Versme.net blog

Jie turėtų vadintis ne D-Link, o Disconnecting Link…

Iki šiol naudojau SMC 7904WBRA2 maršrutizatorių su 4 RJ-45 jungtimis, 802.11b/g WiFi ir integruotu ADSL2+ modemu. Šis maršrutizatorius veikė labai stabiliai visus 5 metus. Nebuvo nė karto nulūžęs. Nė karto nereikėjo perkrauti dėl kokio nors defekto. Deja, artimiausiu metu atėjo jo paskutiniosios dienos – iš pradžių nustojo veikti ugniasienė (angl. „firewall“). Su įjungta ugniasiene maršrutizatorius paprasčiausiai sulėtėdavo taip, jog prie jo prisijungti buvo praktiškai neįmanoma, jeigu kas nors naudojasi internetu. Išjungiau ugniasienę.

Dar kelis mėnesius padirbo be problemų, kai vieną dieną nustojo gaudyti TEO DHCP serverį (vienas iš naujųjų Zebra Plius planų). To pasekoje vietinis tinklas veikė, tik pačio interneto nebuvo. Tokią problemą jau teko turėti – tą kartą problema buvo TEO pusėje. Skirtumas toks, jog perjungus maršrutizatorių į „bridge“ režimą (t. y. išjungus jo „maršrutizavimo funkciją“) ir prie modemo prijungus tik vieną kompiuterį, interneto neturėsite jeigu problema pas TEO, o jeigu kompiuteris prie interneto prisijungs be problemų – problema jūsų maršrutizatoriuje. Taip jau atsitiko, kad šį kartą kaltas pasirodė maršrutizatorius. Perjungiau jį į „bridge“ režimą ir kelias dienas iki kito maršrutizatoriaus pirkimo internetu naudojausi tik viename kompiuteryje. Be didesnių problemų galėjau prisijungti ir kitą kompiuterį per papildomą tinklo plokštę – tik nepatogu, juk laido į kitą kambarį nesivesi.

Pasitaikius progai panaršiau po lietuviškas elektronines parduotuves. Praktiškai visur vyravo D-Link produktai ir visoks negirdėtas šlamštas. Apie D-Link jau esu girdėjęs daug blogų atsiliepimų. Tačiau paskaičiau apie kelis naujesnius jų produktus komentarus ir nusprendžiau, jog už suprantamą kainą galiu juos „paremti“. Mat Linksys Lietuvoje nepavyko rasti už padorią kainą ir išorinėmis WiFi antenomis. Taigi, nulėkęs į parduotuvę nusipirkau D-Link DIR-615. Už analogišką kainą galėjau įsigyti D-Link DIR-320, kuris akį labai traukė savo USB jungtimi.

Prieš apsilankydamas parduotuvėje pabendravau su keliais užsieniečiais, jau kelis mėnesius naudojančius šiuos D-Link’us – atsiliepimai buvo puikūs, ypač apie DIR-320. Šis maršrutizatorius USB jungtį su gamykline programine įranga gali naudoti tik spausdintuvo dalinimui. Daugiau su gamykline įranga ničnieko negausit. O ir tas spausdintuvo dalinimas bus toks, jog į kompiuterį pirmiausiai reikės iš disko įdiegti spausdintuvo tvarkykles ir dar naudojant specialią D-Link programą – tikrai nepatogus būdas. Tačiau į maršrutizatorių įdiegus DD-WRT prie USB jungties galėsite ne tik prijungti „flash’ą“ ar HDD, bet ir USB šakotuvu prijungti kelis įrenginius vienu metu. DIR-320 palaiko 802.11b/g ir turi tik vieną WiFi anteną, tuo tarpu DIR-615 turi dvi antenas ir palaiko 802.11b/g/n tinklus. Į DIR-320 įdiegti DD-WRT pavyks, o į DIR-615 – ne. Tad pagrindinis pasirinkimas buvo tarp ypač didelio funkcionalumo (D-Link DIR-320) ir didelės spartos bei veikimo atstumo (D-Link DIR-615 su 802.11n Draft 2.0 2.4Ghz 20/40Mhz). Pasirinkau D-Link DIR-615.

Praleisiu viską apie įpakavimą: jis nieko neišsiskiriantis, ant dėžučių D-Link rašo tokį patį „šlamštą“ kaip ir kiti gamintojai: maršrutizatorių pajungsi per tiek ir tiek žingsnių, maršrutizatorius toks ir toks, neįtikėtinai paprastas nustatyti ir paleisti. Skirtumas tik tas, jog D-Link, bent jau šį kartą, neišpildo to, ką pristato. Kad maršrutizatorių pilnai paleisti – jį reikėjo perkrauti bemaž 5 kartus (įskaitant nesėkmingus pekrovimus, po kurių kažkodėl maršrutizatorius vis dar dirbo senais nustatymais). Tuo tarpu ant dėžutės rašo „3 simple steps“. Man, rodos, kažkas pamiršo įskaičiuoti, jog kištuko ištraukimas ir įkišimas į lizdą irgi turėtų būti įskaičiuotas kaip žingsnis… Pirmą dieną 802.11n tinklas neveikė ilgiau valandos – greitai su kai kuriais kompiuteriais nebegalėjau prisijungti. 802.11n tinklo išjungimas padėjo. Nuo sekančios dienos viskas veikė be didesnių problemų, net įjungus 802.11n. Stebuklas. Įdomu ar amžinas.

Netrukus vėl paleidau į darbą visus tris WiFi tinklus („repeater’iai“). Galėjau išmatuoti spartumą. Kompiuteriuose naudojant tuos pačius WiFi adapterius nustačiau, jog, tomis pačiomis sąlygomis 802.11g veikia vidutiniškai 1-3 MB/s greičiu (siunčiant duomenis RAW t. y. nenaudojant jokio protokolo – tiesiog naudojant tc ar ką kitą), o 802.11n 7-11 MB/s. Nors 802.11n čia tik Draft 2.0 130 Mbps, toks greitis yra pakankamai didelis palyginus su tokiu, kokį turėtumėm gauti 802.11g. Turint tokį greitį jau galima per vietinį tinklą žiūrėti 720p kokybės suspaustus filmus.

Deja, tokių gerų įspūdžių pamatęs tinklo stiprumą neturėjau. Kai kurie „specialistai“ rekomenduoja, jog perkamas maršrutizatorius būtinai turėtų bent dvi antenas. Tada pirkėjas neteisingai supranta. Antenos skirtos ne tam, kad savaime padidintų signalo stiprumą, o tam, kad būdamos skirtingose pozicijose galėtų jį išplėsti platesniu kampu. Antenos ne šiaip sau išorinės ir sukiojasi. Jas sukiojant galima gauti geresnį WiFi signalą atitinkamose vietose. Kai tų antenų dvi ar daugiau – tai ir vietų, kuriose galite pagerinti signalą pakreipdami anteną, padaugėja. Klystate, jeigu manote, kad tai taikoma tik kryptinėms antenoms – dvi omni antenos skirtingomis pozicijomis taip pat paskleis tinklą plačiau ir nebus „juodųjų“ vietų. Tačiau kad ir kokios tai būtų antenos – jos neišplės jūsų tinklo atviroje erdvėje toliau. Pastačiau maršrutizatorius vieną ant kito, kaip tą dariau prieš kelis mėnesius vasarą atviroje erdvėje. Vasarą matavau skirtumą tarp SMC 7904WBRA2 ir Buffalo WHR-125, kuris giriasi platesnia aprėptim. Iš tikrųjų, abu maršrutizatoriai turėjo tokią pačią WiFi aprėptį, todėl testavimui naudojau Buffalo, kuris patogesnėje pastatoje dalyje. Su NetStumbler pamatavau signalą – praktiškai visose vietose skirtumas buvo vos 10 dBm:

802.11g 2 antenos prieš vieną

Su NetStumbler testavau tik 802.11g tinklą. 802.11n tinklas turi platesnę aprėptį ir didesnį greitį – jį pavyks pagauti dar keliais metrais toliau negu 802.11g. Tačiau visą esmė kainoje – kiek mes mokame už tas dvi antenas? Nežinau kaip kitiem vartotojam, bet mano situacijoje, kai šio maršrutizatoriaus paskirtis buvo ne skleisti WiFi ryšį, o tik perduoti internetą per WiFi į kitą maršrutizatorių („repeater’į“), tai tiek mokėti neapsimokėjo. Greičiausiai būčiau neapsirikęs paėmęs vieną naujesnių Linksys’ų su 802.11g ir vidine antena. Tačiau reikia pripažinti – jeigu žiūrim į kainą ir funkcijas, kurias gaunam, tai D-Link’as geresnis negu naujausi Linksys’ai su vidinėm antenom.

Gaila, bet to apie kokybę nepasakyčiau. Dabar pastebėjau, jog išsiuntimas per WAN pasidarė spartesnis negu anksčiau per SMC 7904WBRA2. Tačiau to kaina – kartais kai kurios užklausos laukia eilėje. Jeigu atidarysite 100 puslapių vienu metu ir siųsitės filmą, tai greičiausiai plika akimi matysite kaip naršyklė juos krauna iš eilės visą amžinybę.

Specifikacijos
Nieko ypatingo už 165 Lt:

• 802.11b/g/n(draft 2.0) 2.4Ghz 20/40Mhz;
• dvi antenos;
• 4 RJ-45 100BaseT jungtys;
• WiFi Protected Setup mygtukas;
• stovas;
• papildomos keturios „pagalvėlės“ kojelėms;
• diskas su instrukcijomis ir konfigūracijos programa;
• gąsdinantis lipdukas „Prieš naudodamas įdėk CD ir pamatyk mūsų reklamą“;
• AC adapteris, kurį pirmą kartą išjungęs ir netyčia prilietęs kontaktą „gavau per nagus“.

Pirmiausiai išpakavus maršrutizatorių jį reikėjo sukonfigūruoti. Iš karto uždėjau slaptažodį. Tai pirmas maršrutizatorius, kurį matau prašantį prisijungimą patvirtinti „captcha“ tipo paveikslėliu:

Tačiau ne tik tai erzina. Dar labiau sunervina, jog pilnas nustatymų išsaugojimas gali užtrukti iki 2 minučių, tuo tarpu perkrovimas trunka net 42 sekundes, kai analogiškas maršrutizatorius užsikrauna per 30 sekundžių:

Kartu pridedamas stovas ganėtinai naudingas tik, kai nenaudojate laidų – su laidais šis maršrutizatorius tampa labiau priklausomas nuo jų negu nuo savo kojų:

Truputis pačio maršrutizatoriaus apžvalgos:

Kitų vartotojų pastebėjimai apie D-Link
Internete plyti prieštaringos nuomonės ir diskusijos apie D-Link produktus. Vieni nusivylę prastai veikiančiais produktais, kitiem jie tiesiog veikia. Žymiai daugiau nusivylusių, kuriem į rankas pakliuvo nekokybiški produktai.

Tik nusipirkęs ir plačiau pasidomėjęs apie D-Link DIR-615 supratau vieną globalų dalyką apie prekių pirkimą: niekados neskaityk tokių apžvalgų kaip ši, o skaityk tokių apžvalgų komentarus. Buvo ganėtinai sunku surasti negatyvią apžvalgą. O štai negatyvių komentarų po tomis apžvalgomis – pilna. Žinoma, ir pozityvių yra.

Beje, įdomus dalykas, D-Link’ai turi „mistinę“ savybę: jų WiFi indikatoriai nuolatos mirksi. Kodėl? Taip su D-Link’ų gaminiais jau keli metai – kažkokiam inžinieriui šovė į galvą, jog, kai visi to pačio produkto indikatoriai nemirksėdami, o tiesiog šviesdami rodo, jog veikia korektiškai, WiFi indikatorius turėtų mirksėti.

Pabaigai trumpas „amerikietiško humoro“ filmukas reprezentuojantis vartotojų reakciją į tokius produktus (DIR-615 – gerai, kad tai ne žmogus):

Reziume
D-Link DIR-615 maršrutizatorius yra loterija. Greičiausiai taip yra ir su kitais D-Link maršrutizatoriais. Kokie 70% maršrutizatorių pirkėjų jau iš karto būna nepatenkinti. Abejoju ar ir likę 30% ilgą laiką būna tokie. Verdiktas – D-Link žlugus kompanija. Greitai visi pasimokys, jog jie negamina kokybiškų produktų ir jų nebeišgelbės žema kaina. Galbūt bankroto greitai dar nebus (nes kokybė nepasikeitė nuo tada, kai D-Link susitepė vardą praeitame dešimtmetyje), tačiau šios įmonės akcijų tikrai nepirkčiau – nuo 2007-ųjų jos ganėtinai stipriai krito, o priežasčių kodėl jos dabar vėl turėtų šoktelėti nesugalvoju, nors per 2009-uosius ir pakilo 8$. Visiškai nesuprantu kodėl, tačiau D-Link – šlamštą gaminanti kompanija, kuri nesiruošia bankrutuoti. Gal sėkmingas verslas yra sukurti kokybės ženklą, o po to jį suteršti?

Pastaba: po testų supratau padaręs klaidą – būtų tereikėję nusukti vieną anteną, tada testas būtų buvęs objektyvesnis. Pakartojęs testą įsitikinau, jog rezultatas toks pat – maks. 10 dBm skirtumas.

Nuotraukos

Daugiau nuotraukų.

Acer 5542G – pigus pasirinkimas darbui

Acer kompanija turėjo didelį pasisekimą su 5536/5536G nešiojamaisiais kompiuteriais. Tačiau jie jau nebegaminami, o ir rinkos poreikių nebepatenkintų – jie per silpni. Todėl Acer sukūrė pakaitalą – 5542G. Šis kompiuteris, pasak kompanijos, turėjo susilaukti tokio pat, gal netgi didesnio pasisekimo. Technologijos juda į priekį – ne daug kam nereikia sunkaus, nelabai išvaizdaus ir kokybiško kompiuterio. Acer pristato galingesnius kompiuterius už labai ekonomišką kainą kaip tik tiems, kuriem reikia pigaus ir galingo kompiuterio darbui biure. Perskaičius specifikacijas norisi dar kartą pasitikrinti kainą. Kompiuteryje rasite AMD Turion II 2,2 Ghz procesorių, 3GB DDR2 atminties, ATI 4570 512MB DDR3 vaizdo plokštę ir 320GB kietąjį diską. Visko tikrai užteks ir kaina tikrai patenkins. Jo kaina vos nuo 2100 Lt (iš GNT gausite už 1500 Lt su PVM).

Bendros kompiuterio specifikacijos

• AMD Turion II M500 2.2Ghz (1MB L2)
• ATI Mobility Radeon HD 4570 512MB DDR3
• 15.6″ High Definition LED backlit TFT LCD 220-nit
• Bluetooth 2.1+EDR
• WiFi 802.11g/b
• integruoti garsiakalbiai;
• prastos garsiakalbių kokybės neatitinkanti garso plokštė su S/PDIF jungtimi;
• 2,8 kg
• 6-cell baterija (3 val.)

Pradėjus pakuoti kompiuterį iš karto į akis krenta keliais centimetrais plonesnis lagaminėlis. Jame nerasite krepšio kompiuteriui. Tačiau keistų dalykų tikrai pastebėsite: į instrukcijas įdėtas kartonas… greičiausiai ne tam, kad storį padidinti. Pakuotėse rasite tik labai trumpą kompiuterio funkcijų aprašymą. Kitas dalykas – beveik visas kompiuteris apklijuotas apsauginėmis plėvelėmis. Būtent, daugiskaita. Nejau taip brangu viską apsaugoti tiesiog viena plėvele? Ekranas šonuose atrodo tragiškai:

Bet ne tai pasirodys keisčiausia, o tai, jog prie OS aprašyme nurodoma Windows 7, nors kompiuteris su Linux distribucija Linpus. Ši Linux distribucija jums duos tik beveik bevertę komandinę eilutę, kuri krausis net 29 s:

Užsikrovus sistemai suprantu, jog nieko čia gero nebus – vis tiek turiu suinstaliuoti Microsoft Windows. Suinstaliuoju Windows 7 Ultimate. Visos tvarkyklės rastos. Trūksta tik kortelių skaitytuvo. Atidarau Acer puslapį, o ten vienintelės tvarkyklės – WiFi internetui – ir dar įdomus dalykėlis – šis kompiuteris palaiko tik Windows 7, nors diske pateiktos tvarkyklės daugiausiai tik Windows Vista sistemai (tačiau viskas veikia be problemų). Apsidairau kas duodama prie kompiuterio – Linux licenzija kartu su „Acer“ kompaktu. Visiškai neaišku kas tame kompakte, jeigu ne tvarkyklės, tai net nežinočiau, jog pakavimas klaidinantis – diske ne Linux operacinė sistema, o tvarkyklės, kurių man taip reikia.

Pirma problema, su kuria susidursite, bus sunkus kompiuterio atidarymas. Tą lengviausia padaryti dviem rankomis, bet tai toli gražu ne patogiausia. Kompiuterio atidarymo mechanizmas labai minkštas, todėl jis nėra labai slankus ir kompiuterį atidaryti su vienu pirštu gali būti kiek keblu. Kitaip sakant – bandant atidaryti kompiuterį slankioji detalė paprasčiausiai įsispaudžia į kompiuterio korpusą ir tai sukelia didžiules problemas. Acer galėjo nepagailėti pinigų magnetam, o ne „kablių mechanizmui“ kompiuterio ekrano uždarymui.

Atsidarius kompiuterį pirmiausiai pastebiu milžinišką įjungimo mygtuką. Jis susideda iš dviejų LED’ų, kurie rodo ar kompiuteris įjungtas ir ar kraunasi. Visas kompiuterio korpusas iš nelygaus paviršiaus medžiagos. Tai turėtų padaryti šį kompiuterį stilingu, tačiau 5542G storas, sunkus ir neišvaizdus. Kompiuterio svoris 2,8 kg, o storis nuo 2,6 cm iki 3,7 cm:

Toliau į akis krenta įdomi klaviatūra. Ji ne tik pilna (su skaičių dalimi), bet ir patys klavišai yra didėjantys nuo viršaus į apačią. Pvz., „Ctrl“ mygtukas kelis kartus didesnis už F1. Galbūt nelabai gražu, bet kiek pastebėjau nėra labai jau nepatogu. Acer 5542G klaviatūra minkšta ir maloni pirštam, tačiau didokas triukšmas išduoda, jog ji susidėvėjus gali būti nepakenčiama. Įsitikinti galite patys:

Tačiau jos išdėstymas turėtų atkreipti dėmesį, jeigu ieškote pilno klaviatūros išdėstymo:

Pasileidžiu truputį muzikos. Garsas palyginti puikus, nors kokybė ir labai atsilieka nuo gerų kompiuterinių kolonėlių. Ant kompiuterio užrašyta „DOLBY Home Theatre“, „Virtual SurroundSound“ ir „Dolby 10“. Prijungus išorines kolonėles suprantu, jog Acer integruotos kolonėlės ryškiai prastesnės už kompiuterio garso plokštę. Kompiuteris tarsi sukurtas nenaudoti su tuo, kas jame pateikta.

Kompiuterio ekrano kraštinių santykis 16:9. Radeon Mobility HD4570 vaizdo plokštė leis kompiuteriui be didelių problemų atkurti 1080p HD vaizdą. Kairėje kompiuterio pusėje rasime jungtis ne tik mikrofonui ir ausinėm, bet ir garso įvestį. Taip pat kompiuteris pats turi „Crystal Eye“ internetinę kamerą, kuri pritaikyta darbui prieblandoje. Kiek teko bandyti – rezultatas stulbinantis, kamera iš tiesų veikia kelis kartus geriau prieblandoje negu įprastos. Dabar, kai pirksiu internetinę kamerą, tai bus vienas iš būtinų kriterijų. O Acer 5542G naudotojam nereikės rūpintis internetine kamera ir mikrofonu – juos šis kompiuteris jau turi.

Tačiau tai dar ne viskas. Kompiuteryje rasite visas šias jungtis:

• SD™, MMC, MS, MS PRO, xD kortelių skaitytuvas;
• 4x USB 2.0 jungtys;
• 1x HDMI jungtis su HDCP palaikymu;
• 1x VGA (DE-15) jungtis;
• 1x garso išvestis;
• 1x S/PDIF jungtis;
• 1x mikrofono jungtis
• 1x garso įvestis;
• 1x modemo jungtis (RJ-11);
• 1x tinklo plokštės jungtis (RJ-45).

Žinoma, rasite ir kompiuterio pakrovėjo jungtį. Prie kompiuterio pridėta 48.8 W 4400 mAh (6-cell) Li-ion baterija ir 65W pakrovėjas. Pasak gamintojo kompiuteris turėtų galėti dirbti su baterija iki 3 valandų. Deja, man net ir nenaudojant pavyko pasiekti tik 2 valandas. Tuo tarpu baterijos krovimosi laikas irgi nėra stulbinantis – 2,5 valandos nesinaudojant kompiuteriu ir 3,5 valandos naudojantis.

Verdiktas
Acer 5542G nešiojamasis kompiuteris puikus pasirinkimas tiems, kurie ieško ekonomiško sprendimo, tačiau nori gerų kompiuterio parametrų. Jeigu jūsų biudžetas mažas, o norite žaisti ir dirbti su grafika, tai 5542G puikus pasirinkimas dėl sparčios Radeon Mobility HD4570 vaizdo plokštės ir ganėtinai galingo AMD Turion II 2,2Ghz procesoriaus. Nors kompiuteris turi Dolby sistemą ir, pasak gamintojo, „geras“ kolonėles, jis greičiausiai nepatenkins audiofilų, tačiau paprastus vartotojus, norinčius girdėti ganėtinai geros kokybės garsą ar tiesiog lengvai prijungti kompiuterį prie namų kino, Acer taip pat patenkins neįtikėtinai. Tačiau tai ekonomiškas variantas, tad nesitikėkite iš jo ypač aukštos kokybės. Apskritai, kompiuteris sveria daug (2,8 kg), trumpai veikia naudojant bateriją, prie jo nepridedamas krepšys. Kompiuteris nepasižymi mobilumu. Tačiau jis pigus ir galingas. GNT jo kaina su PVM vos 1500 Lt. Acer 5542G puikiai tinka į biurą, ant stalo, bet ne ant kelių į kelionę. Išbandęs Acer produktą supratau, jog jį lengvai galime lyginti su MSI produktais – dideli skaičiukai ir maža kokybė.

Nuotraukos

Nuorodos
Oficiali svetainė.
Daugiau nuotraukų.

Nauja Facebook išvaizda

Facebook nesustojo tobulėti. Šiandien pradėjo sklisti kalbos apie naują dizainą. Netrukus supratau, jog ne visiem jis įjungiamas. Kaip ir Twitter „retweet“ funkcijai, Facebook naujai navigacijai reikia laiko, jog ją įjungti visiems vartotojams iš eilės, nes įjungti iš karto visiem vienu metu neįmanoma – tai perkrautų serverius.

Naujas žinučių mygtukas navigacijoje
Viršutiniame meniu rasite naujausias žinutes, informacinius pranešimus ir užklausas (prašymus pridėti prie draugų ir pan.). Pavyzdžiui, kai gausite pranešimą apie komentarą po jūsų nuotrauka, viršutinėje įrankių juostoje šalia paieškos laukelio atsiras raudonas burbulas. Paspaudus jį gausite įprastą, tačiau kiek daugiau informacijos talpinantį, „Notifications“ langą:

„Home“ ir „Profile“ nuorodos gali būti randamos viršutiniame dešiniajame kampe prie „Account“ meniu, kuriame dabar rasite ne tik privatumo nustatymus, bet ir atsijungimo mygtuką.

Funkcionalesnis kairysis meniu
Žinote kairėje esantį meniu, kuriame galite pasirinkti draugų sąrašą, „Photos“, „Links“ ir pan.? Dabar jis dar labiau optimizuotas bendravimui. Per jį galėsite pasiekti žinutes ir visas kitas pagrindines funkcijas vienoje vietoje.
Vienas pastebimesnių pakeitimų buvo nuotraukų atvaizdavime. Dabar jis primena nuotraukų albumą, ne socialinio tinklo laiko juostą. Taip pat pastebėsite naują skiltį „Events“.

Taip pat pastebėsite labiau iškilusį pokalbių langą. Jis rodys prisijungusių draugų sąrašą „kairiniame meniu“. Sąrašas nėra visapusiškas, tačiau jame rasite žmones, su kuriais dažnai bendraujate. Kad pamatyti visus draugus, teks paspausti „Chat bar“ apatiniame dešiniajame kampe arba spustelėti „See All“ pokalbių lango apačioje.

Geresnis programų ir žaidimų suderinamumas
Tai greičiausiai laukiamiausia funkcija tų, kurie nežaidžia žaidimų ir juos erzina įvairūs pakvietimai žaisti vienokį ar kitokį žaidimą. Jai kairėje sukurta atskiros skiltys „Games“ ir „Applications“, kurios rodys tik su žaidimais ir programomis susijusį naujienų srautą.
Taip pat šalia naujienų srauto skilčių pastebėsite skaičiukus, kurie rodys kiek programa prašo jūsų atlikti kažkokius veiksmus. Tai kaip „notifications“, kurie padės nepraleisti savo ėjimo žaidime. Tačiau programas reikės įtraukti į „bookmarks’us“, ką galėsite padaryti „Add Bookmark“ mygtuku.

Nuorodos
LEAKED: Details of the Facebook Home Page Redesign [Screenshots], mashable.com
Introducing Your New Navigation, Facebook

Keliavimas traukiniais su kompiuteriu neprailgs

Naujausi dviaukščiai traukiniai turi lizdus nešiojamiesiems kompiuteriams. Prieš kelias dienas keliaujant tokiu traukiniu man teko patirti „avariją“ (nuoroda į mano straipsnį Alfa.lt su nuotraukomis; daugiau nuotraukų čia). 15 minučių važiavome kaip niekur nieko, kai staiga traukinys pradėjo lengvai lėtėti iki sustojo. Dar po 5 minučių dingo šviesa. Tetruko dar vos kelios akimirkos kaip dingo elektra nešiojamiesiems kompiuteriams skirtuose lizduose. Štai ir visa avarija. Kažkoks gedimas nebeleido man pabaigti kelionės šiuo traukiniu ir prailgino ją net valanda. Visą valandą laukiau traukinio Palemone ir tada dar laukė įprastinė pusės valandos kelionė traukiniu iki galutinio taško. Ir nors gedimas neleido traukinyje naudotis elektra, man pavyko išbandyti moderniojo dviaukščio traukinio elektros lizdus kompiuteriams.

Jau prieš lipdami į traukinį turėkite omeny, jog lizdų elektrai rasite tik pirmoje klasėje (klasės numeris užrašytas ant traukinio, šalia durų), taigi iš karto nusipirkite tinkamą bilietą. Už elektros lizdus papildomai mokėti nereikia, o jeigu turite 3 klasės terminuotą bilietą – taip pat galite važiuoti ir pirma bei antra klase.

Kol kas Lietuvoje važiuoja dviaukščiai traukiniai su pirma klase tik antrajame aukšte, viename vagone. Įlipę į šį vagoną neskubėkite užsiimti bet kurios vietos – elektros lizdus turi tik 11: 5 vietos prie pat įėjimo ir 6 pačiame gale. Šios vietos su atlenkiamais staliukais.

Staliukų kojose rasite iš viso 4 lizdus. Visame vagone yra 9 lizdai (1 tik tarnybinis), jais naudotis pavyks tik vagono priekyje arba gale (nebent neprieštaraujate pasėdėti ant laiptų ar išsitraukti prailgintoją). Srovės čia užteks visiem net su šakotuvais – prie lizdų nurodoma 300 W. Galiu lažintis, jog jūsų nešiojamojo kompiuterio pakrovėjas tiek nenaudoja (populiariausi ~40 W, 65 W, 90 W, 120 W pakrovėjai).

Pirmiausiai atsisėdus į vietą su elektros lizdu gali kilti klausimas kur gi tie lizdai. Jeigu pažiūrėsite pro langą, netrukus suprasite kaip čia gavus elektros. Pažiūrėjus į stalą panašu, jog jis tikrai su elektros lizdu, tačiau greičiausiai jūs vis dar abejingu žvilgsniu apsidairysite ar lizdų nėra kur nors kitur ir jūs neklysite – pamatysite jį su apsauga, kurią reikia pakelti, jog galėtumėte naudotis lizdu. Siūlau šiuo lizdu nesinaudoti, nebent mėgstate piktus kontrolierius (juokauju, traukinių kontrolieriai ypač draugiški, yra tekę matyti kaip leidžia pasikrauti kompiuterį 3 klasės traukinyje mašinisto kabinoje ). Savo lizdą rasite kitoje stalo kojos pusėje. Nesimato ne tik jis, bet ir lipdukas su srovės duomenimis. Beje, dėl viso pikto nekiškite ten pirštų, o geriau galvą palenkite po stalu ir viską pamatysite patys.

Jeigu galvos nesusitrenkėte, tai greičiausiai kelionė buvo sėkminga ir maloni. Kompiuteris pakrautas, telefonas irgi. Dar liko išspręsti tik vieną problemą – internetą. Mat traukiniuose nėra WiFi interneto. Tai išspręsti visai nesudėtinga su 3G internetu. Visa kita jūsų kelionėje greičiausiai bus tik menkniekiai.

Nuotraukos

Daugiau nuotraukų.

P. S. Traukiniuose elektros lizdus leidžiama naudoti tik kompiuteriam. Neaišku ar tai taikoma ir telefonų pakrovėjam, bet vargu ar pavyks pasikraut automobilio akumuliatorių…

Interneto dalybos per WiFi su JoikuSpot Light tiesiog iš Symbian telefono

Greičiausiai yra tekę atsidurti situacijoje, kur rankose laikote nešiojamąjį kompiuterį ir telefoną, o internetą turite tik telefone. Telefonas turi GPRS/EDGE/3G ar bet kokį kitą bevielį internetą, o štai nešiojamasis kompiuteris tik paprastą WiFi (IEEE 802.11a/b/g/n). Jeigu trumpiau – jums reikia iš telefono perduoti internetą į kompiuterį.

Tą visiškai paprastai galite padaryti su telefono gamintojo duodamomis programomis. Tačiau, pvz., Nokia leidžia internetą duoti į kompiuterį tik per USB laidą arba Bluetooth. Taip jau kartais būna, kad kompiuteris neturi Bluetooth, o USB laido jūs nesinešiojate. Jeigu ne – siūlau tam pasiruošti iš karto, kitą kartą tam galite sugaišti visas 20 minučių tą darydami net ir per 3G internetą.

Jeigu neturite nei Bluetooth, nei USB, tai jums kuo puikiausiai tiks WiFi. WiFi sukonfigūruoti kompiuteryje neįtikėtinai paprasta – tą galite padaryti be jokių papildomų programų. O į telefoną reikės įdiegti stebuklingą programėlę ir ją paleisti. Tiesa, tokios stebuklingos programėlės Windows Mobile, Android ir iPhone dažniausiai būna mokamos (kiek teko ieškoti – jeigu jūs radote tokią visiškai nemokamą, pašūkaliokite apie tai komentaruose), todėl rašau tik apie Symbian telefonus. Jų Lietuvoje tikrai daug, jog ši stebuklingoji programėlė būtų svarbi kiekvienam labiau mobilumu besidominčiam žmogui.

Ta stebuklingoji programėlė – tai JoikuSpot Light. Ji užima vos 300 KB. Parsisiųsti ją visai nesudėtinga – nueikite į programos puslapį, dešinėje pasirinkite telefono modelį ir spustelėkite „Download“. Parsisiųstą failą įdiekite telefone. Kai paprašys perkrauti telefoną, taip ir padarykite.

Telefone nieko nereikės konfigūruoti, tiesiog paleiskite JoikuSoft Light ir jūsų telefonas prisijungs prie interneto bei sukurs „Wifi access point“. Šis WiFi AP bus atviras, nešifruojamas (spartumo sumetimais, nes šifravimas reikalauja CPU resursų). Nustatymuose AP galite padaryti šifruojamu, tačiau tai sulėtins internetą ir telefoną. Be to, kam šiais laikais taip reikia laužtis į telefoną dėl interneto? Toks interneto dalijimo būdas visai patogus, jeigu norite internetą duoti keliem vartotojam. Kitas dalykas – su JoikuSoft Light sukursite vietinį tinklą duomenų perkėlimui tarp kompiuterių tiesiog bet kur, net ir lauke.

Su JaikuSoft Light lengvai perduosite 3G ar bet kokį kitą paketinį internetą iš telefono į kompiuterį su WiFi.

Parsisiųsti.

Atnaujiname Ubuntu repozitorijų sąrašą

Ubuntu’s software package installation uses a list of repositories that house the various updates and software that you can install. By default, the repository list doesn’t include a lot of the 3rd party tools that you might want to install.

Most of the instructions for adding extra repositories tell you how to use the command line tool, but for new Ubuntu users, a GUI tool is probably more useful.

Ubuntu Edgy includes a software tool that lets you manage these repositories easily. You can find the tool on the System \ Administration \ Software Sources menu.

Ubuntu paketų diegimas iš tiesų įprastas – viską galite įdiegti naudodamiesi Synaptic. Tačiau bėda kyla, kai Synaptic nerandate jus dominačios programos. Pirmiausiai, reikėtų žinoti, jog standartiškai Ubuntu sistemoje įjungtos repozitorijos (suprask – programų parsisiuntimo šaltiniai) dažniausiai netalpina kaip nors su patentais susijusios programinės įrangos. Todėl ten vargu ar rasi tave dominančius kodekus, kurių reikia, jog galėtum žiūrėti filmą, klausytis MP3 ir pan.

Repozitorijas įjungti galima trim būdais. Tai galima naudojant grafinę sąsają, naudojant tekstinį redaktorių ir automatizuotai du kartus spustelėjus ant repozitorijų sąrašo failo. Pirmais dviem būdais galėsite padaryti tiek pat, todėl siūlau tai daryti naudojant grafinę sąsają.

1. Grafinis būdas.
Pirmiausiai atsidarykite Ubuntu repozitorijų sąrašo tvarkymo programą eidami į „System“–>„Administration“–>„Software Sources“:

Turėtų atsiverti „Software Sources“ langas. Jame sužymėkime visas varneles ir nuimkime varnelę nuo „Cdrom with…“ punkto (taip atsisakome senų paketų iš Ubuntu kompakto):

Pereikime į „Third-Party Software“. Šioje skiltyje galime patys įtraukti neoficialių Ubuntu programų repozitorijų:

Paspauskime „Add…“, kad taip padarytume. Šiame lange įveskime repozitorijos aprašymo eilutę (lange taip pat pateiktas pavyzdys; jeigu nežinote repozitorijų aprašų – jų rasite šio įrašo apačioje) ir spustelėkite „Add Source“:

Sukėlę visą repozitorijų sąrašą, spustelėkite „Close“ ir „Reload“, jog perkrautumėte „apt-get“ duomenų bazę ir būtų aptiktos naujos programos, kurias dabar galėsite įdiegti tiesiog per „Synaptic“ (jį rasite „System“–>„Administration“–>„Synaptic Package Manager“):

2. Automatizuotas būdas.
Tiesiog parsisiųskite rekomenduojamą „sources.list“ failą (nuorodą rasite įrašo apačioje) ir išsaugokite jį ant darbastalio. Du kartus spustelėkite ant jo kairiuoju pelės klavišu ir „Add“, jog jis būtų įtraukiamas į repozitorijų sąrašą:

Tada, kaip ir pirmuoju būdu, sudėkite varneles ant visų šaltinių, išskyrus CD įrenginio:

„sources.list“ faile rasite WINE, NX, VLC, Skype, Google Earth repozitorijas.

Nuorodos
Daugiau nuotraukų.
Ubuntu 8.04 sources.list repozitorijų sąrašas.
Ubuntu 9.10 sources.list repozitorijų sąrašas.

Dirbame su GRUB

GNU GRUB – GRand Unified Bootloader, bootloader’is (programa, kuri leidžia vartotojams užkrauti operacinę sistemą ir jų turėti daugiau negu vieną; ji yra būtina kompiuterio krovimuisi). Pasistengsiu aprašyti trumpą jo konfigūravimą daugeliui OS.

Truputis istorijos
GRUB „gimė“ 1995 m. Jo kūrėjas – Erich Stefan Boleyn. Erich’as bandė paleisti GNU Hurd (kernelio analogas Unix sistemų kernel’iams). Kartu su Brian Ford jie suformavo multikrovimosi (iš angl. k. multiboot; nesupraskite tiesiogine prasme, nes aš turiu omenyje tai, kad multiboot yra funkcija, kuri leidžia prieš kraunant OS pasirinkti kurią OS užkrauti) specifikacijas. Šios specifikacijos nurodė kaip turėtų veikti multikrovimasis. Vėliau Erich’as bandė modifikuoti FreeBSD bootloader’į taip, kad jis galėtų krauti daugiau negu vieną OS. Visgi jis suprato, kad modifikuoti bus sunkiau ir rezultatas gausis blogesnis negu rašant savo bootloader’į. Taip jis ir padarė t. y. sukūrė savo bootloader’į. Rezultate turime labai galingą ir vieną populiariausių bootloader’ių.

GRUB instaliavimas
Iš pradžių aptarsiu GRUB instaliavimą. Pirmiausiai turime gauti kokį nors Linux LiveCD (rekomenduoju su fdisk ir būtinai su GRUB‘o paketais) ir jį užsikrauti. Pavyzdžiuose mes naudosimės Ubuntu 6.10 Edgy Eft LiveCD. Kai jau gavote LiveCD tai sukurkite bet kokios failų sistemos particiją (būtinai nurodykite tipą kaip primary), kurios dydis būtų apytiksliai 30 MB, pagal mano parašytą straipsnį apie fdisk. Žinoma galite naudotis taip pat Ubuntu 6.10 LiveCD esančiu GParted. Tai grafinis particijų valdiklis, bet nemanau, kad mums jis reikalingas, nes viską galime padaryti su fdisk (nebent reikia „apkarpyti“ particiją, bet tada galime pasinaudoti Partition Magic, kurį nemokamai galime rasti Hiren’s BootCD kompakte). Nepamirškime uždėti boot žymę šiai particijai, o kitoms nuimti (kai kur tai traktuojama kaip Active režimas). Kompiuteris pirmiausiai naudos šią particiją.
Dabar pasirinkime failų sistemą. Aš rekomenduoju naudoti ext2, nes jos parametrai labiau tinkami negu ext3 ar kitų failų sistemų. Jeigu norime naudoti ext2 įvykdykime:

# mke2fs /dev/xdyi

Vietoje x rašykite h (IDE naudojantis įrenginys) arba s (SCSI įrenginys). Vietoje y rašykite:
a arba b – Master ir Slave diskai prijungti prie pirminio prievado, 1 IDE kontroleriaus;
c arba d – Master ir Slave diskai prijungti prie antrinio prievado, 1 IDE kontroleriaus;
e arba f – Master ir Slave diskai prijungti prie pirminio prievado, 2 IDE kontroleriaus;
g arba h – Master ir Slave diskai prijungti prie antrinio prievado, 2 IDE kontroleriaus.
O vietoje i rašykite particijos numerį, į kurią sukurėte GRUB‘ui.
Pavyzdžiui:

# mke2fs /dev/hda1

Štai komandų sąrašas failų sistemoms:
ext2 – mke2fs
ext3 – mke2fs -j
reiserfs – mkreiserfs
xfs – mkfs.xfs
jfs – mkfs.jfs
Pasileiskite terminalą ir iš LiveCD vykdykite šią komandą:

# grub-install /dev/xdy

Pavyzdžiui:

# grub-install /dev/hda

Atminkite, kad Linux sistemose skaičiai šalia įrenginio reiškia jo padalinį, todėl šiuo atveju skaičiaus nereikia nurodyti, nes taip instaliuotume GRUB’ą į particiją, o ne kietąjį diską. Jeigu instaliuotume į particiją tai norint užkrauti tą GRUB’ą mums reikėtų dar vieno bootloader’io, kuris būtų įdiegtas tame kietąjame diske iš kurio pasieksime tą GRUB’ą. Bet mes šiame straipsnyje aptariame GRUB’ą pagrindiniame kietąjame diske t. y. įrašytą į MBR (Master Boot Record – HDD takelis, kurį nuskaito ir įvykdo BIOS’ai, taip jie pratęsia kompiuterio krovimąsi ir darbą perduoda bootloader’iui).
Suinstaliavę GRUB’ą galime pradėti jo konfigūravimą. Tik prieš tai nustatykime default ir timeout reikšmes: default rekomenduoju nurodyti 0 (bus kraunamas pats pirmasis meniu punktas, jeigu jūs per nurodytą laiką nepasirinksite ką krauti), o timeout rekomenduoju nurodyti 10, jeigu nurodysite daugiau negu vieną meniu punktą (bus laukiama 10 sekundžių iki numatytosios OS krovimo), arba 0, jeigu nurodysite tik vieną meniu punktą (OS bus kraunama iš karto t. y. nematysite pasirinkimo meniu).

GRUB‘o konfigūravimas Linux‘ui
Primontuokime prie /boot GRUB‘o particiją:

# mkdir /mnt/boot
# mount /dev/xdyi /mnt/boot

Atsidarykime GRUB konfigūracinį failą:

# nano -w /mnt/boot/grub/menu.lst

Pridėkime šias eilutes:

# Meniu punkto pavadinimas, kurį matysime meniu
title Linux# Nurodome kernel'io particiją su HDD
# root ([hd – IDE vartotojams; sd – SCSI įrenginių vartotojams][kietojo disko numeris(pirmasis diskas ne 1, o 0!)],[particijos numeris(pirmoji particija ne 1, o 0!), kurioje yra kernel'is])
# Pavyzdžiui:
root (hd0,0)
# Tai atitiktų /dev/hda1 particiją

# kernel [nurodykite kernelį] root=[nurodykite šakninę (/) particiją]
# Pavyzdžiui:
kernel /boot/kernel root=/dev/hda2

Galutinį variantą šio meniu punkto be komentarų galite gauti http://pastebin.com/f454f294d adresu.
Išsaugoję konfigūracinį failą perkraukite kompiuterį ir jau galite užkrauti savo Linux distribuciją.

Per GRUB’ą užkrauname kitą bootloader’į
Dažnai pasitaiko, kad reikia užkrauti kokią nors Windows OS/Solaris/*BSD ar kitą operacinę sistemą. Bet Windows reikalauja savo bootloader’io. Yra OS, kurios nereikalauja savo bootloader’io ir jas galima sukonfigūruoti pagal Linux konfigūravimą, bet jeigu mes neturime laiko tai sekime straipsnį toliau, o ne grįžkime prie GRUB‘o konfigūravimo Linux‘e. Šioje straipsnio dalyje aptarsime kitų OS užkrovimą.
Mes pasirinksime paprastesnį būdą (jis yra universalesnis negu priversti kokią nors Microsoft Windows nuskaitinėti ir įrašinėti GRUB‘o particiją ir per Windows ar tą kitą OS konfigūruoti GRUB’ą) – užsikrausime mūsų pasirinktą Linux LiveCD ir redaguosime GRUB’o konfigūracinį failą. Bet prieš redaguodami nepamirškime prisimontuoti savo GRUB‘o particiją:

# mkdir /mnt/boot
# mount /dev/xdyi /mnt/boot

Redaguokime GRUB‘o konfigūraciją:

# nano -w /mnt/boot/grub/menu.lst

Pridėkime šias eilutes:

# Meniu punkto pavadinimas, kurį matysime GRUB meniu
# Pavyzdžiui:
title=Windows XP Professional
# Nurodome kurią particiją naudoti
# rootnoverify ([hd – IDE vartotojams; sd – SCSI įrenginių vartotojams][kietojo disko numeris(pirmasis diskas ne 1, o 0!)],[particijos numeris(pirmoji particija ne 1, o 0!), kurioje yra sekantis bootloader'is/operacinė sistema])
# Pavyzdžiui:
rootnoverify (hd0,0)
# Kai kurios OS (Windows OS toji eilutė nėra būtina) reikalauja, kad jų particijos būtų aktyvios, bet jeigu naudojame GRUB atskiroje particijoje tai aktyvi yra ne tos OS, o GRUB‘o particija. Todėl rekomenduoju konfigūraciniame faile nurodyti tolimesnę eilutę.
maceactive
# Tolimesnė eilutė nurodo GRUB‘ui perleisti bootloader'io darbą kitam bootloader'iui, kuris yra rootnoverify eilutėje nurodytoje particijoje. Priešingai negu buvusi eilutė, ši eilutė yra būtina
chainloader +1

Išsaugoję konfigūracinį failą ir perkrovę kompiuterį mes jau galime naudotis norimu bootloader’iu.

Galutinį variantą be komentarų galite gauti adresu http://pastebin.com/f63f4f04d.

GRUB meniu fonas
GRUB’as turi įdomią funkciją (numatyta, kad ji susikompiliuoja jeigu jūs neliepiate kompiliatoriui jos nekompiliuoti, todėl neaprašysiu ką daryti jeigu mūsų GRUB’as neturi tokios funkcijos, apie tai galite pasiskaityti pabaigoje pateiktoje nuorodoje), kuri leidžia mums nustatyti kokio nors paveikslėlio rodymą meniu fone. Iš tikrųjų tai gana daug pagražina mūsųs sistemos krovimąsi. Deja, reikia atminti, kad dydis ribojamas iki 640×480, o spalvų kiekis iki 14, bet ir tai galima puikiai išnaudoti.

Pirmiausiai nusipieškime paveikslėlį, kurio dydis maždaug atitiktų 5:4 santykį (jeigu galima tai pieškite 640×480 iš karto, nes taip išvengsite iškraipymų keičiant dydį). Dabar atidarykime jį su „The Gimp“ ir pakeiskime jo dydį:

Paveikslėlis–>Keisti paveikslėlio dydį

Nuimkime grandinę () ir „Plotis“ laukelyje įrašykime 640, o laukelyje „Ilgis“ – 480. Spustelėkime mygtuką „Ištempti“.

Dabar sumažinkime spalvų kiekį.

Sluoksniai–>Spalvos–>Spalvų sumažinimas…

Sumažinkime spalvų iki 14 ir paspauskime „Gerai“.
Dabar išsaugokime paveikslėlį (Byla–>Išsaugoti kaip…) XPM (X PixMap) formatu ir šia komanda jį suspauskime:

$ tar -cf [paveikslėlis].tar [paveikslėlis]

Paveikslėlį nukopijuokime į /boot katalogą (nepamirškime jo prisimontuoti kaip tai darėme kiekvieno konfigūravimo pradžioje):

# cp [paveikslėlis].tar /boot/[paveikslėlis].tar

Atsidarykime GRUB‘o konfigūraciją:

# nano -w /boot/grub/menu.lst

Ir prirašykime po eilute „timeout“ šias eilutes:

root ([hd – IDE vartotojams; sd – SCSI įrenginių vartotojams][kietojo disko numeris(pirmasis diskas ne 1, o 0!)],[particijos numeris(pirmoji particija ne 1, o 0!), kurioje yra sekantis bootloader'is/operacinė sistema])
splashimage /boot/[paveikslėlis].tar

Pavyzdžiui:

root (hd0,0)
splashimage /boot/vista.xpm.tar

Pastaba. Vietoje „[paveikslėlis]“ parašykite paveikslėlio failo pavadinimą.

Slaptažodžiai
Norėdami apsaugoti GRUB’ą jūs galite pasinaudoti „GRUB apsaugojimas“ straipsniu. Jame puikiai išdėstyta kaip uždėti slaptažodį ant GRUB’o ir apsaugoti jį.

Pabaiga
Apibendrinant, GRUB’as yra pakankamai galingas bootloader’is, kuris ateityje manau išpopuliarės dar labiau. GRUB’as įdedamas beveik į visas Linux OS, o ir būti pasiruošusiam Linux diegimui visada būna pravartu. Tikiuosi, kad jums pavyko puikiai sukonfigūruoti GRUB’ą ir šis straipsnis dar labiau padidins GRUB’o vartotojų skaičių.

Plačiau apie paveikslėlius GRUB meniu fone galite pasiskaityti adresu http://ruslug.rutgers.edu/%7Emcgrof/grub-images/.

XGL Gentoo sistemoje (NVIDIA)

XGL – X serverio architektūra, kuri yra pritaikyta didesniam vaizdo plokščių galimybių išnaudojimui per OpenGL (DirectX analogas, bibliotekos, kurių pagalba dirbama su 2D ir 3D grafika).
Šiame straipsnyje sužinosite, kaip paprasčiausiu būdu susiinstaliuoti xgl ir Compiz/Beryl Gentoo sistemoje. Manau šis straipsnis šiuo metu gana aktualus, nes daugelis įdieginėja XGL. Naujokai, kurie neseniai išbandė Linux taip pat bando suinstaliuoti XGL. Deja, dažnai jiems tai nepavyksta.

Iš karto turiu nuvilti ne GNOME ar KDE vartotojus – XGL ant šių sistemų veikia, bet joms nėra manager’io, kuris rodytų „pagražinimus“. Turiu pasakyti, kad prieš kompiliuodami NVIDIA tvarkykles, NVIDIA modulį turite iš kernel’io išmesti (geriau padarykite tai dabar, kad vėliau nereikėtų terliotis), jeigu jūs jį ten įkompiliavote.

$ cd /usr/src/linux
# nano -w .config

Susiraskite (Ctrl+W ir rašote ko ieškote…) AGP_NVIDIA opciją ir ją užkomentuokite t. y. eilutės pradžioje parašykite # simbolį. Išsaugokite ir sukompiliuokite kernel’į.
Dabar kai jūs jį iškompiliavote ir užkrovėte sistemą su naujai kompiliuotu branduoliu, galime pradėti dirbti.

XGL’ui reikalingas modularinis X.Org’as. Kaip jį suinstaliuoti rasite adresu http://gentoo-wiki.com/HOWTO_Modular_Xorg.
Cairo – paketas su vektorinės grafikos bibliotekom. Sukompiliuokime Cairo:

# emerge -1av x11-libs/cairo

Norėčiau dar pakomentuoti šiuo metu naudojamas opcijas. Tai 1, a ir v. Dar vėliau naudosime n. 1 – analoginė opcija –oneshot opcijai. Ji nurodo, kad paketo neįdėtumėme į world profilį ir su komanda emerge world jis neatsinaujintų, o atsinaujintų tik kompiliuojant priklausomybes (dependencies). a – analoginė opcija –ask opcijai. Ji nurodo, kad prieš siunčiantis paketus, jūsų paklaustų ar juos siųstis ir parodytų jų sąrašą bei kitą su jais susijusią informacią (USE flag’us ir pan.). v – analoginė opcija –verbose opcijai. Ji nurodo, kad būtų išvedama į ekraną daugiau informacijos negu paprastai. n – analoginė opcija –noreplace. Jeigu dirbama su šia opcija tai visi paketai, kuriuos norėsite instaliuoti dar kartą ir jie jau bus sistemoje, bus nekompiliuojami.
Toliau perkompiliuokime gtk+ (Gimp’ui skirtas įrankių rinkinys) ir pango (teksto tvarkymo bibliotekos) su naujai sukompiliuotu Cairo:

# emerge -1av x11-libs/pango x11-libs/gtk+

Siūlau naudoti -doc flag’ą (instaliavimas praeis žymiai greičiau):

# USE=“-doc“ emerge -1av x11-libs/pango x11-libs/gtk+

Patikrinkime ar neturime ir kompiliuokime glproto (X.Org GL protokolo header’iai (iš angl. k. būtų antraštės)) ir libdrm:

# emerge -1avn x11-proto/glproto libdrm

Jeigu viskas susikompiliavo sėkmingai tai galime kompiliuoti XGL su Mesa (tai tarsi OpenGL analogas; daugiau apie Mesa galite sužinoti http://mesa3d.sourceforge.net):

# emerge -av1n mesa
# emerge -av xgl

Dabar kompiliuojame NVIDIA tvarkykles (bet kokiu atveju jas reikia perkompiliuoti, nesvarbu, kad jau esate jas sukompiliavę ir tai naujausia versija):

# emerge x11-drivers/nvidia-drivers media-video/nvidia-settings

Redaguojame X11 konfigą:

# nano -w /etc/X11/xorg.conf

Susirandame Section „Device“ ir šioje sekcijoje pakeičiame Driver reikšmę į „nvidia“. Dabar naudosime nvidia modulį.

Laikas pasirinkti Compiz arba Beryl manager’į. Siūlau Compiz, bet kartu aprašysiu ir Beryl.

Pirmiausiai apie startx. Pasidarykime startx kopiją, kad galėtume atskirai paleisdinėti X’us: be XGL ir su XGL.

# cp /usr/bin/startx /usr/local/bin/startxgl
# nano -w /usr/local/bin/startxgl

Susiraskime userclientrc kintamąjį ir jo reikšmę pakeiskime į .xglinitrc:

userclientrc=$HOME/.xglinitrc

Taip pat nepamirškime redaguoti xinit $clientargs eilutės. Vietoje jos įrašykime:

xinit $clientargs — /usr/bin/Xgl :1 $serverargs -ac -accel xv -accel glx:fbo -deferglyphs 16 &

Dabar sukurkime .xglinitrc paprastam vartotojui (vėliau tą patį galėsite padaryti kitiems vartotojams):

$ nano -w /home/vartotojovardas/.xglinitrc

Į šį failą įrašykite šias eilutes:

sleep 2
DISPLAY=:1 WINDOW_MANAGER=beryl-manager exec startfluxbox

Vietoje „startfluxbox“ įrašykite komandą, kuri paleidžia jūsų naudojamą DM, o vietoje WINDOW_MANAGER įrašykite manager’io, kurį naudosite, pavadinimą („compiz-decorator“ arba „beryl-manager“).

Jeigu esate KDE vartotojas tai naudokite KDEWM reikšmę vietoje WINDOW_MANAGER.

Dabar instaliuokime Compiz (jeigu norite naudoti Beryl tai praleiskite šią skiltį):

# echo "x11-wm/compiz" >> /etc/portage/package.keywords
# emerge x11-wm/compiz

Dabar norint, kad išnaudotume Compiz’ą, mes turime įjungti jo priedus:

gconftool-2 -s /apps/compiz/general/allscreens/options/active_plugins "[gconf,decoration,wobbly,fade,minimize,cube,switcher,move,resize,place,rotate,zoom,scale]" -t list –list-type=string

Žinoma priedų sąrašą galite redaguoti savo nuožiūra. Čia buvo išvardinti ne visi priedai.

Sukuriame paleidimo failą:

# nano -w /usr/local/bin/compiz-decorator

Į jį įrašome:

LD_LIBRARY_PATH=/usr/lib/opengl/xorg-x11/lib/ compiz –replace gconf & gtk-window-decorator &

Taip pat nepamirškime suteikti leidimą vykdyti šį failą:

# chmod +x /usr/local/bin/compiz-decorator

Ir vykdom apl. atnaujinimo komandą env-update.

Instaliuosime Beryl:

# echo "~x11-misc/beryl-settings-0.1.4 ~*" >> /etc/portage/package.keywords;echo "~x11-apps/xlsclients-1.0.1 ~*" >> /etc/portage/package.keywords; echo "~x11-misc/beryl-manager-0.1.4 ~*" >> /etc/portage/package.keywords; echo "~x11-themes/emerald-themes-0.1.4 ~*" >> /etc/portage/package.keywords; echo "~x11-plugins/beryl-dbus-0.1.4 ~*" >> /etc/portage/package.keywords; echo "~x11-plugins/beryl-plugins-0.1.4 ~*" >> /etc/portage/package.keywords; echo "~x11-wm/beryl-core-0.1.4 ~*" >> /etc/portage/package.keywords; echo "~x11-wm/emerald-0.1.4 ~*" >> /etc/portage/package.keywords; echo "~x11-wm/beryl-0.1.4 ~*" >> /etc/portage/package.keywords
# emerge =x11-wm/beryl-0.1.4

Dabar galime paleisti Beryl rankiniu būdu:

$ beryl-manager

Galutinis variantas turėtų atrodyti maždaug taip:

Tai buvo straipsnis „XGL instaliacija Gentoo sistemoje (NVIDIA)“.

Jeigu kas nors nepavyko tai galite pagalbos ieškoti šiais adresais:
http://forums.gentoo.org/
http://gentoo-wiki.com/
Paveikslėliai paimti iš gentoo-wiki.com.

Skaitome/įrašome failus iš Ext2/Ext3 Windows NT/2k/XP/2k3/Vista/2008

Dažnai mūsų gyvenime pasitaiko situacijų kai prireikia pasiekti Linux’o particijas iš Windows sistemos (perkelti failams, pakeisti jiems, panaudoti kaip virtualią atmintį Windows’ams ar pan.). Šiandien aptarsime kaip tą padaryti kai failų sistema yra Ext2/Ext3.

Mano pateiktame pavyzdyje mes įdiegsime Ext2 failų sistemos driver’ius iš svetainės http://www.fs-driver.org.
Pirmiausiai parsisiunčiame naujausią versiją iš aukščiau paminėto puslapio.
Paleidę parsisiųstą failą pamatysime maždaug tokį langą:

Kaip matote tai tipinis Windows instaliatorius. Tiesiog „Next“, „Next“, „Next“…

Sekančiame lange nepamirškite nuimti „read-only“ varnelės, jeigu norite įrašinėti į diską. Priešingu atveju Ext2/Ext3 particija bus prieinama tik nuskaitymui.

Dažniausiai ne lotyniškom raidėm naudojama UTF-8 koduotė, todėl jeigu norite matyti ir tokius katalogus/failus kaip „žodynas“, „ąęčęė“ ar kitus, kurie pavadinti naudojant ne lotyniškas raides, UTF-8 palaikymas jums bus būtinas.

Šiame lange nepamirškite pažymėti varnelės „Enable the large file feature“, nebent neturite didesnių nei 2GB failų.

Čia manau visiems aišku, kad reikia pasirinkti kokią raidę priskirsite kokiai particijai (vėliau pasirinkimą galėsite pakeisti „Control Panel“–>„IFS Drives“).

Pabaigus instaliaciją, Ext2/Ext3 diskas atpažįstamas kaip ir visi kiti įprasti diskai Windows sistemoje.
Įrašinėjant failus gali kilti nesklandumų su leidimais.
Žinoma, aš patarčiau geriau susikurti FAT particiją failų perkėlimui (nors ir lėtesnis variantas, bet sukeliantis mažiau problemų). Ji pravers visada ir manau šiais laikais, kai daugelio HDD talpa viršija 100 GB, tikrai nepamaišys.

Palaikomos sistemos: Windows NT 4.0/2000/XP/2003/Vista/2008 (x86 ir x64 platformos).
Daugiau nuotraukų.
Parsisiųsti.

Ką daryti jeigu GRUB’as neranda Windows?

Gali taip atsitikti, kad GRUB’as nerastų jūsų Windows ir jums tektų patiems į meniu jį įdėti. Šiame straipsnyje taip ir darysime.

Tokiu atveju reikėtų patiems pridėti Windows pasirinkimą GRUB meniu.
Atsidarykime terminalą ir prisijunkime kaip root.

$ su

Dabar turime redaguoti GRUB’o meniu failą. Tam naudosime nano.

# nano -w /boot/grub/menu.lst

Pastarąją eilutę galite keisti, jeigu norite redaguoti GRUB’ą, kuris yra ne toje particijoje, iš kurios paleidote esamą sistemą.
Spaudžiame ir laikome klavišą Page Down, kol atsirandame failo apačioje.
Sukuriame naują eilutę spausdami Enter ir įrašome:

title Windows
rootnoverify (hd0,0)
chainloader +1

„hd0,0“ galite keisti. „hd0“ nurodo iš kurio HDD krauti OS. Sekantis skaičius nurodo particijos numerį, iš kurio krauti OS.
Šiuo atveju Windows bus kraunama iš pirmosios particijos esančios pirmame HDD, o GRUB’o meniu šis pasirinkimas bus rodomas kaip „Windows“.
Spaudžiame „Ctrl“+„X“ ir klavišą „Y“, „Enter“. Perkrauname kompiuterį ir stebime ar viskas veikia.

P. S. Nepamirškite patikrinti ar „timeout“ eilutėje nurodytas skaičius ne mažesnis negu 5 (nespėtumėte pasirinkti „Windows“).