Versme.net blog

Asmeniniai įspūdžiai iš Login 2009

Ankstus rytas. Maždaug 6 valandą ryto sukaupiu dar likusias jėgas ir traukiniu pajudu link Vilniaus. Atrodo, greitai visi miegai išsiblaškė ir aš jau lipu į troleibusą. Išlipanti senutė pasiūlo pažymėtą bilietą ir taip man primena, jog aš lipu į troleibusą dar nenusipirkęs bilietėlių. Iš pagarbos Vilniui bilietėlio neėmiau (ir šiaip nežinojau kainų… (: ), bet staiga dar prisiminiau, jog neturiu traukinių tvarkaraščio iš Vilniaus. Nieko – tai ne problema, vežiausi su savimi Nokia E65 ir Ežio kortelę. Per Skype parašau mamai, jog persiųstų į el. paštą traukinių tvarkaraščius. Problema išspręsta.

Privažiavau stotelę „Pramogų arena“. Aš ne vilnietis ir gera orientacija negaliu pasigirti – Siemens Arenos neradau pats iš karto, o ir joje nesu buvęs anksčiau. Teko dar kartą išsitraukti telefoną, įsijungti Google Maps, ten pasinaudoti MyLocation ir paieškos funkcija – iš karto davė artimiausią rezultatą ir aš jau žinojau kur eiti.

Priėjus prie Siemens Arenos buvo maždaug 9 valanda, kasos dar nedirbo, nors pagal taisykles turėjo. Kiek pavaikščiojus ir vėliau grįžus prie kasų, pagaliau atsirado viena kasininkė, kuri mielai pardavė bilietą už 81 Lt (kelios dienos prieš renginį kaina buvo 50 Lt). Tačiau turėdamas omenyje, jog panašūs renginiai dažnai būna ir brangesni, bėdos tame nemačiau.

Praeinant pro kontrolę prie manęs priėjo apsauginis ir paprašė parodyti mano krepšio turinį. Priežasties neklausiau, iš karto parodžiau, juk nesinešioju atominės bombos, o ir atidaryti krepšį lengviau negu ginčytis dėl to ar turėčiau tai daryti. Prisikabino, jog turėjau buteliuką vandens. Nedvejodamas pasiūliau išmesti (mat kažkodėl suveikė kažkoks gėdos jausmas nesiginčyti – vandeniu jie ten neprekiauja lygtais, o ir įsinešti nedraudžia), o jis kažkaip nedvejodamas leido eiti. Bet kam tada prisikabinti prie to buteliuko, jeigu iš karto įleidžia? Na, priežastis kodėl iš karto pasiūliau tą buteliuką išmesti buvo paprasta – nesinorėjo blaškytis, o ir pats renginys man buvo svarbesnis.

Iš karto po to įteikė „antikrizinį“ maišelį ir apyrankę. Gaila, į klubą negalėjau eiti ne tik dėl amžiaus, bet ir apskritai dėl to, jog nebuvo kuo grįžti vėliau. O maišelio turinio kaip bebūtų keista nepuoliau nagrinėti. Užmetus akį viskas buvo aišku – pilna reklamos ir visokių menkniekių. Tikrai mielas dalykas buvo Login užrašinė ir tušinukas – nors nesinaudojau (tam panaudojau telefoną), bet tikrai turėjo praversti tiems, kurie užsirašinėjo įvairias mintis ir pamiršo savo užrašų knygeles. Taip pat patiko 15min raktų pakabukas, kurį įteikė kartu su programa ir dalyvio kortele viename. Būtų pamaloninus dar labiau viena smulkmena – kažkas galėjo užrašinėti su markeriu tas korteles. Bet tai greičiausiai būtų atėmę labai daug laiko ir būtų susidarę didelės spūstys.

Nusileidus laiptas kiek pasimečiau. Kaip pirmą kartą esančiam Siemens Arenoje (o gal tiesiog šiaip žioplam?) nelabai buvo aišku kur ieškoti pagrindinės salės – visur nuorodos į paralelinę. Bet apsukus ratą buvo aišku kur eiti. Matyt žmogus patekęs į tokią šurmulingą naują šurmulingą aplinką pasimeta. Pirmas dalykas, kurio ieškojau – rūbinė, bet mano paieškos baigėsi pamačius ženklą „už rūbinės paslaugas galite susimokėti čia“. Aptikus įėjimą į pagrindinę salę, ją radau ganėtinai tuščią. Buvo laiko pokalbiui. Susiradom vietas pirmosiose eilėse ir įsitaisėme.

Netrukus prasidėjo konferencija. Ant scenos energingai užlipo ZIPFM radistai, o vėliau ir pats Steve Chazin. Jo pristatymas buvo tikrai gerai paruoštas, stiprus ir kupinas idėjų, vertų užsirašyti. Būtų šaunu dar kartą tai pamatyti/išgirsti. Per Steve Chazin pristatymą kilo tokia mintis, jog anksčiau Apple ištraukė iš duobės geras marketingas, o dabar atvirkščiai – tai, ką daro Apple, yra geras marketingas. Toliau galėčiau parašyti daaug minčių ir pan., tačiau yra vienas didelis BET. Pastebėjau, jog Steve Chazin pristatymas buvo ganėtinai pasikartojantis. Jeigu skaitėt „Marketing Apple“ arba žiūrėjot Steve Chazin kalbą Estijoje, viskas buvo girdėta. Nors ir pasikartojančiai, Steve tikrai padarė gerą pradžią Login konferencijai.

Po Steve Chazin ant scenos užlipo Google atstovas iš Ukrainos – Dmitry Sholomko. Jeigu atvirai, man nepatiko dalinami patarimai ir tezės kaip ir ką man daryti ir kaip viskas yra. Tokią informaciją galima rasti internete, paprastutėse knygose ar žurnaluose. Iš tokio žmogaus norėjosi išgirsti kažką daugiau (kaip ir iš Steve Chazin) arba bent jau kitokiu, įdomesniu keliu (ką padarė Steve).

Po to ėjo pertrauka ir Andriaus Kleivos pranešimas apie BlogOUT. Trumpas, bet puikus tuo, jog tik to ir reikėjo – jog nebūtų tokių, kurie dalyvavo Login ir po BlogOUT sakytų „Kas čia per?..“.

Per pertrauką vėl sekė visa valanda bendravimo ir pan. dalykėlių. Gaila, nespėjau pavalgyti (Siemens Arena maistas šlykštus ne tik kaina), todėl vėliau teko aukoti vienos „paskaitos“ laiką ir eiti užkąsti. Po pertraukos buvo Login interneto apdovanojimai, kurių rezultatų visi nesitikėjome tokių, bet jie tokie ir viskas. Tiesą pasakius, aš asmeniškai tikėjausi, jog bent jau pats balsavimas būtų dviejų turų – pirmasis būtų skirtas pasiūlyti kandidatus, o tik antrasis balsavimui. Galbūt rezultatai būtų buvę bent šiek tiek kitokie.

Iš karto po apdovanojimų – Džiugas pusvalandį pakalbėjo apie tinklaraščius ir socialinius tinklus. Kalbėjo tikrai gerai, nesakykit. Man patiko. Tuo tarpu po Džiugo ėjęs Arturs Mednis pasirodė tikrai prastai. Galbūt todėl, jog Twitter jau ilgokai esu užsiregistravęs, bet juk į tai irgi galėjo atsižvelgti – auditorijoj ne vien žali sėdėjo. O ir pabandžius pažiūrėti iš šalies į visa tai – nepanašu buvo, jog jis būtų stengęsis atsakyti į Chionso užduotą klausimą „what’s the point of all the noise?“ (http://blake.lt/message/33104).

Deja, po Arturs manęs nenustebino ir kiti trys kalbėtojai iš eguru.lt. Galbūt jau buvo persikrovus mano galva, bet čia irgi pasirodė neatsižvelgta į tai, kokia auditorija sėdi. Po eguru.lt klausiau Ramūno Šablinsko apie elektroninį parašą. Nepatiko tai, jog visas pristatymas buvo kaip išvados. Asmeniškai man nebuvo net girdėta daugiau nei 30% tų mitų ir gandų, nors el. parašą esu čiupinėjęs.

Po Ramūno nusprendžiau, jog verta būtų pabandyti kitas auditorijas, bet prieš tai pavalgyti normalaus maisto. Tam sugaišau net valandą ir grįžęs pasirinkau Apple sceną. Klausiau tik antrąją dalį, bet susidariau tokį įspūdį, jog ši scena buvo skirta grynai žaliems, nebandžiusiems Apple produktų ir nemokantiems patiem išsiaiškinti kaip kas veikia. Turinys buvo maždaug toks: va čia paspaudžiam ir galim padaryt va taip, o va čia bus kitaip. Kitaip sakant, grynai supažindinimui su MacOS skirtais produktais skirta scena.

Paklausiau keletą minučių ir pajudėjau link paralelinių sesijų salės ir ten radau Paulių Rimeikį „Kaip keisti pasaulį online arba gyvendamas tinkle gali būti ir naudingu“, Dansu Dansu „Žinau ką veiksi kitą kartą prisijungęs“, indigo kids „Kaip sukurti bloga interneto svetainę“ (taip ir nesupratau – čia buvo gramatinė klaida, jog ą nosinės nepadėjo programoje?; video 1, video 2). Šioje salėje jautėsi, jog kalbėtojai yra mažiau oficialūs, atmosfera ir temos tikrai šiltesnės. Man patiko.

Dėl nelabai suderinto kalbėtojų laiko nelabai norėjosi grįžti į pagrindinę sceną, todėl nusprendžiau išbandyti žadėtuosius „pertraukos malonumus“. Nieko įdomaus, iš tikrųjų, neradau, tik va – su MacOS’u galėjau pažaisti daugiau, išbandyti VDNET internetą. Po pusvalandžio vėl grįžau į paralelinę salę ir ten klausiau Simono Bartkaus „Ar tinklaraštininkai yra pagrįstai susireikšminę?“. Po jo ėjo Leonido Donskio eilė. Tikrai stipri ir gera konferencijos pabaiga. Tik čia tenka sutikti su kitais – Blake.lt lentai tikrai trūko moderavimo. Leonidui baigus žodį tarė vienas iš organizatorių Arnoldas Rogoznyj ir mes visi su „Simian – La Breeze“ daina pajudėjome iš Siemens Arenos.

Apibrendrinant, Login buvo tikrai dėmesio ir kainos verta konferencija, viskas buvo padaryti tikrai neprastai, nors ir ne idealiai. Galbūt pati konferencija buvo netgi kiek per didelė ir oficiali, bet kita vertus, visokių reikia.

Vėliau paturėjau įspūdžių įlipti ne į tą pusę važiuojantį troleibusą. Kadangi šiaip ar taip pagal mano el. pašte buvusius tvarkaraščius turėjau dar daug laiko, o visai šalia Akropolis, nusprendžiau, jog verta būtų nueiti pavalgyti, o vėliau dieną užbaigti pasivaikščiojimu po senamiestį. Deja, viskas baigėsi tuo, jog traukinių stotyje sužinojau, kad man atsiuntė ne tuos tvarkaraščius, o paskutinis traukinys buvo geros dvi valandos prieš man atvykstant į stotį. Teko ieškotis autobuso, laimei, šis vėlavo 6 minutėm ir aš spėjau.