimą turinčio. Na, paaiškinkit jūs man kam jis gali būti reikalingas toks stiprus? Padirbėjus su kompiuteriu 3 valandas akys tikrai pavargo kaip reikiant. Net prie Samsung 226BW 22″ 300cd/m^2 monitoriaus taip akys nepavargdavo.

Ar man pasivaideno ar MSI irgi, kaip ir IBM Lenovo, kompiuteriuose Fn klavišas sukeičiamas su Ctrl? Kodėl taip daroma? Juk tai visiškai nepatogu tiems, kurie nuolatos sėdi prie stalinių kompiuterių. Patogu tik to „brand’o“ gerbėjams…

Kad ir kaip patogu būtų naudotis „touchpad’u“, mygtukai spaudžiojosi _ypatingai_ kietai ir sunkiai. Laimei dešiniojio pelės klavišo daug kur nereikia, o kairįjį pelės klavišą gali lengvai atstoti paprastas „touchpad’o“ palietimas. Tikėkimės, jog mygtukai su laiku „suminkštės“.

Įdomus dalykas tarp kairiojio ir dešiniojio „pelės“ mygtukų buvo pirštų antspaudų skaitytuvas. Yprastai jis yra įtaisomas kompiuterio kampe. Atrodo, MSI pasistengė ir šį pirštų antspaudų skaitytuvą padarė ne tik autentifikacijai skirtą aksesuarą, bet ir kaip pelės ratuko atitikmenį. Blogoji pusė yra ta, jog tam reikia naudoti papildomą programinę įrangą.

Šiaip kompiuteryje pasigedau ne klaviatūroje esančių garso valdymo mygtukų ir niekaip nesupratau kodėl tie du mygtukai „P1“ ir „P2“ negalėjo būti tiesiog pažymėti „Windows Media Player“ ir tinklo ikonomis, jeigu jų funkcijų Windows Vista pakeisti negalima?

Apibendrinimas
Kompiuteris puikus tiems, kurie nori kažko panašaus į „netbook’ą“, bet ne tokio silpno ir brangaus, nori išsiskirti iš minios. Konkrečiai šis modelis yra išskirtinis ne tik savo kaina, bet ir savybėmis. Kažin ar rasite geresnį kainos/kokybės santykį net ir tarp brangesnių kompiuterių.

Produkto apžvalga iš visų pusių.
Aprašymas gamintojo puslapyje.
Mano darytos nuotraukos.

Nešiojamųjų kompiuterių baterijos stebėjimo programėlė

30 gruodžio, 2008 – 13:17

Windows XP vartotojai turėtų pastebėti, jog jų sistemose integruota baterijos talpos matavimo programėlė yra kiek prastoka: dažnai nerodo to, ko mums reikia. Žinoma, kai kurie gamintojai kuria savas programas darbui su baterijom, tačiau ką daryti kitiems, kurių nešiojamojo kompiuterio gamintojas tokios programėlės nepateikia?
Programos nuotrauka
GHacks siūlo išbandyti Power Meter Plus. Ši programėlė yra visiškai nemokama privačiam naudojimui (reikia suprasti kaip ne verslo reikalams). Ji taip pat yra visiškai portabili – ją galėsite nešiotis tarp kompiuterių nediegdami. Ši programėlė veikia visose Windows sitemose nuo Windows 3.11 iki Windows Vista.

Power Meter Plus rodys baterijos statusą kairiame arba dešiniame kompiuterio ekrano kampe. Programėlė automatiškai judės iš kairės į dešinę priklausomai nuo pelės kursoriaus pozicijos. Išbandyti tiesiog būtina bet kuriam nešiojamo kompiuterio naudotojui!

Programos puslapis: http://mattcollinge.wordpress.com/software/power-meter-plus/

[via GHacks]

Pirmieji įspūdžiai iš Linux 2.6.28

30 gruodžio, 2008 – 12:48

Iš karto griebsiu svarbiausią jautį už ragų: kernel’is užskrovė galima sakyti visa sekunde greičiau. USB įrenginiai buvo atpažinti gal 4 kartus sparčiau. Viena labiausiai laukiamų funkcijų buvo ext4 palaikymas, tačiau ar tikrai į ext4 buvo įdėta daugiausiai darbo šioje versijoje?

Nežinau kodėl, tačiau Linux 2.6.27-r7 vis nenorėjo leisti pasirinkti VIA (Rhine) modulio, todėl tik dabar galėsiu išbandyti naują D-Link DFE-520TX tinklo plokštę. Prie tinklo plokštės pridėta tvarkyklė turėjo veikti tik su 2.4 ir 2.6 iki 2.6.18.

Kaip jau sakiau, ypač nustebino toks spartus USB įrenginių pajungimas. USB raktas atpažįstamas maždaug 1,5 sekundės sparčiau. Kraunantis sistemai, USB lizdai apžvelgiami gal 4 kartus sparčiau negu 2.6.27-r7.

Tiesą pasakius, bekonfigūruojant branduolį mane nuliūdino toks pamatytas vaizdas:

Tai reiškia, jog ext4 palaikymo Microsoft Windows sistemose dar teks palaukti, nes kitaip negu ext3, ext2 atžvilgiu, ext4 nėra suderinama su ext3 tvarkyklėmis.

Apskritai, ext4 dar nedaug programinės įrangos palaiko ir migruoti prie šios failų sistemos nelabai apsimoka. Spėju, jog geriausia judėti link ext4 bus pavasarį.

Tačiau jeigu Windows nenaudojate tame pačiame kompiuteryje, išbandyti Linux 2.6.28 verta, nes 2.6.29 neverta tikėtis didelių pakeitimų ext4 (2.6.29 bus kuriama Kernel Mode-Setting).