Archive for the ‘Internetas’ Category
Antradienis, 12 liepos, 2011
Visi, kurie bent kiek domisi naujienomis interneto sferoje, greičiausiai jau žinote apie Google+. Neseniai pradėjo sklisti gandai, kad šis socialinis tinklas iš uždaro tapo atviru visiem, kurie turi Google Account. Tiesa, pats tuo įsitikinti negalėjau - nors ir neturėjau Google+ pakvietimo, prisijungti prie Google+ nepavyko ir jo negavau. Būtent todėl nutariau pasidalinti pakvietimais tinklaraštyje, kuriuos išsiųsti galiu ne tik aš, bet ir bet kuris kitas Google+ vartotojas.
Google+ iš kitų socialinių tinklų greičiausiai išsiskiria tuo, jog tai... Google. Kai kas mano, kad Google sukūrė šį socialinį tinklą vien todėl, nes Facebook nesutiko leisti indeksuoti duomenų paieškos sistemoje. Jei šiam Google kūriniui pasiseks atsipjauti socialinių tinklų vartotojų pyrago (pateikta žemiau), tai paieška taps dar tikslesnė, o reklama - pastebima ir kartais netgi naudinga. Puikus pavyzdys - Facebook Ads, leidžiantis reklamos užsakovui pasirinkti labai tikslią ir konkrečią auditoriją, nurodant raktažodžius, informacijos apie vartotoją reikalavimus (pvz., amžių, pomėgius) ir pan. Kyla tik vienas klausimas - ar nenutiks taip, kad Google paieška naudotis taps beveik neįmanoma, kai prireiks ieškoti dalyko, kuriuo nesidomėjai niekada gyvenime. Juk jei Google bandys „supersonalizuoti“ paieškos rezultatus, tai tuo pačiu jie taps mažiau palankūs nepopuliariem paieškos objektam.
Posted in Apžvalgos, Internetas | 1 Comment »
Trečiadienis, 16 kovo, 2011
Kovo 17-18 dienomis nuo 10 iki 17 valandos Litexpo vyksta konferencija apie internetą - Login 2011. Šiame įraše matysite Twitter atnaujinimus, greičiausiai susijusius su Login 2011 konferencija. Juos taip pat galite sekti Twitter puslapyje twitter.com/ernetas (RSS). Taip pat įdomių pranešimų Login 2011 tematika rasite @LoginEvents Twitter sraute.
Vaizdo įrašus parsisiųsti per HTTP ar BitTorrent tinklą galite čia.
Posted in Internetas | 4 Comments »
Šeštadienis, 25 gruodžio, 2010
Su failais jūsų kompiuteryje gali atsitikti bet kas. Pradedant menkiausia failų sistemos klaida dingstant elektrai, atsititktiniu ištrynimu ar paprasčiausiu laikmenos nekokybiškumu. Trumpiau tariant, nieko nėra amžino. Tuo tarpu GMail šiuo metu naudojamas beveik bet kam: nuo asmeninių laiškų, patarimų kaip iki atsarginių kopijų. Kompiuterių administratoriams atsarginės kopijos (angl. „backup“) buvo galvos skausmas labai ilgą laiką. Juk retas rasime bitas į bitą nuskaitomą CD-R diską, įrašytą 2000-aisiais. Tačiau dabar, kai mūsų kompiuteriuose jau nebe 40 GB HDD, o mes saugojame „svarbesnę“ informaciją, atėjo laikas, kai ši problema palietė ir paprastus vartotojus. Problemos neapibūdinsi bet kaip - vieni sako, jog tai apsauga nuo neatsargumo, jog turėtumėte iš kur atsikurti failą netyčią jį ištrynę, o kiti atsargines kopijas daro vien tik siekdami išsaugoti failus kuo ilgiau.
Kodėl GMail?
Tačiau grįžkim prie to, kodėl visgi GMail yra patogus backup'inimui. Įsirašiau keletą atsarginių kopijų į tuo metu geriausiais ir brangiausiais laikytus Verbatim CD-R diskus. Tuo metu - tai buvo Nr. 1 laikmena. Greičiausiai ir šiuo metu kai kuriem įprasta manyti, kad tai puiki laikmena saugoti atsarginėm kopijom. Tą kartą diską įdėjau į standartinę dėžutę, sausoje, tamsioje spintelėje, kur jis ir pragulėjo 8 metus vidutinėje kambario temperatūroje. Šią dieną to kompaktinio disko nebenuskaito joks optinis įrenginys, o jame buvusi informacija buvo nuskaitoma su klaidom dar prieš 3 metus. Kompaktinius ir DVD diskus per tuos 8 metus naudojau viskam: filmams, žaidimams, nuotraukom, dokumentams ir pan. Buvo užėjęs ir metas, kai maniau, jog istorija pasikartos ir internetą turėsiu ne visados, todėl labai apsimoka viską, ką parsisiunti dėt į atsarginį diską. Rezultatas - per 100 diskų, kurių turinys šiai dienai ne tik nereikalingas, bet ir dažnai ne visai nuskaitomas. Įsitikinau, jog diskuose informacija kokybiška išlieka neilgiau metų. Diskams yra analogų - už mažiau nei 130 Lt galite nusipirkti 500GB SATA2 100MB/s kietąjį diską. Galite nusipirkti Amazon EC2 serverį ir jame sutalpinti atsargines kopijas. Galite nusipirkti jau senokai iš mados išėjusią DAT 320 juostą, kuri talpins 160 GB informacijos. Galite nusipirkti SSD diską ir jame sutalpinti viską, ko jums reikia. Tačiau ką daryti jūs NEnorite atsikratyti failų iš savo kompiuterio? Suprantama - juos pasilikti, o daryti tik atsargines kopijas. Bet pagalvokite, kokia tikimybė, jog jums iš 16 tūkstančių nuotraukų jūsų kompiuteryje prireiks bent pusės jų atsarginių kopijų? Taigi, išleisti virš 100 Lt tam, ką panaudosite vos porą kartų skamba absurdiškai, o jums tereikia sparčios paieškos tarp archyvo ir greito parsisiuntimo. GMail būtent tai ir suteikia.
Kaip jau sakiau - tai taikoma failams, kuriuos norite išlaikyti savo kompiuteryje tikrai ilgam (pvz., nuotraukas, kurias dažnai rodote svečiams). Tačiau tai visiškai netinka filmo ar didelės „lossless“ muzikos kolekcijos išsaugojimui. Galima daug sugalvoti kam GMail jums tinka ir kam ne, svarbiausia, jog jūs pats priimtumėte sprendimą ir pagalvotumėte ar rasite kur išnaudoti GMail funkcijas.
Štai aš GMail panaudojau kelių serverio HDD „image'ų“ backup'inimui (~8 GB), 30 GB nuotraukų ir keletui kitų failų.
Aš esu 100%, jog serverio „image'ų“ man reikės po 2 metų ir jie turėtų išlikti nepažeisti. Todėl juos supakavau į daugybę RAR failiukų po 20 MB ir išsiunčiau į kelias pašto dėžutes. Kompiuteryje viską pasilikau jei kartais po 2 metų būtų sugadinta tik kuri nors viena dalis - man tereikės parsisiųsti vieną ją. Tas užtruks tik kelias minutes ir aš būsiu tikras, jog sistema užsikraus iš „image'o“ kaip ir pirmą kartą.
Nuotraukas sutalpinau tik todėl, nes per pastarąją nuotraukų peržiūrą bent 10 nuotraukų nebe pavyko atidaryti. Kol kas atsargines kopijas susiveikiau iš pažįstamų, tačiau ateičiai nusprendžiau, jog būtų velniškai patogu turėti jas GMail pašto dėžutėje ir ten jų ieškoti tiesiog pagal failo pavadinimą.
Kadangi turėjau „Google hosted“ paslaugų su galimybe lengvai sukurti iki 100 pašto dėžučių ir jas visas valdyti iš vienos vietos, tai nusprendžiau pasinaudoti šia galimybe gauti 7.5*100=750 GB vietos.
Kaip tai realizuoti?
Viskas paprasta. Sukurkite failų, kuriuos norėsite išsaugoti, sąrašą ir jį perduokite ciklui, kuris išsiųs kiekvieną iš jų atskirame laiške. Kadangi laiške siųsime pilną kelią iki failo (vardan patogesnės paieškos), pasistenkite patys optimizuoti paieškos komandą. Aš daugiausiai naudojau štai tokią komandą:
find ~/Nuotraukos/ -type f >> filelist
Prieš naudodami tokią komandą atminkite, jog nieko neišeis su failais, didesniais nei leidžiamas GMail laiško „attachment'o“ dydis (25 MB). Juos patalpinkite kur nors atskirai ar išimkite iš sąrašo, o atsargines kopijas darykite nebent suarchyvavę šiuos failus į daug mažų archyvų:
rar a -m0 -v21M -R /kelias/iki/failo/ar/katalogo
Tai galima atlikti ir su nemokamu 7-Zip:
7z a -t7z -v21m /kelias/iki/kuriamo/archyvo.7z /kelias/iki/failo/ar/katalogo -mx0
Sukūrus failų sąrašą teliko iš vieno ilgo sąrašo padaryti daug trumpų sąrašų, kadangi mes viską paliksime automatikai ir šio proceso metu atsirinkti kurių failų nepavyko išsiųsti dėl laikinai atjungto GMail vartotojo bus sudėtinga.
awk '{print >("filelist_" int((NR+99)/100))}' filelist
Tokia komanda pasirūpins, jog failas „filelist“ būtų suskaldytas į daugybę „filelist_“ failiukų, kurių turinys neužims daugiau 100 eilučių.
Pastaba: esu patyręs, jog net ir su užblokuotu GMail vartotoju įmanoma išsiųsti laiškus ir vėliau prisijungus prie pašto dėžutės juos rasti.
Dabar teliko viską sukelti į paštą. Tai darysime su kiekvienu iš filelist_* failų atskirai t. y. siųsime tik po 100 laiškų iš karto.
cat filelist_* | while read line; do echo ""; echo ""; date; ls -alh "$line"; ./file.py "$line"; done
Nepamirškite pakeisti žvaigždutės į failo sekos numerį, o „file.py“ turėtų būti jūsų išsaugotas ir suchmodintas (komanda „sudo chmod +x file.py“) Python scenarijus (nepamirškite pakeisti „
[email protected]“ ir „slaptazodis“ į atitinkamas reikšmes, taip pat gali tekti pakeisti Python versiją).
Pabaigai vieno gerai žinomo Linux atstovo žodis:
Only wimps use tape backup: real men just upload their important stuff on ftp, and let the rest of the world mirror it ;)
Posted in Internetas, Linux, Patarimai | 5 Comments »
Šeštadienis, 10 balandžio, 2010
Kaip žinia, maršrutizatorius - tai iš esmės switch'as, kuris pasiima internetą iš išorinio tinklo segmento (WAN) ir jį dalina vidiniam (LAN). Kartais jums reikia pasidaryti „repeater'į“ - įrenginį, kuris pratęstų tinklą (tiek WiFi, tiek laidais) nekurdamas naujo. Prie tokio įrenginio prijungus kompiuterį, jis prisijungtų ne prie „repeater'io“ tinklo, o prie tinklo, prie kurio jungiasi „repeater'is“ ir būtų ten tiesiogiai pasiekiamas.
Komutatorius - kas tai?
Komutatorius taip pat daug kur vadinamas „switch'u“. Komutatoriai naudingi, kai reikia sujungti daug kompiuterių į tinklą, daugiau nei leidžia maršrutizatoriaus lizdų kiekis. Patys komutatoriai vieni negali veikti - jiems reikia, jog tinkle būtų DHCP serveris, jog veiktų NAT. Apskritai kalbant, visas tinklo skirstymas yra atliekamas pagal OSI modelį, kuris susideda iš 7 sluoksnių. Pagal jį tinklo duomenų maršrutizavimas išoriniuose įrenginiuose dažniausiai atliekamas dvejuose lygmenyse: paskirstant duomenis pagal MAC adresą (vidinis tinklas; OSI sluoksnis 2) ir pagal IP, žinučių persiuntimą ir pan. (OSI sluoksnis 3), dar kitaip vadinamas „network layer“.
Komutatoriai gali maršrutizuoti srautą tik pagal MAC adresą. Todėl jie negali patys paimti internetą ir jį padalinti kompiuteriams. Kompiuteriai patys prisijungs per komutatorių prie aukštesnio tinklo segmento - jeigu toliau komutatoriaus stovi modemas, tai tas segmentas būtų jau pats internetas. Tokiu atveju, kai aukštesnysis tinklo segmentas lieka tik internetas, jungiantis per komutatorių kiekvienas kompiuteris gauna išorinį IP adresą ir nėra pasiekiami vienas kitam, nebent interneto paslaugų tiekėjas yra nurodęs kitaip.
Maršrutizatorių greičiausiai nereikia pristatinėti - jie patys dalina internetą, patys perduoda duomenis į išorinį tinklą pagal IP, nors vidiniame tinkle irgi vadovaujasi pirmo OSI sluoksnio taisyklėmis. Skirtumas tarp maršrutizatoriaus ir komutatoriaus liaudiškai šnekant yra tas, jog komutatorius tik praplečia maršrutizatoriaus lizdų kiekį, o maršrutizatorius sukuria atskirą tinklą, be NAT pagalbos visiškai nepasiekiamą išoriniem tinklam. Pats maršrutizatorius yra „gateway“, nesvarbu kuriame tinklo segmente jį pastatysite, o komutatorius tik prijungia kompiuterius prie kito „gateway“ per DHCP. Jeigu namie turite vieną maršrutizatorių ir norite, jog kitame kambaryje būtų dar vienas įrenginys su keliais lizdais, kad nereikėtų vesti daug laidų iki pat maršrutizatoriaus, tai jums užtenka nuvesti vieną laidą iki to kambario ir ten pajungti komutatorių. Komutatoriaus dažniausiai nereikia net konfigūruoti (apskritai, tokią funkciją turi tik labai brangūs komutatoriai). Komutatoriai pigesni nei maršrutizatoriai. Tiesa, komutatoriai patys negali plėsti WiFi tinklo, tačiau maršrutizatorius, perdarytas į komutatorių, gali. Pajungus komutatorių, lygiai taip pat kaip ir su maršrutizatorium, jeigu duomenys keliauja į kompiuterį, kuris prijungtas prie to pačio komutatoriaus - duomenys siunčiami tiesiai kompiuteriui, o ne per aukštesnį tinklo segmentą. Jeigu pasijungsite 1000Mbps tinklą su komutatoriu ir 100Mbps tinklą su maršrutizatoriumi - tinklas tarp prie komutatoriaus pajungtų kompiuterių su 1000Mbps tinklo adapteriais ir laidais veiks ne 100Mbps, o 1000Mbps greičiu. Komutatorius neturi WAN prievado - visi lizdai vienodi, tinklą jis gali pasigauti iš bet kurio lizdo, kuriuo ras DHCP serverį.
Tačiau nemaišykite komutatoriaus su „hub'u“ - „hub'as“ nuo „switch'o“ skiriasi tuo, jog duomenis perduoda per visą tinklą išilgai, o ne tiesiai gavėjui. Taip pat nepamirškite, jog komutatorius vargu ar yra jums reikalingas, jei namie neturite vietinio tinklo, tik tiesioginę prieigą prie interneto. Skirtumas tarp „hub'o“ ir „switch'o“ visai paprastas:
Naudojant „hub'ą“ visas tinklas funkcionuoja ir toliau net kurioje nors vietoje nutrūkus laidui - tai buvo privalumas prieš dar seniau naudotus koncentratorius.
Kuo naudingi maršrutizatoriai su integruotais modemais?
Greičiausiai daugelis esate gavę iš savo interneto tiekėjo kokį nors ADSL maršrutizatorių - maršrutizatorių su integruotu ADSL modemu. Integruoto ADSL modemo idėja atrodo puiki - nereikia antro lizdo elektrai, susitaupo elektros ir vietos, nes nėra papildomos dėžutės. Tačiau atsiranda didžiulė problema, kai vietoje ADSL interneto, kurį gaunate per siaurą RJ-11 jungtį jums interneto tiekėjas duoda platų RJ-45 kabelį. Šiam internetui nebereikia modemo. Jums netgi maršrutizatoriaus nebereikia, jei turite tik vieną kompiuterį. Taip pat pasitaiko, jog sugenda tik integruotas ADSL modemas, o maršrutizatoriaus funkcijos ir toliau veikia puikiai.
Vienintelis sprendimas kaip išspausti naudos iš tokio ADSL maršrutizatoriaus - išjungti jo NAT ir DHCP funkcijas. Taip gausite komutatorių. Prijungus jį prie tinklo gausite daugiau lizdų. Visai galimas variantas, jog vietinis tinklas veiks ir pajungus tiesiai interneto kabelį į komutatorių, tačiau tai nėra taip saugu. Visada saugiau yra būti nepasiekiamam ir sėdėti už NAT - vidiniame tinkle.
Kaip jis atrodo?
Komutatoriai būna įvairių dydžių: nuo mažo, ADSL paskirstymo dėžutės, dydžio (Canyon CNP-D05P su 5 100Mbps jungtim už 40 Lt) iki didelio, kaip „rack“ tipo serveris, (Dell PowerConnect 3548 su 48 4GBE jungtim už 999 Lt):
Nuorodos
Network switch, Wikipedia
Network layer, Wikipedia
Router, Wikipedia
Posted in Internetas, Patarimai | 8 Comments »
Trečiadienis, 17 kovo, 2010
Kovo 18 d. (šiandien) nuo 10 iki 17 valandos Siemens Arena vyksta konferencija apie internetą - Login 2010. Šiame įraše matysite Twitter atnaujinimus, greičiausiai susijusius su Login 2010 konferencija. Juos taip pat galite sekti Twitter puslapyje twitter.com/ernetas (RSS). Taip pat įdomių pranešimų Login 2010 tematika rasite @Login2010 Twitter sraute.
Posted in Internetas | 5 Comments »
