Versme.net blog

Komutatorius – draugas ar priešas?

Kaip žinia, maršrutizatorius – tai iš esmės switch’as, kuris pasiima internetą iš išorinio tinklo segmento (WAN) ir jį dalina vidiniam (LAN). Kartais jums reikia pasidaryti „repeater’į“ – įrenginį, kuris pratęstų tinklą (tiek WiFi, tiek laidais) nekurdamas naujo. Prie tokio įrenginio prijungus kompiuterį, jis prisijungtų ne prie „repeater’io“ tinklo, o prie tinklo, prie kurio jungiasi „repeater’is“ ir būtų ten tiesiogiai pasiekiamas.

Komutatorius – kas tai?
Komutatorius taip pat daug kur vadinamas „switch’u“. Komutatoriai naudingi, kai reikia sujungti daug kompiuterių į tinklą, daugiau nei leidžia maršrutizatoriaus lizdų kiekis. Patys komutatoriai vieni negali veikti – jiems reikia, jog tinkle būtų DHCP serveris, jog veiktų NAT. Apskritai kalbant, visas tinklo skirstymas yra atliekamas pagal OSI modelį, kuris susideda iš 7 sluoksnių. Pagal jį tinklo duomenų maršrutizavimas išoriniuose įrenginiuose dažniausiai atliekamas dvejuose lygmenyse: paskirstant duomenis pagal MAC adresą (vidinis tinklas; OSI sluoksnis 2) ir pagal IP, žinučių persiuntimą ir pan. (OSI sluoksnis 3), dar kitaip vadinamas „network layer“.

Komutatoriai gali maršrutizuoti srautą tik pagal MAC adresą. Todėl jie negali patys paimti internetą ir jį padalinti kompiuteriams. Kompiuteriai patys prisijungs per komutatorių prie aukštesnio tinklo segmento – jeigu toliau komutatoriaus stovi modemas, tai tas segmentas būtų jau pats internetas. Tokiu atveju, kai aukštesnysis tinklo segmentas lieka tik internetas, jungiantis per komutatorių kiekvienas kompiuteris gauna išorinį IP adresą ir nėra pasiekiami vienas kitam, nebent interneto paslaugų tiekėjas yra nurodęs kitaip.

Maršrutizatorių greičiausiai nereikia pristatinėti – jie patys dalina internetą, patys perduoda duomenis į išorinį tinklą pagal IP, nors vidiniame tinkle irgi vadovaujasi pirmo OSI sluoksnio taisyklėmis. Skirtumas tarp maršrutizatoriaus ir komutatoriaus liaudiškai šnekant yra tas, jog komutatorius tik praplečia maršrutizatoriaus lizdų kiekį, o maršrutizatorius sukuria atskirą tinklą, be NAT pagalbos visiškai nepasiekiamą išoriniem tinklam. Pats maršrutizatorius yra „gateway“, nesvarbu kuriame tinklo segmente jį pastatysite, o komutatorius tik prijungia kompiuterius prie kito „gateway“ per DHCP. Jeigu namie turite vieną maršrutizatorių ir norite, jog kitame kambaryje būtų dar vienas įrenginys su keliais lizdais, kad nereikėtų vesti daug laidų iki pat maršrutizatoriaus, tai jums užtenka nuvesti vieną laidą iki to kambario ir ten pajungti komutatorių. Komutatoriaus dažniausiai nereikia net konfigūruoti (apskritai, tokią funkciją turi tik labai brangūs komutatoriai). Komutatoriai pigesni nei maršrutizatoriai. Tiesa, komutatoriai patys negali plėsti WiFi tinklo, tačiau maršrutizatorius, perdarytas į komutatorių, gali. Pajungus komutatorių, lygiai taip pat kaip ir su maršrutizatorium, jeigu duomenys keliauja į kompiuterį, kuris prijungtas prie to pačio komutatoriaus – duomenys siunčiami tiesiai kompiuteriui, o ne per aukštesnį tinklo segmentą. Jeigu pasijungsite 1000Mbps tinklą su komutatoriu ir 100Mbps tinklą su maršrutizatoriumi – tinklas tarp prie komutatoriaus pajungtų kompiuterių su 1000Mbps tinklo adapteriais ir laidais veiks ne 100Mbps, o 1000Mbps greičiu. Komutatorius neturi WAN prievado – visi lizdai vienodi, tinklą jis gali pasigauti iš bet kurio lizdo, kuriuo ras DHCP serverį.

Tačiau nemaišykite komutatoriaus su „hub’u“ – „hub’as“ nuo „switch’o“ skiriasi tuo, jog duomenis perduoda per visą tinklą išilgai, o ne tiesiai gavėjui. Taip pat nepamirškite, jog komutatorius vargu ar yra jums reikalingas, jei namie neturite vietinio tinklo, tik tiesioginę prieigą prie interneto. Skirtumas tarp „hub’o“ ir „switch’o“ visai paprastas:

Naudojant „hub’ą“ visas tinklas funkcionuoja ir toliau net kurioje nors vietoje nutrūkus laidui – tai buvo privalumas prieš dar seniau naudotus koncentratorius.

Kuo naudingi maršrutizatoriai su integruotais modemais?
Greičiausiai daugelis esate gavę iš savo interneto tiekėjo kokį nors ADSL maršrutizatorių – maršrutizatorių su integruotu ADSL modemu. Integruoto ADSL modemo idėja atrodo puiki – nereikia antro lizdo elektrai, susitaupo elektros ir vietos, nes nėra papildomos dėžutės. Tačiau atsiranda didžiulė problema, kai vietoje ADSL interneto, kurį gaunate per siaurą RJ-11 jungtį jums interneto tiekėjas duoda platų RJ-45 kabelį. Šiam internetui nebereikia modemo. Jums netgi maršrutizatoriaus nebereikia, jei turite tik vieną kompiuterį. Taip pat pasitaiko, jog sugenda tik integruotas ADSL modemas, o maršrutizatoriaus funkcijos ir toliau veikia puikiai.

Vienintelis sprendimas kaip išspausti naudos iš tokio ADSL maršrutizatoriaus – išjungti jo NAT ir DHCP funkcijas. Taip gausite komutatorių. Prijungus jį prie tinklo gausite daugiau lizdų. Visai galimas variantas, jog vietinis tinklas veiks ir pajungus tiesiai interneto kabelį į komutatorių, tačiau tai nėra taip saugu. Visada saugiau yra būti nepasiekiamam ir sėdėti už NAT – vidiniame tinkle.

Kaip jis atrodo?
Komutatoriai būna įvairių dydžių: nuo mažo, ADSL paskirstymo dėžutės, dydžio (Canyon CNP-D05P su 5 100Mbps jungtim už 40 Lt) iki didelio, kaip „rack“ tipo serveris, (Dell PowerConnect 3548 su 48 4GBE jungtim už 999 Lt):

Nuorodos
Network switch, Wikipedia
Network layer, Wikipedia
Router, Wikipedia