Truputis istorijos
GRUB „gimė“ 1995 m. Jo kūrėjas – Erich Stefan Boleyn. Erich’as bandė paleisti GNU Hurd (kernelio analogas Unix sistemų kernel’iams). Kartu su Brian Ford jie suformavo multikrovimosi (iš angl. k. multiboot; nesupraskite tiesiogine prasme, nes aš turiu omenyje tai, kad multiboot yra funkcija, kuri leidžia prieš kraunant OS pasirinkti kurią OS užkrauti) specifikacijas. Šios specifikacijos nurodė kaip turėtų veikti multikrovimasis. Vėliau Erich’as bandė modifikuoti FreeBSD bootloader’į taip, kad jis galėtų krauti daugiau negu vieną OS. Visgi jis suprato, kad modifikuoti bus sunkiau ir rezultatas gausis blogesnis negu rašant savo bootloader’į. Taip jis ir padarė t. y. sukūrė savo bootloader’į. Rezultate turime labai galingą ir vieną populiariausių bootloader’ių.

GRUB instaliavimas
Iš pradžių aptarsiu GRUB instaliavimą. Pirmiausiai turime gauti kokį nors Linux LiveCD (rekomenduoju su fdisk ir būtinai su GRUB‘o paketais) ir jį užsikrauti. Pavyzdžiuose mes naudosimės Ubuntu 6.10 Edgy Eft LiveCD. Kai jau gavote LiveCD tai sukurkite bet kokios failų sistemos particiją (būtinai nurodykite tipą kaip primary), kurios dydis būtų apytiksliai 30 MB, pagal mano parašytą straipsnį apie fdisk. Žinoma galite naudotis taip pat Ubuntu 6.10 LiveCD esančiu GParted. Tai grafinis particijų valdiklis, bet nemanau, kad mums jis reikalingas, nes viską galime padaryti su fdisk (nebent reikia „apkarpyti“ particiją, bet tada galime pasinaudoti Partition Magic, kurį nemokamai galime rasti Hiren’s BootCD kompakte). Nepamirškime uždėti boot žymę šiai particijai, o kitoms nuimti (kai kur tai traktuojama kaip Active režimas). Kompiuteris pirmiausiai naudos šią particiją.
Dabar pasirinkime failų sistemą. Aš rekomenduoju naudoti ext2, nes jos parametrai labiau tinkami negu ext3 ar kitų failų sistemų. Jeigu norime naudoti ext2 įvykdykime:

# mke2fs /dev/xdyi

Vietoje x rašykite h (IDE naudojantis įrenginys) arba s (SCSI įrenginys). Vietoje y rašykite:
a arba b – Master ir Slave diskai prijungti prie pirminio prievado, 1 IDE kontroleriaus;
c arba d – Master ir Slave diskai prijungti prie antrinio prievado, 1 IDE kontroleriaus;
e arba f – Master ir Slave diskai prijungti prie pirminio prievado, 2 IDE kontroleriaus;
g arba h – Master ir Slave diskai prijungti prie antrinio prievado, 2 IDE kontroleriaus.
O vietoje i rašykite particijos numerį, į kurią sukurėte GRUB‘ui.
Pavyzdžiui:

# mke2fs /dev/hda1

Štai komandų sąrašas failų sistemoms:
ext2 – mke2fs
ext3 – mke2fs -j
reiserfs – mkreiserfs
xfs – mkfs.xfs
jfs – mkfs.jfs
Pasileiskite terminalą ir iš LiveCD vykdykite šią komandą:

# grub-install /dev/xdy

Pavyzdžiui:

# grub-install /dev/hda

Atminkite, kad Linux sistemose skaičiai šalia įrenginio reiškia jo padalinį, todėl šiuo atveju skaičiaus nereikia nurodyti, nes taip instaliuotume GRUB’ą į particiją, o ne kietąjį diską. Jeigu instaliuotume į particiją tai norint užkrauti tą GRUB’ą mums reikėtų dar vieno bootloader’io, kuris būtų įdiegtas tame kietąjame diske iš kurio pasieksime tą GRUB’ą. Bet mes šiame straipsnyje aptariame GRUB’ą pagrindiniame kietąjame diske t. y. įrašytą į MBR (Master Boot Record – HDD takelis, kurį nuskaito ir įvykdo BIOS’ai, taip jie pratęsia kompiuterio krovimąsi ir darbą perduoda bootloader’iui).
Suinstaliavę GRUB’ą galime pradėti jo konfigūravimą. Tik prieš tai nustatykime default ir timeout reikšmes: default rekomenduoju nurodyti 0 (bus kraunamas pats pirmasis meniu punktas, jeigu jūs per nurodytą laiką nepasirinksite ką krauti), o timeout rekomenduoju nurodyti 10, jeigu nurodysite daugiau negu vieną meniu punktą (bus laukiama 10 sekundžių iki numatytosios OS krovimo), arba 0, jeigu nurodysite tik vieną meniu punktą (OS bus kraunama iš karto t. y. nematysite pasirinkimo meniu).

GRUB‘o konfigūravimas Linux‘ui
Primontuokime prie /boot GRUB‘o particiją:

# mkdir /mnt/boot
# mount /dev/xdyi /mnt/boot

Atsidarykime GRUB konfigūracinį failą:

# nano -w /mnt/boot/grub/menu.lst

Pridėkime šias eilutes:

# Meniu punkto pavadinimas, kurį matysime meniu
title Linux# Nurodome kernel'io particiją su HDD
# root ([hd – IDE vartotojams; sd – SCSI įrenginių vartotojams][kietojo disko numeris(pirmasis diskas ne 1, o 0!)],[particijos numeris(pirmoji particija ne 1, o 0!), kurioje yra kernel'is])
# Pavyzdžiui:
root (hd0,0)
# Tai atitiktų /dev/hda1 particiją

# kernel [nurodykite kernelį] root=[nurodykite šakninę (/) particiją]
# Pavyzdžiui:
kernel /boot/kernel root=/dev/hda2

Galutinį variantą šio meniu punkto be komentarų galite gauti http://pastebin.com/f454f294d adresu.
Išsaugoję konfigūracinį failą perkraukite kompiuterį ir jau galite užkrauti savo Linux distribuciją.

Per GRUB’ą užkrauname kitą bootloader’į
Dažnai pasitaiko, kad reikia užkrauti kokią nors Windows OS/Solaris/*BSD ar kitą operacinę sistemą. Bet Windows reikalauja savo bootloader’io. Yra OS, kurios nereikalauja savo bootloader’io ir jas galima sukonfigūruoti pagal Linux konfigūravimą, bet jeigu mes neturime laiko tai sekime straipsnį toliau, o ne grįžkime prie GRUB‘o konfigūravimo Linux‘e. Šioje straipsnio dalyje aptarsime kitų OS užkrovimą.
Mes pasirinksime paprastesnį būdą (jis yra universalesnis negu priversti kokią nors Microsoft Windows nuskaitinėti ir įrašinėti GRUB‘o particiją ir per Windows ar tą kitą OS konfigūruoti GRUB’ą) – užsikrausime mūsų pasirinktą Linux LiveCD ir redaguosime GRUB’o konfigūracinį failą. Bet prieš redaguodami nepamirškime prisimontuoti savo GRUB‘o particiją:

# mkdir /mnt/boot
# mount /dev/xdyi /mnt/boot

Redaguokime GRUB‘o konfigūraciją:

# nano -w /mnt/boot/grub/menu.lst

Pridėkime šias eilutes:

# Meniu punkto pavadinimas, kurį matysime GRUB meniu
# Pavyzdžiui:
title=Windows XP Professional
# Nurodome kurią particiją naudoti
# rootnoverify ([hd – IDE vartotojams; sd – SCSI įrenginių vartotojams][kietojo disko numeris(pirmasis diskas ne 1, o 0!)],[particijos numeris(pirmoji particija ne 1, o 0!), kurioje yra sekantis bootloader'is/operacinė sistema])
# Pavyzdžiui:
rootnoverify (hd0,0)
# Kai kurios OS (Windows OS toji eilutė nėra būtina) reikalauja, kad jų particijos būtų aktyvios, bet jeigu naudojame GRUB atskiroje particijoje tai aktyvi yra ne tos OS, o GRUB‘o particija. Todėl rekomenduoju konfigūraciniame faile nurodyti tolimesnę eilutę.
maceactive
# Tolimesnė eilutė nurodo GRUB‘ui perleisti bootloader'io darbą kitam bootloader'iui, kuris yra rootnoverify eilutėje nurodytoje particijoje. Priešingai negu buvusi eilutė, ši eilutė yra būtina
chainloader +1

Išsaugoję konfigūracinį failą ir perkrovę kompiuterį mes jau galime naudotis norimu bootloader’iu.

Galutinį variantą be komentarų galite gauti adresu http://pastebin.com/f63f4f04d.

GRUB meniu fonas
GRUB’as turi įdomią funkciją (numatyta, kad ji susikompiliuoja jeigu jūs neliepiate kompiliatoriui jos nekompiliuoti, todėl neaprašysiu ką daryti jeigu mūsų GRUB’as neturi tokios funkcijos, apie tai galite pasiskaityti pabaigoje pateiktoje nuorodoje), kuri leidžia mums nustatyti kokio nors paveikslėlio rodymą meniu fone. Iš tikrųjų tai gana daug pagražina mūsųs sistemos krovimąsi. Deja, reikia atminti, kad dydis ribojamas iki 640×480, o spalvų kiekis iki 14, bet ir tai galima puikiai išnaudoti.

Pirmiausiai nusipieškime paveikslėlį, kurio dydis maždaug atitiktų 5:4 santykį (jeigu galima tai pieškite 640×480 iš karto, nes taip išvengsite iškraipymų keičiant dydį). Dabar atidarykime jį su „The Gimp“ ir pakeiskime jo dydį:

Paveikslėlis–>Keisti paveikslėlio dydį

Nuimkime grandinę () ir „Plotis“ laukelyje įrašykime 640, o laukelyje „Ilgis“ – 480. Spustelėkime mygtuką „Ištempti“.

Dabar sumažinkime spalvų kiekį.

Sluoksniai–>Spalvos–>Spalvų sumažinimas…

Sumažinkime spalvų iki 14 ir paspauskime „Gerai“.
Dabar išsaugokime paveikslėlį (Byla–>Išsaugoti kaip…) XPM (X PixMap) formatu ir šia komanda jį suspauskime:

$ tar -cf [paveikslėlis].tar [paveikslėlis]

Paveikslėlį nukopijuokime į /boot katalogą (nepamirškime jo prisimontuoti kaip tai darėme kiekvieno konfigūravimo pradžioje):

# cp [paveikslėlis].tar /boot/[paveikslėlis].tar

Atsidarykime GRUB‘o konfigūraciją:

# nano -w /boot/grub/menu.lst

Ir prirašykime po eilute „timeout“ šias eilutes:

root ([hd – IDE vartotojams; sd – SCSI įrenginių vartotojams][kietojo disko numeris(pirmasis diskas ne 1, o 0!)],[particijos numeris(pirmoji particija ne 1, o 0!), kurioje yra sekantis bootloader'is/operacinė sistema])
splashimage /boot/[paveikslėlis].tar

Pavyzdžiui:

root (hd0,0)
splashimage /boot/vista.xpm.tar

Pastaba. Vietoje „[paveikslėlis]“ parašykite paveikslėlio failo pavadinimą.

Slaptažodžiai
Norėdami apsaugoti GRUB’ą jūs galite pasinaudoti „GRUB apsaugojimas“ straipsniu. Jame puikiai išdėstyta kaip uždėti slaptažodį ant GRUB’o ir apsaugoti jį.

Pabaiga
Apibendrinant, GRUB’as yra pakankamai galingas bootloader’is, kuris ateityje manau išpopuliarės dar labiau. GRUB’as įdedamas beveik į visas Linux OS, o ir būti pasiruošusiam Linux diegimui visada būna pravartu. Tikiuosi, kad jums pavyko puikiai sukonfigūruoti GRUB’ą ir šis straipsnis dar labiau padidins GRUB’o vartotojų skaičių.

Plačiau apie paveikslėlius GRUB meniu fone galite pasiskaityti adresu http://ruslug.rutgers.edu/%7Emcgrof/grub-images/.

Iš karto turiu nuvilti ne GNOME ar KDE vartotojus – XGL ant šių sistemų veikia, bet joms nėra manager’io, kuris rodytų „pagražinimus“. Turiu pasakyti, kad prieš kompiliuodami NVIDIA tvarkykles, NVIDIA modulį turite iš kernel’io išmesti (geriau padarykite tai dabar, kad vėliau nereikėtų terliotis), jeigu jūs jį ten įkompiliavote.

$ cd /usr/src/linux
# nano -w .config

Susiraskite (Ctrl+W ir rašote ko ieškote…) AGP_NVIDIA opciją ir ją užkomentuokite t. y. eilutės pradžioje parašykite # simbolį. Išsaugokite ir sukompiliuokite kernel’į.
Dabar kai jūs jį iškompiliavote ir užkrovėte sistemą su naujai kompiliuotu branduoliu, galime pradėti dirbti.

XGL’ui reikalingas modularinis X.Org’as. Kaip jį suinstaliuoti rasite adresu http://gentoo-wiki.com/HOWTO_Modular_Xorg.
Cairo – paketas su vektorinės grafikos bibliotekom. Sukompiliuokime Cairo:

# emerge -1av x11-libs/cairo

Norėčiau dar pakomentuoti šiuo metu naudojamas opcijas. Tai 1, a ir v. Dar vėliau naudosime n. 1 – analoginė opcija –oneshot opcijai. Ji nurodo, kad paketo neįdėtumėme į world profilį ir su komanda emerge world jis neatsinaujintų, o atsinaujintų tik kompiliuojant priklausomybes (dependencies). a – analoginė opcija –ask opcijai. Ji nurodo, kad prieš siunčiantis paketus, jūsų paklaustų ar juos siųstis ir parodytų jų sąrašą bei kitą su jais susijusią informacią (USE flag’us ir pan.). v – analoginė opcija –verbose opcijai. Ji nurodo, kad būtų išvedama į ekraną daugiau informacijos negu paprastai. n – analoginė opcija –noreplace. Jeigu dirbama su šia opcija tai visi paketai, kuriuos norėsite instaliuoti dar kartą ir jie jau bus sistemoje, bus nekompiliuojami.
Toliau perkompiliuokime gtk+ (Gimp’ui skirtas įrankių rinkinys) ir pango (teksto tvarkymo bibliotekos) su naujai sukompiliuotu Cairo:

# emerge -1av x11-libs/pango x11-libs/gtk+

Siūlau naudoti -doc flag’ą (instaliavimas praeis žymiai greičiau):

# USE=“-doc“ emerge -1av x11-libs/pango x11-libs/gtk+

Patikrinkime ar neturime ir kompiliuokime glproto (X.Org GL protokolo header’iai (iš angl. k. būtų antraštės)) ir libdrm:

# emerge -1avn x11-proto/glproto libdrm

Jeigu viskas susikompiliavo sėkmingai tai galime kompiliuoti XGL su Mesa (tai tarsi OpenGL analogas; daugiau apie Mesa galite sužinoti http://mesa3d.sourceforge.net):

# emerge -av1n mesa
# emerge -av xgl

Dabar kompiliuojame NVIDIA tvarkykles (bet kokiu atveju jas reikia perkompiliuoti, nesvarbu, kad jau esate jas sukompiliavę ir tai naujausia versija):

# emerge x11-drivers/nvidia-drivers media-video/nvidia-settings

Redaguojame X11 konfigą:

# nano -w /etc/X11/xorg.conf

Susirandame Section „Device“ ir šioje sekcijoje pakeičiame Driver reikšmę į „nvidia“. Dabar naudosime nvidia modulį.

Laikas pasirinkti Compiz arba Beryl manager’į. Siūlau Compiz, bet kartu aprašysiu ir Beryl.

Pirmiausiai apie startx. Pasidarykime startx kopiją, kad galėtume atskirai paleisdinėti X’us: be XGL ir su XGL.

# cp /usr/bin/startx /usr/local/bin/startxgl
# nano -w /usr/local/bin/startxgl

Susiraskime userclientrc kintamąjį ir jo reikšmę pakeiskime į .xglinitrc:

userclientrc=$HOME/.xglinitrc

Taip pat nepamirškime redaguoti xinit $clientargs eilutės. Vietoje jos įrašykime:

xinit $clientargs — /usr/bin/Xgl :1 $serverargs -ac -accel xv -accel glx:fbo -deferglyphs 16 &

Dabar sukurkime .xglinitrc paprastam vartotojui (vėliau tą patį galėsite padaryti kitiems vartotojams):

$ nano -w /home/vartotojovardas/.xglinitrc

Į šį failą įrašykite šias eilutes:

sleep 2
DISPLAY=:1 WINDOW_MANAGER=beryl-manager exec startfluxbox

Vietoje „startfluxbox“ įrašykite komandą, kuri paleidžia jūsų naudojamą DM, o vietoje WINDOW_MANAGER įrašykite manager’io, kurį naudosite, pavadinimą („compiz-decorator“ arba „beryl-manager“).

Jeigu esate KDE vartotojas tai naudokite KDEWM reikšmę vietoje WINDOW_MANAGER.

Dabar instaliuokime Compiz (jeigu norite naudoti Beryl tai praleiskite šią skiltį):

# echo "x11-wm/compiz" >> /etc/portage/package.keywords
# emerge x11-wm/compiz

Dabar norint, kad išnaudotume Compiz’ą, mes turime įjungti jo priedus:

gconftool-2 -s /apps/compiz/general/allscreens/options/active_plugins "[gconf,decoration,wobbly,fade,minimize,cube,switcher,move,resize,place,rotate,zoom,scale]" -t list –list-type=string

Žinoma priedų sąrašą galite redaguoti savo nuožiūra. Čia buvo išvardinti ne visi priedai.

Sukuriame paleidimo failą:

# nano -w /usr/local/bin/compiz-decorator

Į jį įrašome:

LD_LIBRARY_PATH=/usr/lib/opengl/xorg-x11/lib/ compiz –replace gconf & gtk-window-decorator &

Taip pat nepamirškime suteikti leidimą vykdyti šį failą:

# chmod +x /usr/local/bin/compiz-decorator

Ir vykdom apl. atnaujinimo komandą env-update.

Instaliuosime Beryl:

# echo "~x11-misc/beryl-settings-0.1.4 ~*" >> /etc/portage/package.keywords;echo "~x11-apps/xlsclients-1.0.1 ~*" >> /etc/portage/package.keywords; echo "~x11-misc/beryl-manager-0.1.4 ~*" >> /etc/portage/package.keywords; echo "~x11-themes/emerald-themes-0.1.4 ~*" >> /etc/portage/package.keywords; echo "~x11-plugins/beryl-dbus-0.1.4 ~*" >> /etc/portage/package.keywords; echo "~x11-plugins/beryl-plugins-0.1.4 ~*" >> /etc/portage/package.keywords; echo "~x11-wm/beryl-core-0.1.4 ~*" >> /etc/portage/package.keywords; echo "~x11-wm/emerald-0.1.4 ~*" >> /etc/portage/package.keywords; echo "~x11-wm/beryl-0.1.4 ~*" >> /etc/portage/package.keywords
# emerge =x11-wm/beryl-0.1.4

Dabar galime paleisti Beryl rankiniu būdu:

$ beryl-manager

Galutinis variantas turėtų atrodyti maždaug taip:

Tai buvo straipsnis „XGL instaliacija Gentoo sistemoje (NVIDIA)“.

Jeigu kas nors nepavyko tai galite pagalbos ieškoti šiais adresais:
http://forums.gentoo.org/
http://gentoo-wiki.com/
Paveikslėliai paimti iš gentoo-wiki.com.

Mano pateiktame pavyzdyje mes įdiegsime Ext2 failų sistemos driver’ius iš svetainės http://www.fs-driver.org.
Pirmiausiai parsisiunčiame naujausią versiją iš aukščiau paminėto puslapio.
Paleidę parsisiųstą failą pamatysime maždaug tokį langą:

Kaip matote tai tipinis Windows instaliatorius. Tiesiog „Next“, „Next“, „Next“…

Sekančiame lange nepamirškite nuimti „read-only“ varnelės, jeigu norite įrašinėti į diską. Priešingu atveju Ext2/Ext3 particija bus prieinama tik nuskaitymui.

Dažniausiai ne lotyniškom raidėm naudojama UTF-8 koduotė, todėl jeigu norite matyti ir tokius katalogus/failus kaip „žodynas“, „ąęčęė“ ar kitus, kurie pavadinti naudojant ne lotyniškas raides, UTF-8 palaikymas jums bus būtinas.

Šiame lange nepamirškite pažymėti varnelės „Enable the large file feature“, nebent neturite didesnių nei 2GB failų.

Čia manau visiems aišku, kad reikia pasirinkti kokią raidę priskirsite kokiai particijai (vėliau pasirinkimą galėsite pakeisti „Control Panel“–>„IFS Drives“).

Pabaigus instaliaciją, Ext2/Ext3 diskas atpažįstamas kaip ir visi kiti įprasti diskai Windows sistemoje.
Įrašinėjant failus gali kilti nesklandumų su leidimais.
Žinoma, aš patarčiau geriau susikurti FAT particiją failų perkėlimui (nors ir lėtesnis variantas, bet sukeliantis mažiau problemų). Ji pravers visada ir manau šiais laikais, kai daugelio HDD talpa viršija 100 GB, tikrai nepamaišys.

Palaikomos sistemos: Windows NT 4.0/2000/XP/2003/Vista/2008 (x86 ir x64 platformos).
Daugiau nuotraukų.
Parsisiųsti.

Tokiu atveju reikėtų patiems pridėti Windows pasirinkimą GRUB meniu.
Atsidarykime terminalą ir prisijunkime kaip root.

$ su

Dabar turime redaguoti GRUB’o meniu failą. Tam naudosime nano.

# nano -w /boot/grub/menu.lst

Pastarąją eilutę galite keisti, jeigu norite redaguoti GRUB’ą, kuris yra ne toje particijoje, iš kurios paleidote esamą sistemą.
Spaudžiame ir laikome klavišą Page Down, kol atsirandame failo apačioje.
Sukuriame naują eilutę spausdami Enter ir įrašome:

title Windows
rootnoverify (hd0,0)
chainloader +1

„hd0,0“ galite keisti. „hd0“ nurodo iš kurio HDD krauti OS. Sekantis skaičius nurodo particijos numerį, iš kurio krauti OS.
Šiuo atveju Windows bus kraunama iš pirmosios particijos esančios pirmame HDD, o GRUB’o meniu šis pasirinkimas bus rodomas kaip „Windows“.
Spaudžiame „Ctrl“+„X“ ir klavišą „Y“, „Enter“. Perkrauname kompiuterį ir stebime ar viskas veikia.

P. S. Nepamirškite patikrinti ar „timeout“ eilutėje nurodytas skaičius ne mažesnis negu 5 (nespėtumėte pasirinkti „Windows“).

Kas yra kas?
Straipsnį pradedu šiuo klausimu, nes gali atsirasti žmonių, kuriems neaišku apie ką šis straipsnis. Pradėkime nuo Samba. Samba yra mano nuomone populiariausia programinė įranga naudojama Linux ir Unix tinkluose. Ši programinė įranga realizuoja SMB ir CIFS tinklus.

SMB – Server Message Block. Programinio lygio protokolas, kuris leidžia naudotis dalinimosi paslaugomis.

CIFS – Microsoft paėmė SMB ir pervadino į Common Internet File System. Microsoft taip pat pridėjo įvairių galimybių, tokių kaip symlink’ai, tiesioginis susijungimas be NetBIOS tvarkymo. NetBIOS tai Network Basic Input/Output System, daugiausiai Windows sistemose naudojama tinklo vardų sistema. Nors ir turi daug daugiau galimybių, tačiau pats NetBIOS’as Windows sistemoje yra nesaugus, todėl naujesnės Windows OS tarpusavyje gali “dirbti” be NetBIOS.

CUPS – Common Unix Printing System. Unix sistemose naudojama sistema spausdinimui, kurią aš taip pat panaudosiu šiame straipsnyje.

foomatic – tam tikra gana kompaktiškai surinkta spausdintuvų tvarkyklių sistema.

WORKGROUP – vietinis tinklas yra suskirstytas į grupes. Workgroup tai būtų grupės pavadinimas.

Sistemos paruošimas ir Samba įdiegimas
Pradėkime nuo pasiruošimo Sambos instaliavimui. Norint naudotis Samba savo kompiuteryje, mes turime sukompiliuoti kernelį su SMBFS ir CIFS palaikymu. Tam užtenka redaguoti .config failą ir jame susirasti šias ar panašias eilutes ir pakeisti į žemiau nurodytąsias:

CONFIG_SMB_FS=y
CONFIG_SMB_NLS_DEFAULT=y
CONFIG_SMB_NLS_REMOTE="cp437"
CONFIG_CIFS=y

Išsaugokime .config failą ir sukompiliuokime kernel’į. Perkraukime sistemą ir užkraukime šį kernel’į.
Dabar sukompiliuokime Samba:

# emerge samba

Jeigu naudosimės spausdintuvų dalinimusi tai dėl viso pikto suchmodinkime /var/spool/samba:

# chmod 777 /var/spool/samba

Nepamirškime įdėti Samba startavimo į sistemos krovimąsi:

# rc-update add samba default

Taip pat jeigu norėsite kitiems tinklo vartotojams leisti naudotis spausdintuvu jį suinstaliuokite į CUPS. Rekomenduoju parsisiųsti foomatic.

# emerge foomatic

Mano pasiūlymas būtų nesinaudoti standartinėmis konfigūracijomis, o pasiskaityti smb.conf.example failą ir pagal jį sukonfigūruoti Samba, bet aš apžvelgsiu paprastutį konfigūravimą (per daug neišsiplėsiu).

smb.conf pagrindo apžvelgimas
Pirmiausiai /etc/samba/smb.conf faile siūlau įrašyti štai tokį konfigūracinį tekstą (grotelės žymi komentarą, o komentaras baigiasi eilutės pabaigoje t. y. sulig kitu Enter):

[global]
# Čia privaloma nurodyti darbo grupę tokią kokią nurodote kituose kompiuteriuose, kad vieni kitus kompiuteriai „matytų“
workgroup = WORKGROUP
# NetBIOS name nurodo kokiu vardu jūsų kompiuteris funkcionuos tinkle
netbios name = CEL1200
# Šį komentarą Windows Explorer daug kur naudos šalia NetBIOS vardo; tai tarsi kompiuterio apibūdinimas
server string = Samba Server %v
# Jeigu nenorėsite dalintis spausdintuvu ar juo naudotis iš nutolusio kompiuterio, galite sekančią eilutę ištrinti, o jeigu naudositės spausdinimo sistema tinkle tai nurodykite kokia sistema norite naudotis (mūsų atveju - CUPS)
printcap name = cups
# Tai nurodo ar reikia iš viso kreipti dėmesį į spausdintuvus ir jų konfigūracijas. Tai patogu jeigu norite atjungti spausdintuvus ir po to juos greitai įjungti neperrašant viso konfigūracinio failo
load printers = yes
# Pakartotinas spausdinimo sistemos nurodymas
printing = cups
# Nurodome kur saugoti log’us (įrašus apie įvykius)
log file = /var/log/samba/log.%m
# Nurodome didžiausią log’ų dydį Kb
max log size = 50
# Apsaugos lygis. Rekomenduoju naudoti share; jeigu nurodysite user tai turėsite dažniau įvesdinėti slaptažodžius ir prisijungimo vardus, bei galbūt turėsite problemų dėl autentifikacijos.
security = share
# Slaptažodžių šifravimo galimybė
encrypt passwords = yes
# Siūlau nesigilinti, nes esamos nuostatos man kol kas davė tikrai pakankamą greitį ant daugelio sistemų. Tai socket’ų nustatymai.
socket options = TCP_NODELAY SO_RCVBUF=8192 SO_SNDBUF=8192
# Nurodykime įrenginius t. y. maršrutizatoriaus IP ir tinklo plokštę.
interfaces = eth0 192.168.2.1
# Samba slaptažodžių failo nurodymas. Rekomenduoju palikti reiškmę tokia, kokia ji yra.
smb passwd file = /usr/local/samba/private/smbpasswd
# Nurodykime IP adresus, kuriems leisime prisijungti prie Samba tinklo
hosts allow = 192.168.2.0/24 127.0.0.0/8 192.168.2.100 192.168.2.101

http://pastebin.com/f580ba6d3 – šiuo adresu galite rasti šią smb.conf failo sekciją be komentarų.
Šių eilučių turėtų užtekti, kad veiktų Samba. Jeigu norite ką nors „pasharinti“ tai skaitykite straipsnį toliau. O jeigu nenorite tai galite praleisti sekančius du skyrius.

Dalinimasis spausdintuvu
Norint, kad galėtume kitiems leisti spausdinti mūsų spausdintuvu, mes jį, jau kaip minėjau, privalome įdiegti CUPS sistemoje, nes smb.conf failo global sekcijoje nurodėme, kad Samba naudotų CUPS kaip pagrindinę spausdinimo sistemą.
Dabar suteikime vartotojams slaptažodžius (patariu naudoti kitokius negu naudojote sistemoje iki šiol ir atminkite, kad vartotojas, kuriam priskiriate slaptažodį, jau turi būti sukurtas jūsų Gentoo sistemoje):

# smbpasswd -a root
# pdbedit -a -u root

Vietoje root naudokite vartotojo vardą, kuriam suteikiate slaptažodį. Atminkite, kad pagal mūsų konfigūraciją, jūs privalote suteikti slaptažodį root vartotojui. „pdbedit“ komanda įkelia vartotojo informaciją į Samba duomenų bazę.
Dabar konfigūruokime CUPS:

# nano -w /etc/cups/cupsd.conf

Šiame faile susiraskime ir pakeiskime/pridėkime šias eilutes:

ServerName CEL1200 # rekomenduoju naudoti NetBIOS reikšmę iš /etc/samba/smb.conf
ServerAdmin root@CEL1200 # nurodome administratorių
# Nurodome log'ų buvimo vietą ir jų sudėtingumą
AccessLog /var/log/cups/access_log
ErrorLog /var/log/cups/error_log
LogLevel info
# Nurodome kiek leisti daugiausiai klientų. Rekomenduoju didelę reikšmę, nes gali kilti problemų su mažomis.
MaxClients 100000000
BrowseAddress @IF(eth0) # nurodome vietoje eth0 savo tinklo plokštęOrder Deny,Allow
Deny From All
Allow From 192.168.0.* # nurodykime tuos IP adresus, kuriems leisime spausdinti. Žvaigždutė atitinka visus 255 skaičius.
# tolimesnės konfigūracijos nerekomenduoju keisti, apart tą eilutę, kurią aš pakomentavau
AuthType Basic
AuthClass System
Allow From 192.168.0.* # tas pats kaip aukščiau tik šį kartą čia nurodomi IP adresai, kuriems leidžiama vykdyti administracines užduotis pvz., spausdintuvo ištrynimas ar pridėjimas.
Order Deny,Allow
Deny From All

Toliau pageidautina, kad „mime.convs“ faile atkomentuotumėte šią eilutę:

application/octet-stream application/vnd.cups-raw 0 -

O mime.types faile šitą:

application/octet-stream

Dabar perkraukime CUPS:

# /etc/init.d/cupsd start

Taip pat nepamirškime įdėti CUPS paleidimo krovimos metu į init’ą:

# rc-update add cupsd default

Toliau nagrinėsime mano nurodytą smb.conf konfigūracinio failo spausdinimo sekcijas:

# Jeigu turime spausdintuvą tai nurodykime jo pavadinimą, kuriuo mes esame jį instaliavę CUPS sistemoje
[HPLaserJet1000]
# Galimybė uždrausti spausdinimą šiuo spausdintuvu.
printable = yes
# Pasilikime standartinę reikšmę.
path = /var/spool/samba
# Turėtume nurodyti įrašinėjimo galimybę.
read only = no
# Publikavimo galimybė. Atminkite, kad viešiname tik vidiniame tinkle.
public = yes
# Galimybė spausdinti svečiui. Rekomenduoju palikti „yes“.
guest ok = yes
# Windows sistemoje būtų sukurtas katalogas su visais spausdintuvais.
[printers]
comment = All Printers
path = /var/spool/samba
browseable = no
public = yes
guest ok = yes
writable = no
printable = yes
create mode = 0700
print command = lpr-cups -P %p -o raw %s -r # naudosime kliento spausdintuvo tvarkykles t. y. CUPS spausdinami dokumentai pasieks jau RAW (tai toks formatas, kuris jau visiškai paruoštas spausdintuvui ar kitam įrenginiui) formate.
# Sekančios eilutės praplečia spausdintuvo konfigūraciją. Esami nustatymai turėtų tikti beveik visoms sistemoms
[print$]
path = /etc/samba/printer
browseable = yes
read only = yes
write list = @adm root
guest ok = no
write list = root

Dabar pridėkime savo spausdintuvą į Samba:

# cupsaddsmb -H CEL1200 -U root -h CEL1200 -v HPLaserJet1000

Vietoje HPLaserJet1000 parašykime savo spausdintuvo pavadinimą, kurį naudojome CUPS sistemoje. O vietoje CEL1200 įrašykime localhost. Jeigu net ir nepavyktų šios komandos įvykdyti, vis tiek rekomenduoju pabandyti viską pabaigti iki galo ir pažiūrėti ar spausdinsis.
Šios sekcijos eilutes be komentarų galite gauti adresu http://pastebin.com/f303835c0.
Norėdami pasidalinti kuriuo nors katalogu, smb.conf faile prirašykite tolimesnes eilutes.

Spausdiname per Samba Windows sistemoje
Per Windows Explorer nueikime į savo serverį (adreso laukelyje įveskime pvz., \\CEL1200). Paspauskite dešiniu pelės klavišu ant spausdintuvo ir pasirinkite Connect. Gali iškristi keletas lentelių (jeigu neinstaliavote spausdintuvo tvarkyklių padavimo Windows sistemai per Samba). Tada spauskite Yes–>Ok–>Have Disk… ir įdėkite spausdintuvo tvarkyklių kompaktą, pasirinkite spausdintuvo inf failą ir sudiekite tvarkykles. Viskas. Galite spausdinti.
Pastaba. Siūlau pasiskaityti http://lists.samba.org/archive/samba/2005-September/110571.html ir http://www.ubuntuforums.org/showthread.php?t=47963.

Spausdiname per Samba Unix paremtose OS
Paruošiame sistemą spausdinimui (pavyzdyje imame Gentoo sistemą, skirtingose distribucijose/OS komandos gali šiek tiek skirtis):

# emerge cups
# /etc/init.d/cupsd start
# rc-update add cupsd default

To turėtų užtekti. Sistema pati susiras spausdintuvą.

Tiesa, galite naudotis CUPS straipsniu, jog pasidarytumėte geresnę spausdinimo sistemą.

Dalinimasis katalogais
Pirmiausiai sukurkime katalogą. Mes kuriame /home/ernestas/myshare:

$ mkdir /home/ernestas/myshare

Nepamirškime jo suchmodinti:

$ chmod o=rx /home/ernestas/myshare

Jeigu norime, kad jis būtų tik skaitomas. O jeigu norime, kad galima būtų į jį ir įrašinėti tai naudokime šią komandą:

$ chmod o=rwx /home/ernestas/myshare

arba galime pratęsti /etc/samba/smb.conf failą šiomis eilutėmis:

# Dalinimosi katalogo pavadinimas, kuris bus rodomas tinklo naršyklėj.
[share]
# Komentaras
comment = share ir tiek…
# Katalogo buvimo vieta
path = /home/ernestas/myshare
# Nurodome skaitymo ir kitus parametrus…
read only = no
public = yes

Perkraukime Samba:

# /etc/init.d/samba restart

Ir galime nueiti prie kitos sistemos ir pažiūrėti ar viskas veikia.
Šios sekcijos smb.conf failo eilutes be komentarų galima atsisiųsti iš http://pastebin.com/f4391bd29.

Pabaiga
Pabaigus konfigūruoti, mes galime perkrauti kompiuterį arba įvykdyti šias komandas:

# /etc/init.d/cupsd restart
# /etc/init.d/samba restart

CUPS ir Samba persikraus. Dabar galite viską tikrinti ir žiūrėti.
Apibendrinant turėčiau paminėti, kad jūs galite nebūtinai viską konfigūruoti rankomis, nes yra tokių įrankių kaip SWAT (Samba Web Administration Tool – tai web interface’as skirtas patogiau administruoti Samba; taip pat jis yra Webmin dalis, bet man asmeniškai nepavyko prie jo prisijungti, tik paleisti, todėl rekomenduoju pirmiausiai išbandyti šio straipsnio turinį) ir pan.
Galutinį smb.conf failo variantą galite gauti adresu http://pastebin.com/m72efe665.
Daugiau pagalbos ir informacijos galite rasti šiais adresais:
Gentoo forums
Gentoo wiki

Atkreipkite dėmesį, kad šiek tiek pakeitus vieną konfigūracinio failo vietą, teks keisti ir kitas nuostatas.

Pirmiausiai sugeneruokite GRUB slaptažodį užšifruota md5.

Konsolėje rašykite:

grub
md5crypt

Ir įveskite slaptažodį.
Į ekraną bus išvestas užšifruotas slaptažodis.

Dabar tą slaptažodį užsirašykite ir redaguokite „/boot/grub/menu.lst“ failą:

sudu nano -w /boot/grub/menu.lst

Pridėkite naują eilutę su tekstu „password –md5 slaptažodis“(be kabučių; kur žodis „slaptažodis“ įrašykite md5 užšifruotą slaptažodį).
Saugumo sumetimais turite „suchmodinti“ GRUB konfigūracinį failą:

sudo chmod 600 /boot/grub/menu.lst

Taip pat privalote nustatyti failui nekintamą bitą:

sudo chattr +i /boot/grub/menu.lst

Pastaba: išbandyta tik su Ubuntu 5.10 Breezy Badger.
Jeigu nenorite rašyti komandų pradžioje esančio žodžio „sudo“, prieš visų komandų vykdymą įvykdykite „su“ ir paspaudę klavišą „Enter“ įrašykite root vartotojo slaptažodį.

Jau senai norėjau parašyti straipsnį apie IPTABLES naudojimą. Viską darysime Gentoo sistemoje, todėl gali kilti šiek tiek nesuderinamumų tarp kitų OS dėl komandų, bet pagrindinės IPTABLES komandos tos pačios. Pavyzdyje naudosimės 2.6 kernel’iu.

Pirmiausiai turime įsitikinti, kad mūsų sistema palaiko IPTABLES, o ne IPCHAINS (tai senesnė paketų filtro versija, kuri naudojama 2.4 kerneliuose). Tai padarysime šia komanda:

# grep -i netfilter /usr/src/linux/.config

Jeigu gausime atsakymą, kuris nėra „CONFIG_NETFILTER=y“, vadinasi mes neturime IPTABLES palaikymo dabar naudojamame kernel’yje. O jeigu gausime tokį atsakymą tai galime praleisti kernel’io kompiliavimo sekciją.

Kompiliuojame kernel’į su IPTABLES palaikymu

Pirmiausiai atsisiųskime kernel’io išeities tekstus („sources“; iš www.kernel.org) ir išpakuokime į /usr/src/linux komanda:

# tar xzfv kernel*.tar.gz -C /usr/src/linux

tar.gz archyvui, o tar.bz2 archyvui būtų tokia komanda:

# tar xjfv kernel*.tar.bz2 -C /usr/src/linux

Toliau konfigūruosime kernel’į:

$ cd /usr/src/linux
# make menuconfig

Jeigu norite, tai galite naudoti „make xconfig“ komandą, bet atminkite, kad ji reikalauja Qt ir paleistų X’ų. xconfig’e galėsite naudotis paieška, o menuconfig – ne.

Einame į Networking–>Networking Options–>su Space klavišu pažymime Network packet filtering (replaces ipchains)–>įeikime į Network packet filtering (replaces ipchains) ant šios eilutės paspausdami Enter–>įjunkime Netfilter Xtables support (required for iptables), rekomenduoju nejungti kaip modulio t. y. Spauskite Space tol kol pamatysite šią eilutę pažymėta žvaigždute, o ne raide M ar iš viso nepažymėtą–>išeikime vienu lygiu aukščiau ir eikime į IP: Netfilter configuration–>įjunkime IP tables support (required for filtering/masq/nat)–>taip pat įjunkime Packet filtering. To turėtų užtekti, kad kernel’is palaikytų IPTABLES. Pabandykite sukompiliuoti ir išbandyti kernel’į (visur paspauskite Exit ir, kai iškris klausimas Do you wish to save your new kernel configuration?, paspauskite „Yes“).

Kompiliuojame kernel’į:

# make && make modules_install

Įdedame naujojo kernel’io pasirinkimą GRUB’e:

# cp arch/i386/boot/bzImage /boot/kernelis

Atkreipkite dėmesį, kad galite vietoje i386 rašyti savo platformą.

Konfigūruokime GRUB:

# nano -w /boot/grub/menu.lst

Įdėkime šias eilutes:

title=Gentoo Linux 2.6.20 # ši eilutė nurodys ką rodyti GRUB meniu kaip pasirinkimą šio kernel'io
root (hd0,0)# nurodome kur ieškoti kernel'io
kernel /boot/kernelis root=/dev/hda2 video=vesa:mytt:3,ywrap # konfigūruokime kernel'į. Jeigu nenaudojate VESA framebuffer tai ištrinkite "video=vesa:mytt:3,ywrap".

Patikrinkime ar timeout eilutėje nėra nustatyta skaičius 0. Jeigu yra tai jį padidinkime. Tai nurodys kiek sekundžių laukti kol pasirinksime kernel’į. Jeigu jo nepasirinksime tai sistema kraus tą, kuris į x-asis (x tai skaičius nurodytas default eilutėje, kernel’iai numeruojami pagal jų išsidėstymą meniu).

Jeigu turime LILO tai atlikime šiuos veiksmus:

# nano -w /etc/lilo.conf

timeout nurodykime ne mažiau kaip 0.
default reikšmę nurodykime tą meniu punktą, kurį LILO turi krauti jeigu per timeout eilutėje nurodytą sekundžių skaičių jūs nepasirinksite ką krauti.

image=/boot/kernel-2.6.20 # nurodykime kur yra kernel'is
label=gentoo # Meniu punkto pavadinimas
read-only # Uždrausime įrašymą į kernel'io particiją
root=/dev/hda3 # root particija

Ir išsaugokime konfigūracinį failą.
Dabar galima perkrauti kompiuterį ir džiaugtis nauju kernel’iu.

Instaliuojame IPTABLES

Mes pavyzdyje naudosimės Portage, nes mūsų pavyzdinė OS yra Gentoo. Jums siūlau naudotis savo sistemos paketų valdikliais (Aptitude, Yum, Pacman ir pan.).

# emerge net-firewall/iptables

Tai būtų Portage IPTABLES instaliavimo komanda Gentoo sistemoje.
Aptitude vartotojams:

# apt-get install iptables

Yum vartotojams:

# yum install iptables

IPTABLES suinstaliuota. Dabar galime pereiti prie kitos dalies – IPTABLES konfigūravimo.

IPTABLES konfigūravimas

Iš karto norėčiau paminėti, kad vartotojai, kurie tiesiog nori ugniasienės Linux distribucijoje, gali įsidiegti Firestarter (Linux ugniasienė, kuri paremta IPTABLES) arba susigeneruoti konfigūruojantį IPTABLES bash scenarijų tinklalapyje http://easyfwgen.morizot.net/gen/.

Jeigu pasirinkote konfigūracinio failo generavimą tai nueikite pateiktu adresu ir atsakykite į klausimus. Jums bus pateiktas ilgas scenarijus. Jį išsaugokite kaip „scenarijus.sh“ ir suchmodinkite:

# chmod +x scenarijus.sh

Dabar jį paleiskite:

# sh scenarijus.sh

IPTABLES dabar turėtų būti sukonfigūruota. Tiesa, tai nėra geriausias būdas apsaugoti savo kompiuterį ar tinklą nuo įsilaužėlių. Geriausia tai padaryti yra pačiam konfigūruojant IPTABLES. Būtent todėl ir rašau šį straipsnį.

Pirmiausiai turėtume pasirinkti kaip konfigūruosime IPTABLES. Mes galime sukonfigūruoti ją per bash scenarijų (panašiai kaip ir easyfwgen.morizot.net/gen, tik visą failą pasirašysime patys ir taip padidinsime saugumą) arba paprasčiausiai vykdydami pavienes komandas. Tai jau jūsų skonio reikalas.

Norėdami savo bash scenarijų paleisti jūs turite jį suchmodinti kaip ir sugeneruotą scenarijų:

# chmod +x scenarijus.sh

O paleisti jį irgi reikalautina super vartotojo teisių:

# sh scenarijus.sh

Jeigu rašysime bash scenarijų tai atminkime tokią jo konstrukciją (bash scenarijai tai paprasti tekstiniai failai susidedantys iš konsolės komandų):

#!/bin/bash
# pirmoji eilutė („#!/bin/bash“) yra būtina, o kitose eilutėse grotelės („#“ simbolis) reiškia, kad visa toji eilutė yra komentaras ir kad ir ką jūs ten berašytumėte toje eilutėje, bash’as į tai nekreips dėmesio.# pačioje scenarijaus pradžioje susirašykime konstantas, kurias naudosime. Taip vėliau sutaupysime daugiau laiko, nes nereikės atsiminti anksčiau nurodytų duomenų.
TINKLESKE=“eth0“
LANOMASK=“192.168.2.0/24“
# vėliau jos gali būti panaudojamos vietoje reikšmės rašant konstantos pavadinimą su dolerio ženklu priešais ir be kabučių.
# pavyzdžiui: iptables -A FORWARD -s 192.168.1.2 -i $VIDINE_KORTA -j ACCEPT
# komandos rašyti dėl patogumo siūlau atskirose eilutėse. Ir nerašykite komandų su grotelėmis („#“ simbolis prieš komandą), nes jas reikia rašyti be grotelių priekyje, kadangi aš grotelėmis nurodau, kad komanda privaloma vykdyti super vartotojo teisėmis, o dolerio ženklu („$“) nurodau, kad komandą patartina įvykdyti su paprasto vartotojo teisėmis.
# tai yra viskas ką jums reikia žinoti kuriant bash scenarijus.

Dabar apžvelkime didžiąją dalį komandų:

# iptables -F

Šia komanda ištrinsime buvusią konfigūracija.

Prieš sekančiąją komandą norėčiau priminti, kad INPUT – įeinantis srautas (pavyzdžiui, norint pasiekti jūsų kompiuteryje esančią serverinę tarnybą (tarkim Apache) reikia leisti srautą pro 80 prievadą (jeigu norime dirbti iš išorės su mūsų kompiuteryje esančiu Apache)); OUTPUT – išeinantis srautas; FORWARD – persiunčiamas srautas į kitą kompiuterį (jeigu norėsime pakurti maršrutizatorių tai mums prireiks šios grandinės).

# iptables -P chain DROP

Ši komanda nurodys IPTABLES blokuoti tai ką nurodome vietoje chain (INPUT/OUTPUT/FORWARD – tai tarsi taisyklių grandinės (iš angl. k. chains; kiekviena skirta vis kitam srautui), jas ir rašykite vietoje chain). Pavyzdžiui, iptables -P INPUT DROP komanda užblokuos visą įeinantį srautą. Vietoje DROP mes galime rašyti anksčiau nurodytas grandines (INPUT/OUTPUT/FORWARD). Atkreipkite dėmesį, kad IPTABLES konfigūracijoje būtina blokuoti viską, kad toliau esanti konfigūracija turėtų kažkokią reikšmę. Vietoje DROP taip pat galite rašyti kitokią užduotį, bet mes norime viską užblokuoti, o ne leisti.

# iptables -A INPUT -i lo -j ACCEPT

A opcija prideda taisyklę prie mūsų nurodytos grandinės. i opcija mes nurodome tinklo įrenginį, o j nurodome užduotį, kurią IPTABLES turi atlikti su tais duomenimis. ACCEPT – nurodydami šią užduotį mes priimame visą srautą iš lo t. y. localhost.

Nepamirškime to pačio atlikti su OUTPUT ir FORWARD:

# iptables -A OUTPUT -o lo -j ACCEPT

Atkreipkite dėmesį, kad nenaudojame i opcijos, nes i opcija nurodo įeinančio srauto įrenginį, o o nurodo išeinančio srauto įrenginį.

# iptables -A FORWARD -i lo -j ACCEPT

Šiuo metu mes galime naudotis localhost, bet negalime naudotis internetu. Jeigu taip ir yra tai galime tęsti straipsnio skaitymą kaip niekur nieko, o jeigu ne tai rekomenduoju pasiskaityti IPTABLES dokumentaciją ir paieškoti ką darote ne taip.

# iptables -A INPUT -j ACCEPT -i eth0 -p tcp -d xxx.xxx.xxx.xxx –dport x

Vietoje eth0 įrašykime tinklo plokštę (taip nepamirškime padaryti ir kitose komandose, nes apie tai, kad reikia pakeisti eth0 aš tikriausiai jau nebeužsiminsiu), kurią naudojame internetui. p opcija nurodo protokolą (TCP – Transmission Control Protocol (šiuo protokolu duomenys siunčiami „bendraujant“ dviems kompiuteriams t. y. vienas siunčia, o kitas užtikrina pirmąjį kompiuterį, kad duomenis gauna), UDP – User Datagram Protocol (juo siunčiami/gaunami duomenys tiesiog siunčiami be jokių „klausimų“ nutolusiam kompiuteriui)). Šiuo atveju tai tcp. d opcija nurodo išorinį IP (pavyzdyje xxx.xxx.xxx.xxx), su kuriuo atliksime veiksmą, bet prisiminkite, kad tai nebūtina nurodyti. Tačiau IP arba prievadą nurodyti yra būtina. dport opcija nurodo išorinį prievadą (pavyzdyje x). Jeigu prievado nenurodysime tai bus naudojami visi prievadai.

# iptables -A OUTPUT -j ACCEPT -o eth0 -p tcp -s xxx.xxx.xxx.xxx –sport

Viskas taip pat kaip ir prieš tai buvusiame pavyzdyje, tik dabar naudojame vidinius IP adresus ir prievadus ir vietoje i nurodome o opciją.

Šiomis dviem komandomis įsileisime prisijungimus iš mūsų nurodytų IP adresų per mūsų nurodytus prievadus (pvz., 21) TCP protokolu.

# iptables -A INPUT -j ACCEPT -i eth0 -p udp -d xxx.xxx.xxx.xxx –dport 21
# iptables -A OUTPUT -j ACCEPT -o eth0 -p udp -s xxx.xxx.xxx.xxx –sport 21

Čia taip pat kaip ir su TCP, tik dabar p opcijai nurodykime UDP protokolą.

# iptables -A INPUT -i eth0 -p icmp -j ACCEPT
# iptables -A OUTPUT -o eth0 -p icmp -j ACCEPT

ICMP – Internet Control Message Protocol. Turėtume šį protokolą leisti, nes be jo mes negalėsime būti ping’inami ir iškils daug kitų problemų.

# iptables -A OUTPUT -j DROP -o eth0 -d one.lt

Tokia komanda užblokuosime priėjimą prie one.lt pro eth0 tinklo plokštę.

Mano nuomone šios informacijos turėtų užtekti, kad galėtumėte sukonfigūruoti iptables (atminkite, kad straipsnis nebaigtas ir tikriausiai ateityje dar bus pildomas ir koreguojamas, todėl rekomenduojame pastoviai tikrinti Versme.net ar nėra straipsnių apie saugumą arba apžvelkite IPTABLES dokumentaciją).

Abiejų programų įdiegimas buvo panašus, sklandus ir nekilo visiškai jokių problemų. Reikėjo naudoti Portage komandą emerge. Jūs įdiegdami galite naudoti savo sistemos paketų valdiklį.

Nors su instaliacija viskas buvo tvarkoj, vėliau paaiškėjo, kad nė viena iš šių programų nėra sukonfigūruota automatiškai kokiu nors laiko zonos nustatymo būdu. Teko pačiam atsiversti atlasą, susirasti savo koordinates ir dar internete paieškoti keturraidžio ICAO indikatoriaus (tai buvo būtina opcija; Kauno atitikmuo – „EYKA“). Jeigu būtų buvę negalima nurodyti šių opcijų /etc/wmweather.conf konfigūraciniame faile, tai WMWeather programėlė taptų tikrai nepatogi. Deja, neteko rasti WMWeather+ konfigūracinio failo. Laimei dokumentacija gaunama su paketais yra pakankamai išsami, kad turėtume puikiai veikiančias programas.

Nuvylė, kad jos šiek tiek daugiau nei tikėjausi sulėtina Window Manager (toliau WM) užsikrovimą. Tačiau šią problemą išsprendžiau su Fluxbox WM paredaguodamas ~/.fluxbox/startup failą ir perkeldamas jį po Fluxbox paleidimo. Taip susitaupo kokios 5 sekundės, kadangi WMWeather ir WMWeather+ iššvaisto maždaug tiek laiko sinchronizavimui ir užsikrovimui. Keisčiausia pasirodė, kad iš grafinės pusės jos puikiai derinasi prie mažai vizualių ir negalingų aplinkų, bet pasiruošimo rodyti informaciją laiko atžvilgiu jos tikrai ne kokio Fluxbox stiliaus…

Tikriausiai iškilo klausimas, kuo skiriasi šios aplikacijos. WMWeather+ programėlė yra labiau vizuali, bet informaciją atvaizdavo labai smulkiais šriftais. Tuo tarpu WMWeather informaciją pateikė žymiai aiškiau.

Štai šių programėlių nuotrauka (iš kairės WMWeather+, o dešinėje WMWeather) :

Įdomu buvo tai, kad WMWeather+ galėjo rodyti kitų dienų ir radaro duomenis. Tačiau nemanau, kad pačios programėlės dydis yra tinkamas tokioms funkcijoms. Taip pat manau, kad jeigu būtų pašalintas saulės/mėnulio vaizdavimas, tai būtų sutaupyta žymiai daugiau vietos ir būtų galima padidinti teksto dydį.

Daugiau tokių programėlių galite rasti:
http://bbtools.sourceforge.net/
http://www.dockapps.org/
http://freshmeat.net/

Pirmiausiai apžvelkime Sylpheed Claws programos internetinį puslapį. Jis paprastutis, lengvai skaitomas, suprantamas. Tik vienas minusas, kad iš jo puslapio negalima parsisiųsti Sylpheed Claws Windows sistemai.
Taip, taip. Teisingai supratote. Sylpheed Claws sukurtas į Unix panašioms sistemoms, kurios supranta Posix. Tačiau port’ų (binariniai programos failai sukompiliuoti iš kitai sistemai/platformai skirtų išeities tekstų) Windows sistemai tikrai galima rasti. Štai, kad ir šiame puslapyje: http://sourceforge.net/projects/claws-w32/. Su Windows sistemai skirta programos versija neturėtų iškilti didesnių sunkumų, nebent tai, kad reikalingas GTK+ (GIMP įrankių rinkinys, kurio pagalba galima sukurti grafinę sąsają).
Sylpheed Claws turi greito atsakymo funkciją, paprastą sąsają, kuri tinkama daugumai vartotojų, lengvą konfigūravimą, priedus ir kita. Šio kliento aplinka sukurta panašiai kaip ir kitų populiariųjų pašto klientų aplinkos tam, kad įtiktų daugiau vartotojų. Tačiau nepamiršti buvo ir labiau patyrę vartotojai: beveik visos komandos yra pasiekiamos klaviatūra. Laiškai valdomi standartiniame MH formate (vienas populiariausių laiškų formatų Unix sistemose), kuris suteikia greitą ir saugų darbą. Negana to, jūs taip pat galite importuoti laiškus iš beveik visų kitų pašto klientų ir eksportuoti juos taip pat. Nepamirškime ir priedų. Su Sylpheed Claws priedais (atminkite, kad norint išsaugoti programos lengvumą autoriai su ja nepateikia jokių priedų, jų galite rasti apačioje nurodytoje nuorodoje) mes galime turėti ne tik galingą pašto programą, bet ir RSS šaltinių skaitytuvą, kalendorių ir panašiai. Dar galima tikrinti rašybą, naudoti spalvotus parašus, keisti įrankių juostas, naudotis automatišku pašto tikrinimu, žinučių šablonais, žinučių persiuntimu, keliais vartotojais, filtrais, MIME pririšimais, Usenet naujienų skaitymu ir rašymu, SSL per POP3, SMTP, IMAP4rev1, NNTP, GnuPG, įkompiliuota paveikslėlių peržiūra, X-Face, spalvotomis žymėmis, keliais MH katalogais, XML paremta adresų knygele ir spausdinimu. Kitaip sakant, tai pilnas funkcijų stiprus pašto klientas.
Apibendrintai norint suprasti kas per klientas yra Sylpheed Claws gali neužtekti valandos. Tai galingas, tačiau įmantria išvaizda neišsiskiriantis ir lengvas POP3, IMAP, RSS, NNTP, SMTP klientas.

Nuotraukos:

Šis klientas paremtas GTK+, GPL licencija.
Windows sistemai: http://sourceforge.net/projects/claws-w32
Kitoms sistemoms: http://www.claws-mail.org
Priedai: http://www.claws-mail.org/plugins.php

Atlikti pakeitimai po VLC 1.0.2

• Vaizdo išvestis:
  • Pataisyta vaizdo kokybė keičiant lango dydį Windows Vista ir 7 sistemose.
  • Keletas naujų „deinterlace“ modulių, paremtų yadif ir yadif(x2) algoritmais
• Dekoderiai:
  • Windows versija nuo šiol natyviai palaiko WMA Professional kodeką.
  • Pataisytas „downmix’inimas“ kai kurių 4.0 AC-3 garso takelių.
• Kodekai:
  • x264 nuo šiol turi profilio limitatorių, pavyzdžiui:
    #transcode{vcodec=h264,venc=x264{profile=baseline,level=12}..}
• Įvestis:
  • Atnaujintas appletrailers lua scenarijus.
  • Pataisymai RAR srauto filtram.
  • Keletas pataisymų E-AC3 ATSC/TS srautams.
  • Įvairūs pataisymai v4l ir v4l2.
  • Ištaisyta nulūžimą sukelianti klaida mjpeg „demuxer’yje“.
• Kiti pakeitimai:
  • Naujas udev modulis Linux’ui.
  • Pataisymai Qt4 versijoje grojąraščio ir srauto išvesties panelėse.
  • Atnaujinti French, Galician, Korean, Polish, Russian, Romanian, Slovak ir Ukrainian vertimai.

Nuorodos
Oficialus pranešimas apie išleidimą.
Oficialus pakeitimų sąrašas.
Parsisiųsti.