Dar kelis mėnesius padirbo be problemų, kai vieną dieną nustojo gaudyti TEO DHCP serverį (vienas iš naujųjų Zebra Plius planų). To pasekoje vietinis tinklas veikė, tik pačio interneto nebuvo. Tokią problemą jau teko turėti – tą kartą problema buvo TEO pusėje. Skirtumas toks, jog perjungus maršrutizatorių į „bridge“ režimą (t. y. išjungus jo „maršrutizavimo funkciją“) ir prie modemo prijungus tik vieną kompiuterį, interneto neturėsite jeigu problema pas TEO, o jeigu kompiuteris prie interneto prisijungs be problemų – problema jūsų maršrutizatoriuje. Taip jau atsitiko, kad šį kartą kaltas pasirodė maršrutizatorius. Perjungiau jį į „bridge“ režimą ir kelias dienas iki kito maršrutizatoriaus pirkimo internetu naudojausi tik viename kompiuteryje. Be didesnių problemų galėjau prisijungti ir kitą kompiuterį per papildomą tinklo plokštę – tik nepatogu, juk laido į kitą kambarį nesivesi.

Pasitaikius progai panaršiau po lietuviškas elektronines parduotuves. Praktiškai visur vyravo D-Link produktai ir visoks negirdėtas šlamštas. Apie D-Link jau esu girdėjęs daug blogų atsiliepimų. Tačiau paskaičiau apie kelis naujesnius jų produktus komentarus ir nusprendžiau, jog už suprantamą kainą galiu juos „paremti“. Mat Linksys Lietuvoje nepavyko rasti už padorią kainą ir išorinėmis WiFi antenomis. Taigi, nulėkęs į parduotuvę nusipirkau D-Link DIR-615. Už analogišką kainą galėjau įsigyti D-Link DIR-320, kuris akį labai traukė savo USB jungtimi.

Prieš apsilankydamas parduotuvėje pabendravau su keliais užsieniečiais, jau kelis mėnesius naudojančius šiuos D-Link’us – atsiliepimai buvo puikūs, ypač apie DIR-320. Šis maršrutizatorius USB jungtį su gamykline programine įranga gali naudoti tik spausdintuvo dalinimui. Daugiau su gamykline įranga ničnieko negausit. O ir tas spausdintuvo dalinimas bus toks, jog į kompiuterį pirmiausiai reikės iš disko įdiegti spausdintuvo tvarkykles ir dar naudojant specialią D-Link programą – tikrai nepatogus būdas. Tačiau į maršrutizatorių įdiegus DD-WRT prie USB jungties galėsite ne tik prijungti „flash’ą“ ar HDD, bet ir USB šakotuvu prijungti kelis įrenginius vienu metu. DIR-320 palaiko 802.11b/g ir turi tik vieną WiFi anteną, tuo tarpu DIR-615 turi dvi antenas ir palaiko 802.11b/g/n tinklus. Į DIR-320 įdiegti DD-WRT pavyks, o į DIR-615 – ne. Tad pagrindinis pasirinkimas buvo tarp ypač didelio funkcionalumo (D-Link DIR-320) ir didelės spartos bei veikimo atstumo (D-Link DIR-615 su 802.11n Draft 2.0 2.4Ghz 20/40Mhz). Pasirinkau D-Link DIR-615.

Praleisiu viską apie įpakavimą: jis nieko neišsiskiriantis, ant dėžučių D-Link rašo tokį patį „šlamštą“ kaip ir kiti gamintojai: maršrutizatorių pajungsi per tiek ir tiek žingsnių, maršrutizatorius toks ir toks, neįtikėtinai paprastas nustatyti ir paleisti. Skirtumas tik tas, jog D-Link, bent jau šį kartą, neišpildo to, ką pristato. Kad maršrutizatorių pilnai paleisti – jį reikėjo perkrauti bemaž 5 kartus (įskaitant nesėkmingus pekrovimus, po kurių kažkodėl maršrutizatorius vis dar dirbo senais nustatymais). Tuo tarpu ant dėžutės rašo „3 simple steps“. Man, rodos, kažkas pamiršo įskaičiuoti, jog kištuko ištraukimas ir įkišimas į lizdą irgi turėtų būti įskaičiuotas kaip žingsnis… Pirmą dieną 802.11n tinklas neveikė ilgiau valandos – greitai su kai kuriais kompiuteriais nebegalėjau prisijungti. 802.11n tinklo išjungimas padėjo. Nuo sekančios dienos viskas veikė be didesnių problemų, net įjungus 802.11n. Stebuklas. Įdomu ar amžinas.

Netrukus vėl paleidau į darbą visus tris WiFi tinklus („repeater’iai“). Galėjau išmatuoti spartumą. Kompiuteriuose naudojant tuos pačius WiFi adapterius nustačiau, jog, tomis pačiomis sąlygomis 802.11g veikia vidutiniškai 1-3 MB/s greičiu (siunčiant duomenis RAW t. y. nenaudojant jokio protokolo – tiesiog naudojant tc ar ką kitą), o 802.11n 7-11 MB/s. Nors 802.11n čia tik Draft 2.0 130 Mbps, toks greitis yra pakankamai didelis palyginus su tokiu, kokį turėtumėm gauti 802.11g. Turint tokį greitį jau galima per vietinį tinklą žiūrėti 720p kokybės suspaustus filmus.

Deja, tokių gerų įspūdžių pamatęs tinklo stiprumą neturėjau. Kai kurie „specialistai“ rekomenduoja, jog perkamas maršrutizatorius būtinai turėtų bent dvi antenas. Tada pirkėjas neteisingai supranta. Antenos skirtos ne tam, kad savaime padidintų signalo stiprumą, o tam, kad būdamos skirtingose pozicijose galėtų jį išplėsti platesniu kampu. Antenos ne šiaip sau išorinės ir sukiojasi. Jas sukiojant galima gauti geresnį WiFi signalą atitinkamose vietose. Kai tų antenų dvi ar daugiau – tai ir vietų, kuriose galite pagerinti signalą pakreipdami anteną, padaugėja. Klystate, jeigu manote, kad tai taikoma tik kryptinėms antenoms – dvi omni antenos skirtingomis pozicijomis taip pat paskleis tinklą plačiau ir nebus „juodųjų“ vietų. Tačiau kad ir kokios tai būtų antenos – jos neišplės jūsų tinklo atviroje erdvėje toliau. Pastačiau maršrutizatorius vieną ant kito, kaip tą dariau prieš kelis mėnesius vasarą atviroje erdvėje. Vasarą matavau skirtumą tarp SMC 7904WBRA2 ir Buffalo WHR-125, kuris giriasi platesnia aprėptim. Iš tikrųjų, abu maršrutizatoriai turėjo tokią pačią WiFi aprėptį, todėl testavimui naudojau Buffalo, kuris patogesnėje pastatoje dalyje. Su NetStumbler pamatavau signalą – praktiškai visose vietose skirtumas buvo vos 10 dBm:

802.11g 2 antenos prieš vieną

Su NetStumbler testavau tik 802.11g tinklą. 802.11n tinklas turi platesnę aprėptį ir didesnį greitį – jį pavyks pagauti dar keliais metrais toliau negu 802.11g. Tačiau visą esmė kainoje – kiek mes mokame už tas dvi antenas? Nežinau kaip kitiem vartotojam, bet mano situacijoje, kai šio maršrutizatoriaus paskirtis buvo ne skleisti WiFi ryšį, o tik perduoti internetą per WiFi į kitą maršrutizatorių („repeater’į“), tai tiek mokėti neapsimokėjo. Greičiausiai būčiau neapsirikęs paėmęs vieną naujesnių Linksys’ų su 802.11g ir vidine antena. Tačiau reikia pripažinti – jeigu žiūrim į kainą ir funkcijas, kurias gaunam, tai D-Link’as geresnis negu naujausi Linksys’ai su vidinėm antenom.

Gaila, bet to apie kokybę nepasakyčiau. Dabar pastebėjau, jog išsiuntimas per WAN pasidarė spartesnis negu anksčiau per SMC 7904WBRA2. Tačiau to kaina – kartais kai kurios užklausos laukia eilėje. Jeigu atidarysite 100 puslapių vienu metu ir siųsitės filmą, tai greičiausiai plika akimi matysite kaip naršyklė juos krauna iš eilės visą amžinybę.

Specifikacijos
Nieko ypatingo už 165 Lt:

• 802.11b/g/n(draft 2.0) 2.4Ghz 20/40Mhz;
• dvi antenos;
• 4 RJ-45 100BaseT jungtys;
• WiFi Protected Setup mygtukas;
• stovas;
• papildomos keturios „pagalvėlės“ kojelėms;
• diskas su instrukcijomis ir konfigūracijos programa;
• gąsdinantis lipdukas „Prieš naudodamas įdėk CD ir pamatyk mūsų reklamą“;
• AC adapteris, kurį pirmą kartą išjungęs ir netyčia prilietęs kontaktą „gavau per nagus“.

Pirmiausiai išpakavus maršrutizatorių jį reikėjo sukonfigūruoti. Iš karto uždėjau slaptažodį. Tai pirmas maršrutizatorius, kurį matau prašantį prisijungimą patvirtinti „captcha“ tipo paveikslėliu:

Tačiau ne tik tai erzina. Dar labiau sunervina, jog pilnas nustatymų išsaugojimas gali užtrukti iki 2 minučių, tuo tarpu perkrovimas trunka net 42 sekundes, kai analogiškas maršrutizatorius užsikrauna per 30 sekundžių:

Kartu pridedamas stovas ganėtinai naudingas tik, kai nenaudojate laidų – su laidais šis maršrutizatorius tampa labiau priklausomas nuo jų negu nuo savo kojų:

Truputis pačio maršrutizatoriaus apžvalgos:

Kitų vartotojų pastebėjimai apie D-Link
Internete plyti prieštaringos nuomonės ir diskusijos apie D-Link produktus. Vieni nusivylę prastai veikiančiais produktais, kitiem jie tiesiog veikia. Žymiai daugiau nusivylusių, kuriem į rankas pakliuvo nekokybiški produktai.

Tik nusipirkęs ir plačiau pasidomėjęs apie D-Link DIR-615 supratau vieną globalų dalyką apie prekių pirkimą: niekados neskaityk tokių apžvalgų kaip ši, o skaityk tokių apžvalgų komentarus. Buvo ganėtinai sunku surasti negatyvią apžvalgą. O štai negatyvių komentarų po tomis apžvalgomis – pilna. Žinoma, ir pozityvių yra.

Beje, įdomus dalykas, D-Link’ai turi „mistinę“ savybę: jų WiFi indikatoriai nuolatos mirksi. Kodėl? Taip su D-Link’ų gaminiais jau keli metai – kažkokiam inžinieriui šovė į galvą, jog, kai visi to pačio produkto indikatoriai nemirksėdami, o tiesiog šviesdami rodo, jog veikia korektiškai, WiFi indikatorius turėtų mirksėti.

Pabaigai trumpas „amerikietiško humoro“ filmukas reprezentuojantis vartotojų reakciją į tokius produktus (DIR-615 – gerai, kad tai ne žmogus):

Reziume
D-Link DIR-615 maršrutizatorius yra loterija. Greičiausiai taip yra ir su kitais D-Link maršrutizatoriais. Kokie 70% maršrutizatorių pirkėjų jau iš karto būna nepatenkinti. Abejoju ar ir likę 30% ilgą laiką būna tokie. Verdiktas – D-Link žlugus kompanija. Greitai visi pasimokys, jog jie negamina kokybiškų produktų ir jų nebeišgelbės žema kaina. Galbūt bankroto greitai dar nebus (nes kokybė nepasikeitė nuo tada, kai D-Link susitepė vardą praeitame dešimtmetyje), tačiau šios įmonės akcijų tikrai nepirkčiau – nuo 2007-ųjų jos ganėtinai stipriai krito, o priežasčių kodėl jos dabar vėl turėtų šoktelėti nesugalvoju, nors per 2009-uosius ir pakilo 8$. Visiškai nesuprantu kodėl, tačiau D-Link – šlamštą gaminanti kompanija, kuri nesiruošia bankrutuoti. Gal sėkmingas verslas yra sukurti kokybės ženklą, o po to jį suteršti?

Pastaba: po testų supratau padaręs klaidą – būtų tereikėję nusukti vieną anteną, tada testas būtų buvęs objektyvesnis. Pakartojęs testą įsitikinau, jog rezultatas toks pat – maks. 10 dBm skirtumas.

Nuotraukos

Daugiau nuotraukų.

Bendros kompiuterio specifikacijos

• AMD Turion II M500 2.2Ghz (1MB L2)
• ATI Mobility Radeon HD 4570 512MB DDR3
• 15.6″ High Definition LED backlit TFT LCD 220-nit
• Bluetooth 2.1+EDR
• WiFi 802.11g/b
• integruoti garsiakalbiai;
• prastos garsiakalbių kokybės neatitinkanti garso plokštė su S/PDIF jungtimi;
• 2,8 kg
• 6-cell baterija (3 val.)

Pradėjus pakuoti kompiuterį iš karto į akis krenta keliais centimetrais plonesnis lagaminėlis. Jame nerasite krepšio kompiuteriui. Tačiau keistų dalykų tikrai pastebėsite: į instrukcijas įdėtas kartonas… greičiausiai ne tam, kad storį padidinti. Pakuotėse rasite tik labai trumpą kompiuterio funkcijų aprašymą. Kitas dalykas – beveik visas kompiuteris apklijuotas apsauginėmis plėvelėmis. Būtent, daugiskaita. Nejau taip brangu viską apsaugoti tiesiog viena plėvele? Ekranas šonuose atrodo tragiškai:

Bet ne tai pasirodys keisčiausia, o tai, jog prie OS aprašyme nurodoma Windows 7, nors kompiuteris su Linux distribucija Linpus. Ši Linux distribucija jums duos tik beveik bevertę komandinę eilutę, kuri krausis net 29 s:

Užsikrovus sistemai suprantu, jog nieko čia gero nebus – vis tiek turiu suinstaliuoti Microsoft Windows. Suinstaliuoju Windows 7 Ultimate. Visos tvarkyklės rastos. Trūksta tik kortelių skaitytuvo. Atidarau Acer puslapį, o ten vienintelės tvarkyklės – WiFi internetui – ir dar įdomus dalykėlis – šis kompiuteris palaiko tik Windows 7, nors diske pateiktos tvarkyklės daugiausiai tik Windows Vista sistemai (tačiau viskas veikia be problemų). Apsidairau kas duodama prie kompiuterio – Linux licenzija kartu su „Acer“ kompaktu. Visiškai neaišku kas tame kompakte, jeigu ne tvarkyklės, tai net nežinočiau, jog pakavimas klaidinantis – diske ne Linux operacinė sistema, o tvarkyklės, kurių man taip reikia.

Pirma problema, su kuria susidursite, bus sunkus kompiuterio atidarymas. Tą lengviausia padaryti dviem rankomis, bet tai toli gražu ne patogiausia. Kompiuterio atidarymo mechanizmas labai minkštas, todėl jis nėra labai slankus ir kompiuterį atidaryti su vienu pirštu gali būti kiek keblu. Kitaip sakant – bandant atidaryti kompiuterį slankioji detalė paprasčiausiai įsispaudžia į kompiuterio korpusą ir tai sukelia didžiules problemas. Acer galėjo nepagailėti pinigų magnetam, o ne „kablių mechanizmui“ kompiuterio ekrano uždarymui.

Atsidarius kompiuterį pirmiausiai pastebiu milžinišką įjungimo mygtuką. Jis susideda iš dviejų LED’ų, kurie rodo ar kompiuteris įjungtas ir ar kraunasi. Visas kompiuterio korpusas iš nelygaus paviršiaus medžiagos. Tai turėtų padaryti šį kompiuterį stilingu, tačiau 5542G storas, sunkus ir neišvaizdus. Kompiuterio svoris 2,8 kg, o storis nuo 2,6 cm iki 3,7 cm:

Toliau į akis krenta įdomi klaviatūra. Ji ne tik pilna (su skaičių dalimi), bet ir patys klavišai yra didėjantys nuo viršaus į apačią. Pvz., „Ctrl“ mygtukas kelis kartus didesnis už F1. Galbūt nelabai gražu, bet kiek pastebėjau nėra labai jau nepatogu. Acer 5542G klaviatūra minkšta ir maloni pirštam, tačiau didokas triukšmas išduoda, jog ji susidėvėjus gali būti nepakenčiama. Įsitikinti galite patys:

Tačiau jos išdėstymas turėtų atkreipti dėmesį, jeigu ieškote pilno klaviatūros išdėstymo:

Pasileidžiu truputį muzikos. Garsas palyginti puikus, nors kokybė ir labai atsilieka nuo gerų kompiuterinių kolonėlių. Ant kompiuterio užrašyta „DOLBY Home Theatre“, „Virtual SurroundSound“ ir „Dolby 10“. Prijungus išorines kolonėles suprantu, jog Acer integruotos kolonėlės ryškiai prastesnės už kompiuterio garso plokštę. Kompiuteris tarsi sukurtas nenaudoti su tuo, kas jame pateikta.

Kompiuterio ekrano kraštinių santykis 16:9. Radeon Mobility HD4570 vaizdo plokštė leis kompiuteriui be didelių problemų atkurti 1080p HD vaizdą. Kairėje kompiuterio pusėje rasime jungtis ne tik mikrofonui ir ausinėm, bet ir garso įvestį. Taip pat kompiuteris pats turi „Crystal Eye“ internetinę kamerą, kuri pritaikyta darbui prieblandoje. Kiek teko bandyti – rezultatas stulbinantis, kamera iš tiesų veikia kelis kartus geriau prieblandoje negu įprastos. Dabar, kai pirksiu internetinę kamerą, tai bus vienas iš būtinų kriterijų. O Acer 5542G naudotojam nereikės rūpintis internetine kamera ir mikrofonu – juos šis kompiuteris jau turi.

Tačiau tai dar ne viskas. Kompiuteryje rasite visas šias jungtis:

• SD™, MMC, MS, MS PRO, xD kortelių skaitytuvas;
• 4x USB 2.0 jungtys;
• 1x HDMI jungtis su HDCP palaikymu;
• 1x VGA (DE-15) jungtis;
• 1x garso išvestis;
• 1x S/PDIF jungtis;
• 1x mikrofono jungtis
• 1x garso įvestis;
• 1x modemo jungtis (RJ-11);
• 1x tinklo plokštės jungtis (RJ-45).

Žinoma, rasite ir kompiuterio pakrovėjo jungtį. Prie kompiuterio pridėta 48.8 W 4400 mAh (6-cell) Li-ion baterija ir 65W pakrovėjas. Pasak gamintojo kompiuteris turėtų galėti dirbti su baterija iki 3 valandų. Deja, man net ir nenaudojant pavyko pasiekti tik 2 valandas. Tuo tarpu baterijos krovimosi laikas irgi nėra stulbinantis – 2,5 valandos nesinaudojant kompiuteriu ir 3,5 valandos naudojantis.

Verdiktas
Acer 5542G nešiojamasis kompiuteris puikus pasirinkimas tiems, kurie ieško ekonomiško sprendimo, tačiau nori gerų kompiuterio parametrų. Jeigu jūsų biudžetas mažas, o norite žaisti ir dirbti su grafika, tai 5542G puikus pasirinkimas dėl sparčios Radeon Mobility HD4570 vaizdo plokštės ir ganėtinai galingo AMD Turion II 2,2Ghz procesoriaus. Nors kompiuteris turi Dolby sistemą ir, pasak gamintojo, „geras“ kolonėles, jis greičiausiai nepatenkins audiofilų, tačiau paprastus vartotojus, norinčius girdėti ganėtinai geros kokybės garsą ar tiesiog lengvai prijungti kompiuterį prie namų kino, Acer taip pat patenkins neįtikėtinai. Tačiau tai ekonomiškas variantas, tad nesitikėkite iš jo ypač aukštos kokybės. Apskritai, kompiuteris sveria daug (2,8 kg), trumpai veikia naudojant bateriją, prie jo nepridedamas krepšys. Kompiuteris nepasižymi mobilumu. Tačiau jis pigus ir galingas. GNT jo kaina su PVM vos 1500 Lt. Acer 5542G puikiai tinka į biurą, ant stalo, bet ne ant kelių į kelionę. Išbandęs Acer produktą supratau, jog jį lengvai galime lyginti su MSI produktais – dideli skaičiukai ir maža kokybė.

Nuotraukos

Nuorodos
Oficiali svetainė.
Daugiau nuotraukų.

Išpakavimas
Atidariau dėžę. Pirmas kritęs į akis dalykas – visur, net ant lipdukų, „Q“ simbolis, kuris yra Compaq logotipas. Kompiuteris „kabo“ porulone, o visa kita atskiroje dėžutėje, kaip ir įprasta. Pasižiūrime ką turime dėžutėje:

• pakrovėjas;
• instaliaciniai diskai;
• krūva garantinių ir „kaip įjungti kompiuterį pirmą kartą“ instrukcijų;
• HP „accessories“ reklama;
• baterija.

Nejau kažką praleidau? Dar kartą patikrinau dėžę – nieko daugiau nėra. Dariau išvadą, jog gavau nepilną komplektaciją (nors pagal „kaip įjungti kompiuterį pirmą kartą“ instrukcijas pilną…).
Ko trūksta? Instrukcijos. Jos nėra net diskuose (kiek gi bėdos sudarytų prie tvarkyklių pridėti instrukcijas?). Taupom popierių? Pažiūrėjus į garantinių lapelių šūsnį to nesinori sakyti. Bet visgi vadovą galite paskaityti šalia visų Windows instrukcijų: „Start“, „Help and Support“. Įdomu ar ten yra informacijos ką daryti, kai kompiuterį aplieji vandeniu, arba kai jis neįsijungia?

Dabar kodėl aš taip pykstu dėl tų instrukcijų: viską darant pagal pateiktą „pirmo karto“ instruktažą mes įjungiame kompiuterį krautis ir laukiame kol išsijungs baterijos indikatorius. Aš taip ir padarau. Po kelių sekundžių indikatorius pradeda šviesti geltona spalva. Po valandos jau turime kompiuterį su mėlyna lempute… Pala, pala, o tai ką reiškia mėlyna ir ką tada geltona spalvos? Ar man vis dar laukti? Ir ką turėčiau daryti jeigu anksčiau nebūčiau turėjęs galimybės naudotis tokiu kompiuteriu arba interneto instrukcijai gauti? Na, tiek tos, šią problemą išsprendžiau – apsikausčius kantrybe galite sužinoti, jog geltonas indikatorius – „baterija kritiniam įkrovimo lygyje“, mėlynas – „baterija kraunasi“, jokio indikatoriaus – „baterija nesikrauna“. Baterija nustojo krautis po valandos, o pagal baterijos aprašymą, tai ji turėjo būti tuščia. Vadinasi, kompiuteris pilnai pasikrauna per valandą. Nieko nuostabaus, kai baterija tokio dydžio (pilnom apkrovom kompiuteris dirba tik valandą), tačiau visgi patogu. Trumpiau kalbant – instrukcijos nėra ir tas atsiliepia nežinojimu ką rodo indikatorius šalia klaviatūros (šito iki šiol nepavyko išsiaiškinti), ką reiškia geltonas Wifi ir ką mėlynas Wifi indikatorius, kas turėtų būti rodoma tarp Wifi ir įjungimo mygtukų bei kur kietojo disko aktyvumo indikatorius.

Atsidarome kompiuterį ir kągi mes čia matome? O gi save! Ekranas toks blizgus kaip veidrodis. Na, nieko, įjungiame. Kas toliau? Visą valandą laukiame, kol sistema bus sukonfigūruota. Per tiek laiko, manau, būčiau pats sudėjęs kokią operacinę sistemą. Na, bet nėra ko norėti iš AMD Athlon 2,1 Ghz. 1M skaitmenų po Pi skaičiaus kablelio šis kompiuteris apskaičiavo (naudojant „SuperPI“ programą) per 55 s. Laimei, bent jau pasiguosime, jog atminties čia pakankamai darbui – 2 GB. To, deja, nepasakysime apie kietąjį diską, jame tik 160 GB vietos. Pabandome naudotis „touchpad’u“. Ganėtinai nepatogus, tačiau labiausiai kliūna mygtukai – jie pritaikyti spausti pirštui užslenkant nuo kompiuterio krašto, o ne klaviatūros. Kai spaudžiame „touchpad’o“ mygtuką, jis šiek tiek išsilenkia, nes spaudžiasi tik vienas jo kraštas. Tas kraštas turėtų būti arčiau klaviatūros, bet nėra ir tai daro naudojimąsi mygtukais nepatogiu. Dar šiek tiek padirbėjus girdime vidutiniškas integruotas kolonėles, matome ypatingai ryškų ir šviesų vaizdą blizgiame ekrane, spaudžiojame patogią klaviatūrą.

Reikia pripažinti, jog šiame kompiuteryje visiškai geri tik du dalykai – klaviatūra ir DVD įrenginys. Prie DVD įrenginio paprasčiausiai nėra ko prisikabinti, o klaviatūra tiesiog patogi – ne visur šiais laikais tokią rasite. Bendrai kalbant, kompiuteris labai panašus į tipinį, niekaip neišsiskiriantį kokiomis nors geromis savybėmis iš kitų – paprasčiausias gamintojo produktas, skirtas plačiajai rinkai.

Specifikacijos
Kompiuteris nei silpnas, nei galingas lyginant su dabar rinkoje labiausiai paplitusiais kompiuteriais už dviejų tūkstančių Lt kainą:
Procesorius: AMD Athlon X2 QL-64 2,1 GHz
Operatyvioji atmintis: 2 GB
Kietasis diskas: 160 GB
Ekranas: LED-backlit 15,6″ HD (raiška 1366×768)
Optinis įrenginys: DVD +/- RW DL LightScribe
Vaizdo posistemė: ATI Radeon HD 3200 (integruota)
Bevielio tinklo plokštė: WLAN
Išplėtimo lizdas: Express card
Vaizdo kamera: Yra
Baterija: 6 celių, 1 valanda darbo netaupant energijos
Svoris: 2,5 kg
Garantija: 1 metai

Pažeidžiami įstatymai
Kaip galbūt jau žinote, pagal Europos Sąjungos produktų garantijos direktyvą yra nurodoma minimalus 2 metų garantinis terminas tokiem produktam kaip šis kompiuteris. Kyla klausimas kodėl šio kompiuterio garantija tėra 1 metai ir jis pardavinėjamas Europos Sąjungos šalyse. Pala, o gal Lietuvoj kitokios sąlygos?..
Nors produktas ir pažeidžia Europos Sąjungos direktyvą, Lietuvos Respublikos Vartotojų Teisių Gynimo įstatymas nurodo kiek kitokią šios direktyvos interpretaciją – jeigu suteikiamas mažesnis garantinis terminas nei 2 metai, gauti garantines paslaugas galėsite tik įrodę, jog produkto gedimo priežastis jau buvo prieš jį perkant ar atsirado dėl pardavėjo kaltės.

Nuotraukos

Nuorodos
Daugiau nuotraukų.
HP Compaq 615 oficiali svetainė.

Nusipirkus kolonėles, pirmas įspūdis buvo toks – kokybė tikrai nėra žema, čia ne koks Gembird, Acme. Pradinė kokybė visai nebloga, bet po pusės metų naudojimo man kilo klausimas: ar tikrai reikalingas tokio dydžio stiprintuvas. Kolonėlės tikrai gali „galynėtis“ su analoginėmis Creative ir Logitech 2.1 kolonėlėmis, bet jos neturi tokio dydžio stiprintuvo. Tuo labiau, galios „čia“ tik 54 W (RMS). Taigi, stiprintuvas tikrai didelis. Ekranėlis ant stiprintuvo rodo ne tik garso stiprumą procentais (jis apribotas iki 80%), bet ir turi keletą indikatorių: įeinančio garso kanalą rodančias lemputes IN1 ir IN2, 3D indikatorių, „bass“ ir „treble“ stiprumą (kai jie reguliuojami pulteliu). Apskritai, tai ant stiprintuvo rasite dar ir „INPUT SEL“ mygtuką, kuriuo pasikeisite įeinančio garso kanalą, ausinių lizdą, įjungimo/įjungimo mygtuką ir ratuką, kuriuo lengvai pareguliuosite garsą.

Bet gal didelis geriau negu mažas – su mažais aparačiukais, kurie priimdavo infraraudonųjų spindulių nuotolinio valdymo pultelio signalus, dažnai būdavo problema ta, jog jie mėgdavo pabėgti iš savo pradinės vietos vos pajudinus laidą (tada tekdavo juos klijuoti ir pan.).

Su MicroLab produktais teko susidurti tik tiek, jog teko skaityti kaip kruopščiai jos yra testuojamos prieš patenkant ant prekystalio ir t. t. Taip pat garsus „audiofilas“ ant dėžės… Vis tai tik marketingas, mat pati MicroLab visgi nėra labai gerai žinoma įmonė tarp rinkos. Nenoriu įrodyti, jog tai aukštos kokybės garantas, nes taip tikrai nėra, bet faktas, jog MicroLab verta dėmesio.  Taip pat teko bandyti ~dešimt dviejų modelių kolonėles – visos dirbo panašiai – vadinasi, jog mano skaitytas straipsnis greičiausiai nemelavo.

Kaip žinia, kolonėlių galingumą išmatuoti ir lyginti su kitomis ganėtinai sudėtinga. Taip yra todėl, nes kai kurios aukštus garsus atkuria „garsiau“ negu kitos. Žymiai „garsiau“. T. y. paprasto „laptop’o“ kolonėlės gali skleisti garsą žymiai didesniam atstumui negu „HiEnd“ kolonėlės. Žinoma, iš to „laptop’o“ kolonėlių sklindantis garsas dažniausiai būna kaip iš skardinės. Puikus pavyzdys – televizorius su integruotom kolonėlėm. Jos vos kelių vatų, bet gali atkurti tikrai sodrų „garsą kaip iš skardinės“ (: . Trumpiau kalbant, perkant kolonėles reikėtų mažiau žiūrėti į galingumą – jis nieko nesako, jeigu lyginate skirtingų gamintojų kolonėles, bet dažnai tas taikoma ir lyginant to pačio gamintojo kolonėles.

Per pusę metų naudojimo pastebėjau tokius dalykus:

• nors stiprintuvas, kaip supratau, apribotas iki 80% realios galios, bosų kolonėlė nėra pritaikyta darbui su >75% galios – oras pradeda „teršti“ bosus;
• palydovinės kolonėlės atrodo ganėtinai stilingai, bet taip nebus ilgai, jeigu nuo jų nevalysi dulkių – traukia kaip širšes medus;
• kažko 3D funkcijoje trūksta, nes jau po kelių valandų darbo su 3D pradeda skaudėti galvą, be to – įjungus 3D funkciją, 3D efektas suteikiamas ne tik norimam išgirsti garsui, bet ir trikdžiam, kurie nuo 3D tik sustiprėja;
• kolonėlės ekranizuotos nuo išorinio poveikio, bet stiprintuvas ne – naudojantis telefonu šalia garsiai grojančių kolonėlių, girdisi dideli trukdžiai; sprendimas tik vienas – nesinaudoti telefonu šalia stiprintuvo arba stiprintuvą padėti atokiau;
• visi laidai atrodo puikūs – stori, lankstūs ir pakankamai ilgi, išskyrus bosų – laidas trumpas, ištraukiamas tik iš stiprintuvo (tai reiškia, jog be ardymo negalėsite stiprintuvo įrengti atokiau boso; palydovinės kolonėlės irgi neturi lizdo, tačiau jų laidai tikrai pakankamo ilgio, kaip ir įėjimo);
• stiprintuve yra du įėjimai, bet pasirinkus nepajungtą įėjimą ir stipriai padidinus garsą, girdime kitu įėjimu einantį signalą – greičiausiai kalti laidai;
• stiprintuve įtaisyta ausinių jungtis tikras šlamštas – garsas atkuriamas su žymiai daugiau trukdžių negu per pačias kolonėles;
• nuotolinio valdymo pultelis labai lengvai purvinasi (tačiau nusivalo taip pat lengvai);
• nuotolinio valdymo pultelis turi dvi poras garso stiprumo valdymo mygtukų, bet jos nė kiek nesiskiria savo funkcija (taip yra greičiausiai todėl, nes Microlab naudoja tuos pačius pultelius daugeliui kolonėlių);
• bosą reikia dėti atokiau ne tik dėl drebinamo stalo (nors jį slegia du kompiuteriai, monitorius, pats stiprintuvas ir dar keletas daiktų, panašu, jog arba kolonėlės atkuria tikrai gerai drebinantį bosą, arba mano stalas ypač nekokybiškas, kuo kiek abejočiau), bet ir dėl to, jog batu netyčia jį palietus – liks žymė, mat pats bosas aptrauktas medžiaga, kuri labai gerai renka nešvarumus;
• pultelis iš tikrųjų yra mažas, patogus nešioti ir spaudžioti, bet bėda ta, kad man nesinori spaudžioti – laikant nuspaustą garso stiprumo valdymo mygtuką garso stiprumas dažnai kažkodėl pasikeičia tik 1% (atstumas mažas, o baterija tikrai nauja ir gera); su pulteliu garsą 80% padidinau per 13,4 s, tuo tarpu su pačio stiprintuvo elektroniniu ratuku – per 3 sekundes. Skirtumas didelis? Žinoma, jog taip.
• aš nieko nežinau kaip dėl „aptrauktų tinkleliu kolonėlių“ dizaino ir įtakos garsui, bet tas tinklelis atlieka tik dvi funkcijas – laiko „MicroLab“ ženkliuką ir renka dulkes ir atsakingai jas laiko – išvalyti nėra taip paprasta kaip tiesiog perbraukti servetėle per paviršių.

Iš pažįstamų girdėjau, jog MicroLab kolonėlės yra prastos ir pan. Su FC-550 įsitikinau, jog taip visgi nėra. Stengiausi surašyti kuo daugiau kritikos, kadangi iš esmės jaučiasi, jog kolonėlės tikrai geros ir daugiau negu vertos savo kainos palyginus su kitomis Logitech ir Creative kolonėlėmis, bet jos tikrai toli gražu nėra tobulos. Šiaip ar taip – apibendrinant, šios kolonėlės vertos kiekvieno cento už jas, tačiau jeigu norite visai jokių problemų – galite pasižvalgyti į kitas, paprastesnes kolonėles, su mažais arba jokių išorinių stiprintuvų ir mažiau dulkes renkančiais paviršiais.

Nuotraukos

Mažiausia kaina, kurią pavyko rasti: 164,95 Lt.
Daugiau nuotraukų.

Kodėl aš čia apie gumą? Todėl, nes tai nors ir populiariau, tačiau tikrai ne geriau. Teko ne kartą klausytis su tokiomis „grybo tipo“ ausinėmis ir jos yra žymiai mažiau patogios. Man asmeniškai, nuo jų galvą pradeda skaudėti žymiai greičiau ir tai yra greičiausiai dėl jų pakeičiamo slėgio ausyje.

Šios ausinės vietoje gumos naudoja pagalvėles, kurios pagamintos iš įdomios putos, kuri atgauna savo formą ją suspaudus ir vėl atleidus. Tai yra labai gerai, nes taip ausinės geriau prisitaiko prie ausies ir geriau izoliuoja nuo aplinkos triukšmų.

Pirmas įspūdis buvo labai geras – ausinės laaabai gerai izoliavo. Nepatiko tik tai, jog jos atsikišusios ir kištukas yra ganėtinai mažas. Kitas neigiamas dalykas, kurį pastebėjau, buvo tai, jog internete pilna blogų atsiliepimų apie laidą. Daugeliui ausinės tarnavo iki laido sulūžimo. Čia galimi du paaiškinimai: a) laidas tikrai blogas; b) ausinės gaminamos jau ilgas laikas ir nuo kažko jos juk anksčiau ar vėliau turėjo sugesti, tai gal tiesiog jos baigė tarnauti „natūralia mirtimi“; c) laidą paprasčiausiai atšaldė lauke, o po to dėl nevienodų temperatūros pokyčių metalas lengvai lūžo.

Svarbiausias įspūdis susidarė paklausius muzikos. Bosas atkuriamas nerealiai gerai. Klausiau iš įvairių ausinių už įvairias kainas, tačiau net 70 Lt už šias ausines nepasirodė daug. Tuo labiau, kaip įkišamom į ausis, šiom ausinėm tai buvo labai geras rezultatas.

Ausines naudojau važinėdamasis dviračiu, traukiniu, automobiliu, sėdėdamas prie kompiuterio, per pamokas. Galiu pasakyti, jog garso izoliacija visais atvejais buvo stulbinanti. Traukinyje nusikrovus grotuvui neišsitraukdavau ausinių – jas išsitraukus staiga supranti, jog pamiršai koks aplinkui triukšmas. Tuo tarpu kelyje važiuojant dviračiu buvo kiek baisu, kai iš niekur nieko atsirasdavo mašinos. Tiesa, turėčiau pabrėžti, jog automobilių išsigąsite ir su paprastomis įkišamomis ausinėmis, bet traukinyje tokio efekto nepajusite tikrai.

Besinaudojant ausinėmis pastebėjau kelis dalykus. Ausinės turi šiek tiek svorio, todėl laisvą laidą reikia kažkur prikabinti, pvz., prie grotuvo, arba bent vieną ausinę laikyti ausyje, jog ausinių laidas neišsitrauktų. Ausinių kištukas nors, greičiausiai, paauksuotas, bet tikrai mažas. Mano grotuvui jis kaip tik – lengvai išsitraukia ir įsijungia, bet prie kompiuterio prijungti ir atjungti ne taip paprasta: reikia suimti mažą kištuką, ko padaryti negalėsite, jeigu lizdas nėra atsikišęs arba bent jau lygiame paviršiuje, arba traukti už laido.

Kokybė yra ypač gera. Jos tikrai patogios ir malonios ausiai. Atkuriamas garsas geras tiek bosų, tiek aukštų garsų atžvilgiu (tačiau kai kurie žmonės internete teigia, jog šiom ausinėm reikalingas „eq“, bet tai iš esmės ne tiesa). Ausinės nekrenta iš ausų, nebent stipriai tampot už laido (kai kur galite rasti, jog šios ausinės ne visiem tinka – išbandžiau su keliolika žmonių ir visiem tiko). Kalbant apie kainą, šios ausinės perkant tiesiai iš Koss kainuoja žymiai pigiau: ~39 Lt, o Lietuvoje pigiausiai galite rasti už ~50 Lt. Aš pirkau iš BMS už 70 Lt (mat labai kažkur skubėjau ir nepasidomėjau labai kainomis kitur), gavau 2 papildomas pagalvėles ir 5 metų garantiją. Būtent dėl garantijos nebijojau, jog kuri nors ausinė nustos veikti dėl laido ar dar ko nors. Apibendrinant, ausinių pirkti nelabai verta – manau, galima pažiūrėti ir į ne tokius pasenusius variantus, bet jeigu jau nusipirkote/užsisakėte – pinigų tikrai neišmetėte į balą.

Keletas nuotraukų: 1 | 2 | 3.
Ausinių puslapis gamintojo svetainėje.

MSI PR200 – ne tik pigus, bet ir galingas. Dydžiu jis labai arti vadinamiesiems „netbook’ams“: tipinis „netbook’as“ turi 9″ monitorių, o MSI PR200 net 12″. Funkcijų ir įvairių specifikacijų jame tikrai daugiau negu „netbook’uose“, kuriuose dažnai galima pasigesti 802.11n tinklo palaikymo, kuris yra pastarąjame kompiuteryje, ir pan.

Šiuo metu šis kompiuteris kainuoja 1799,90 Lt. Už šią kainą gausite:

• 24 mėnesių garantiją;
• 30 cm (12 colių) įstrižainę;
• Intel Core 2 Duo T5750 2.0 Ghz procesorių;
• 2048 MB DDR2 atminties;
• 160 GB 5400 RPM kietąjį diską;
• integruotą vaizdo plokštę;
• DVD+-R/RW optinį įrenginį;
• 4-in-1, SD/MMC/MS/MSpro, atminties kortelių skaitytuvą;
• integruotą gigabitinę tinklo plokštę ir 802.11n bevielio ryšio adapterį;
• HDMI ir dar daug kitų naudingų jungčių;
• 4 valandas veikiančią bateriją ir t. t.

Geroji pusė
Pirmą kartą į rankas paėmus kompiuterį kilo labai kvailas, tačiau svarbus klausimas – „Kaip jį atidaryti?“. Kompiuterio ekranas prisilietęs prie klaviatūros nėra „užrakinamas“ kažkokiu mygtuko paspaudimu. Mat monitorių laikančiame „įrenginyje“ yra įtaisytas kažkoks fiksatorius, kuris užsisiksuoja monitorių uždarius. Tik ne tas, kuris praneša sistemai apie uždaromą ekraną, o sistema „nueina miegoti“, o mechaninis, kuris iš dalies „pritvirtina“ monitorių prie klaviatūros. Atidarymas pasirodė iš tiesų mažų mažiausiai keistas – reikėjo tiesiog paimti ir atidaryti, o ne ieškoti kažkokio mygtuko, kurį paspaudus ekranas atsilaisvina.

Kadangi kompaktų nepaėmiau tai antras dalykas, kurį padariau, tai buvo instrukcijų parsisiuntimas. Šioje vietoje ypač nustebino MSI serverių sparta. Kelių megabaitų archyvą parsisiųsti užtruko vos kelias sekundes. Dėl spartos negalėčiau pagirti Dell, Gigabyte, VIA ir dar didelės krūvos kompiuterių detalių gamintojų.

Iš karto kritęs į akį dalykėlis – balti, standartinio dydžio klavišai. Ne, ne į aukštį, bet jų plotas kaip ir kitų standartinių nešiojamųjų kompiuterių. Žinoma, sakysite, jog tai blogai, nes netelpa visas QWERTY išdėstymas, bet patikėkite manimi – prasėdėtumėte pusdienį ir net nepajustumėte kažkokio diskomforto dėl Fn klavišo panaudojimo kartą į valandą.

Kitas įdomus dalykėlis, kurį vėliau aprašysiu kaip blogą, yra 12″ ekranas palaikantis 1280×800 rezoliuciją. Filmams tai tiesiog super. Tačiau klausimas kiek sveika spoksoti į HD 720p/i filmą iš taip arti, jog jaustųsi, kad HD kokybės filmą žiūri. Tačiau internetui tokia rezoliucija nenuginčijamai praverčia.

Apibendrinant, kompiuteris šimtus kartų patogesnis už visus tuos Asus EEE PC, MSI Wind ir pan. tačiau turi keletą neigiamų dalykėlių, kurie kai kuriems gali nepatikti (pvz., įmantrus dizainas, spalvos).

Blogoji pusė
Bedirbant kompiuteriu supratau, jog „netbook’as“ tikrai nėra skirtas nuolatiniam darbui, o šis kompiuteris tuolab. 1280×800 rezoliucija ant 12″ ekrano ir dar ne bet kokio, o ypatingai gerą apšvietimą turinčio. Na, paaiškinkit jūs man kam jis gali būti reikalingas toks stiprus? Padirbėjus su kompiuteriu 3 valandas akys tikrai pavargo kaip reikiant. Net prie Samsung 226BW 22″ 300cd/m^2 monitoriaus taip akys nepavargdavo.

Ar man pasivaideno ar MSI irgi, kaip ir IBM Lenovo, kompiuteriuose Fn klavišas sukeičiamas su Ctrl? Kodėl taip daroma? Juk tai visiškai nepatogu tiems, kurie nuolatos sėdi prie stalinių kompiuterių. Patogu tik to „brand’o“ gerbėjams…

Kad ir kaip patogu būtų naudotis „touchpad’u“, mygtukai spaudžiojosi _ypatingai_ kietai ir sunkiai. Laimei dešiniojio pelės klavišo daug kur nereikia, o kairįjį pelės klavišą gali lengvai atstoti paprastas „touchpad’o“ palietimas. Tikėkimės, jog mygtukai su laiku „suminkštės“.

Įdomus dalykas tarp kairiojio ir dešiniojio „pelės“ mygtukų buvo pirštų antspaudų skaitytuvas. Yprastai jis yra įtaisomas kompiuterio kampe. Atrodo, MSI pasistengė ir šį pirštų antspaudų skaitytuvą padarė ne tik autentifikacijai skirtą aksesuarą, bet ir kaip pelės ratuko atitikmenį. Blogoji pusė yra ta, jog tam reikia naudoti papildomą programinę įrangą.

Šiaip kompiuteryje pasigedau ne klaviatūroje esančių garso valdymo mygtukų ir niekaip nesupratau kodėl tie du mygtukai „P1“ ir „P2“ negalėjo būti tiesiog pažymėti „Windows Media Player“ ir tinklo ikonomis, jeigu jų funkcijų Windows Vista pakeisti negalima?

Apibendrinimas
Kompiuteris puikus tiems, kurie nori kažko panašaus į „netbook’ą“, bet ne tokio silpno ir brangaus, nori išsiskirti iš minios. Konkrečiai šis modelis yra išskirtinis ne tik savo kaina, bet ir savybėmis. Kažin ar rasite geresnį kainos/kokybės santykį net ir tarp brangesnių kompiuterių.

Produkto apžvalga iš visų pusių.
Aprašymas gamintojo puslapyje.
Mano darytos nuotraukos.