Iš karto turiu nuvilti ne GNOME ar KDE vartotojus – XGL ant šių sistemų veikia, bet joms nėra manager’io, kuris rodytų „pagražinimus“. Turiu pasakyti, kad prieš kompiliuodami NVIDIA tvarkykles, NVIDIA modulį turite iš kernel’io išmesti (geriau padarykite tai dabar, kad vėliau nereikėtų terliotis), jeigu jūs jį ten įkompiliavote.

$ cd /usr/src/linux
# nano -w .config

Susiraskite (Ctrl+W ir rašote ko ieškote…) AGP_NVIDIA opciją ir ją užkomentuokite t. y. eilutės pradžioje parašykite # simbolį. Išsaugokite ir sukompiliuokite kernel’į.
Dabar kai jūs jį iškompiliavote ir užkrovėte sistemą su naujai kompiliuotu branduoliu, galime pradėti dirbti.

XGL’ui reikalingas modularinis X.Org’as. Kaip jį suinstaliuoti rasite adresu http://gentoo-wiki.com/HOWTO_Modular_Xorg.
Cairo – paketas su vektorinės grafikos bibliotekom. Sukompiliuokime Cairo:

# emerge -1av x11-libs/cairo

Norėčiau dar pakomentuoti šiuo metu naudojamas opcijas. Tai 1, a ir v. Dar vėliau naudosime n. 1 – analoginė opcija –oneshot opcijai. Ji nurodo, kad paketo neįdėtumėme į world profilį ir su komanda emerge world jis neatsinaujintų, o atsinaujintų tik kompiliuojant priklausomybes (dependencies). a – analoginė opcija –ask opcijai. Ji nurodo, kad prieš siunčiantis paketus, jūsų paklaustų ar juos siųstis ir parodytų jų sąrašą bei kitą su jais susijusią informacią (USE flag’us ir pan.). v – analoginė opcija –verbose opcijai. Ji nurodo, kad būtų išvedama į ekraną daugiau informacijos negu paprastai. n – analoginė opcija –noreplace. Jeigu dirbama su šia opcija tai visi paketai, kuriuos norėsite instaliuoti dar kartą ir jie jau bus sistemoje, bus nekompiliuojami.
Toliau perkompiliuokime gtk+ (Gimp’ui skirtas įrankių rinkinys) ir pango (teksto tvarkymo bibliotekos) su naujai sukompiliuotu Cairo:

# emerge -1av x11-libs/pango x11-libs/gtk+

Siūlau naudoti -doc flag’ą (instaliavimas praeis žymiai greičiau):

# USE=“-doc“ emerge -1av x11-libs/pango x11-libs/gtk+

Patikrinkime ar neturime ir kompiliuokime glproto (X.Org GL protokolo header’iai (iš angl. k. būtų antraštės)) ir libdrm:

# emerge -1avn x11-proto/glproto libdrm

Jeigu viskas susikompiliavo sėkmingai tai galime kompiliuoti XGL su Mesa (tai tarsi OpenGL analogas; daugiau apie Mesa galite sužinoti http://mesa3d.sourceforge.net):

# emerge -av1n mesa
# emerge -av xgl

Dabar kompiliuojame NVIDIA tvarkykles (bet kokiu atveju jas reikia perkompiliuoti, nesvarbu, kad jau esate jas sukompiliavę ir tai naujausia versija):

# emerge x11-drivers/nvidia-drivers media-video/nvidia-settings

Redaguojame X11 konfigą:

# nano -w /etc/X11/xorg.conf

Susirandame Section „Device“ ir šioje sekcijoje pakeičiame Driver reikšmę į „nvidia“. Dabar naudosime nvidia modulį.

Laikas pasirinkti Compiz arba Beryl manager’į. Siūlau Compiz, bet kartu aprašysiu ir Beryl.

Pirmiausiai apie startx. Pasidarykime startx kopiją, kad galėtume atskirai paleisdinėti X’us: be XGL ir su XGL.

# cp /usr/bin/startx /usr/local/bin/startxgl
# nano -w /usr/local/bin/startxgl

Susiraskime userclientrc kintamąjį ir jo reikšmę pakeiskime į .xglinitrc:

userclientrc=$HOME/.xglinitrc

Taip pat nepamirškime redaguoti xinit $clientargs eilutės. Vietoje jos įrašykime:

xinit $clientargs — /usr/bin/Xgl :1 $serverargs -ac -accel xv -accel glx:fbo -deferglyphs 16 &

Dabar sukurkime .xglinitrc paprastam vartotojui (vėliau tą patį galėsite padaryti kitiems vartotojams):

$ nano -w /home/vartotojovardas/.xglinitrc

Į šį failą įrašykite šias eilutes:

sleep 2
DISPLAY=:1 WINDOW_MANAGER=beryl-manager exec startfluxbox

Vietoje „startfluxbox“ įrašykite komandą, kuri paleidžia jūsų naudojamą DM, o vietoje WINDOW_MANAGER įrašykite manager’io, kurį naudosite, pavadinimą („compiz-decorator“ arba „beryl-manager“).

Jeigu esate KDE vartotojas tai naudokite KDEWM reikšmę vietoje WINDOW_MANAGER.

Dabar instaliuokime Compiz (jeigu norite naudoti Beryl tai praleiskite šią skiltį):

# echo "x11-wm/compiz" >> /etc/portage/package.keywords
# emerge x11-wm/compiz

Dabar norint, kad išnaudotume Compiz’ą, mes turime įjungti jo priedus:

gconftool-2 -s /apps/compiz/general/allscreens/options/active_plugins "[gconf,decoration,wobbly,fade,minimize,cube,switcher,move,resize,place,rotate,zoom,scale]" -t list –list-type=string

Žinoma priedų sąrašą galite redaguoti savo nuožiūra. Čia buvo išvardinti ne visi priedai.

Sukuriame paleidimo failą:

# nano -w /usr/local/bin/compiz-decorator

Į jį įrašome:

LD_LIBRARY_PATH=/usr/lib/opengl/xorg-x11/lib/ compiz –replace gconf & gtk-window-decorator &

Taip pat nepamirškime suteikti leidimą vykdyti šį failą:

# chmod +x /usr/local/bin/compiz-decorator

Ir vykdom apl. atnaujinimo komandą env-update.

Instaliuosime Beryl:

# echo "~x11-misc/beryl-settings-0.1.4 ~*" >> /etc/portage/package.keywords;echo "~x11-apps/xlsclients-1.0.1 ~*" >> /etc/portage/package.keywords; echo "~x11-misc/beryl-manager-0.1.4 ~*" >> /etc/portage/package.keywords; echo "~x11-themes/emerald-themes-0.1.4 ~*" >> /etc/portage/package.keywords; echo "~x11-plugins/beryl-dbus-0.1.4 ~*" >> /etc/portage/package.keywords; echo "~x11-plugins/beryl-plugins-0.1.4 ~*" >> /etc/portage/package.keywords; echo "~x11-wm/beryl-core-0.1.4 ~*" >> /etc/portage/package.keywords; echo "~x11-wm/emerald-0.1.4 ~*" >> /etc/portage/package.keywords; echo "~x11-wm/beryl-0.1.4 ~*" >> /etc/portage/package.keywords
# emerge =x11-wm/beryl-0.1.4

Dabar galime paleisti Beryl rankiniu būdu:

$ beryl-manager

Galutinis variantas turėtų atrodyti maždaug taip:

Tai buvo straipsnis „XGL instaliacija Gentoo sistemoje (NVIDIA)“.

Jeigu kas nors nepavyko tai galite pagalbos ieškoti šiais adresais:
http://forums.gentoo.org/
http://gentoo-wiki.com/
Paveikslėliai paimti iš gentoo-wiki.com.

Kas yra kas?
Straipsnį pradedu šiuo klausimu, nes gali atsirasti žmonių, kuriems neaišku apie ką šis straipsnis. Pradėkime nuo Samba. Samba yra mano nuomone populiariausia programinė įranga naudojama Linux ir Unix tinkluose. Ši programinė įranga realizuoja SMB ir CIFS tinklus.

SMB – Server Message Block. Programinio lygio protokolas, kuris leidžia naudotis dalinimosi paslaugomis.

CIFS – Microsoft paėmė SMB ir pervadino į Common Internet File System. Microsoft taip pat pridėjo įvairių galimybių, tokių kaip symlink’ai, tiesioginis susijungimas be NetBIOS tvarkymo. NetBIOS tai Network Basic Input/Output System, daugiausiai Windows sistemose naudojama tinklo vardų sistema. Nors ir turi daug daugiau galimybių, tačiau pats NetBIOS’as Windows sistemoje yra nesaugus, todėl naujesnės Windows OS tarpusavyje gali “dirbti” be NetBIOS.

CUPS – Common Unix Printing System. Unix sistemose naudojama sistema spausdinimui, kurią aš taip pat panaudosiu šiame straipsnyje.

foomatic – tam tikra gana kompaktiškai surinkta spausdintuvų tvarkyklių sistema.

WORKGROUP – vietinis tinklas yra suskirstytas į grupes. Workgroup tai būtų grupės pavadinimas.

Sistemos paruošimas ir Samba įdiegimas
Pradėkime nuo pasiruošimo Sambos instaliavimui. Norint naudotis Samba savo kompiuteryje, mes turime sukompiliuoti kernelį su SMBFS ir CIFS palaikymu. Tam užtenka redaguoti .config failą ir jame susirasti šias ar panašias eilutes ir pakeisti į žemiau nurodytąsias:

CONFIG_SMB_FS=y
CONFIG_SMB_NLS_DEFAULT=y
CONFIG_SMB_NLS_REMOTE="cp437"
CONFIG_CIFS=y

Išsaugokime .config failą ir sukompiliuokime kernel’į. Perkraukime sistemą ir užkraukime šį kernel’į.
Dabar sukompiliuokime Samba:

# emerge samba

Jeigu naudosimės spausdintuvų dalinimusi tai dėl viso pikto suchmodinkime /var/spool/samba:

# chmod 777 /var/spool/samba

Nepamirškime įdėti Samba startavimo į sistemos krovimąsi:

# rc-update add samba default

Taip pat jeigu norėsite kitiems tinklo vartotojams leisti naudotis spausdintuvu jį suinstaliuokite į CUPS. Rekomenduoju parsisiųsti foomatic.

# emerge foomatic

Mano pasiūlymas būtų nesinaudoti standartinėmis konfigūracijomis, o pasiskaityti smb.conf.example failą ir pagal jį sukonfigūruoti Samba, bet aš apžvelgsiu paprastutį konfigūravimą (per daug neišsiplėsiu).

smb.conf pagrindo apžvelgimas
Pirmiausiai /etc/samba/smb.conf faile siūlau įrašyti štai tokį konfigūracinį tekstą (grotelės žymi komentarą, o komentaras baigiasi eilutės pabaigoje t. y. sulig kitu Enter):

[global]
# Čia privaloma nurodyti darbo grupę tokią kokią nurodote kituose kompiuteriuose, kad vieni kitus kompiuteriai „matytų“
workgroup = WORKGROUP
# NetBIOS name nurodo kokiu vardu jūsų kompiuteris funkcionuos tinkle
netbios name = CEL1200
# Šį komentarą Windows Explorer daug kur naudos šalia NetBIOS vardo; tai tarsi kompiuterio apibūdinimas
server string = Samba Server %v
# Jeigu nenorėsite dalintis spausdintuvu ar juo naudotis iš nutolusio kompiuterio, galite sekančią eilutę ištrinti, o jeigu naudositės spausdinimo sistema tinkle tai nurodykite kokia sistema norite naudotis (mūsų atveju - CUPS)
printcap name = cups
# Tai nurodo ar reikia iš viso kreipti dėmesį į spausdintuvus ir jų konfigūracijas. Tai patogu jeigu norite atjungti spausdintuvus ir po to juos greitai įjungti neperrašant viso konfigūracinio failo
load printers = yes
# Pakartotinas spausdinimo sistemos nurodymas
printing = cups
# Nurodome kur saugoti log’us (įrašus apie įvykius)
log file = /var/log/samba/log.%m
# Nurodome didžiausią log’ų dydį Kb
max log size = 50
# Apsaugos lygis. Rekomenduoju naudoti share; jeigu nurodysite user tai turėsite dažniau įvesdinėti slaptažodžius ir prisijungimo vardus, bei galbūt turėsite problemų dėl autentifikacijos.
security = share
# Slaptažodžių šifravimo galimybė
encrypt passwords = yes
# Siūlau nesigilinti, nes esamos nuostatos man kol kas davė tikrai pakankamą greitį ant daugelio sistemų. Tai socket’ų nustatymai.
socket options = TCP_NODELAY SO_RCVBUF=8192 SO_SNDBUF=8192
# Nurodykime įrenginius t. y. maršrutizatoriaus IP ir tinklo plokštę.
interfaces = eth0 192.168.2.1
# Samba slaptažodžių failo nurodymas. Rekomenduoju palikti reiškmę tokia, kokia ji yra.
smb passwd file = /usr/local/samba/private/smbpasswd
# Nurodykime IP adresus, kuriems leisime prisijungti prie Samba tinklo
hosts allow = 192.168.2.0/24 127.0.0.0/8 192.168.2.100 192.168.2.101

http://pastebin.com/f580ba6d3 – šiuo adresu galite rasti šią smb.conf failo sekciją be komentarų.
Šių eilučių turėtų užtekti, kad veiktų Samba. Jeigu norite ką nors „pasharinti“ tai skaitykite straipsnį toliau. O jeigu nenorite tai galite praleisti sekančius du skyrius.

Dalinimasis spausdintuvu
Norint, kad galėtume kitiems leisti spausdinti mūsų spausdintuvu, mes jį, jau kaip minėjau, privalome įdiegti CUPS sistemoje, nes smb.conf failo global sekcijoje nurodėme, kad Samba naudotų CUPS kaip pagrindinę spausdinimo sistemą.
Dabar suteikime vartotojams slaptažodžius (patariu naudoti kitokius negu naudojote sistemoje iki šiol ir atminkite, kad vartotojas, kuriam priskiriate slaptažodį, jau turi būti sukurtas jūsų Gentoo sistemoje):

# smbpasswd -a root
# pdbedit -a -u root

Vietoje root naudokite vartotojo vardą, kuriam suteikiate slaptažodį. Atminkite, kad pagal mūsų konfigūraciją, jūs privalote suteikti slaptažodį root vartotojui. „pdbedit“ komanda įkelia vartotojo informaciją į Samba duomenų bazę.
Dabar konfigūruokime CUPS:

# nano -w /etc/cups/cupsd.conf

Šiame faile susiraskime ir pakeiskime/pridėkime šias eilutes:

ServerName CEL1200 # rekomenduoju naudoti NetBIOS reikšmę iš /etc/samba/smb.conf
ServerAdmin root@CEL1200 # nurodome administratorių
# Nurodome log'ų buvimo vietą ir jų sudėtingumą
AccessLog /var/log/cups/access_log
ErrorLog /var/log/cups/error_log
LogLevel info
# Nurodome kiek leisti daugiausiai klientų. Rekomenduoju didelę reikšmę, nes gali kilti problemų su mažomis.
MaxClients 100000000
BrowseAddress @IF(eth0) # nurodome vietoje eth0 savo tinklo plokštęOrder Deny,Allow
Deny From All
Allow From 192.168.0.* # nurodykime tuos IP adresus, kuriems leisime spausdinti. Žvaigždutė atitinka visus 255 skaičius.
# tolimesnės konfigūracijos nerekomenduoju keisti, apart tą eilutę, kurią aš pakomentavau
AuthType Basic
AuthClass System
Allow From 192.168.0.* # tas pats kaip aukščiau tik šį kartą čia nurodomi IP adresai, kuriems leidžiama vykdyti administracines užduotis pvz., spausdintuvo ištrynimas ar pridėjimas.
Order Deny,Allow
Deny From All

Toliau pageidautina, kad „mime.convs“ faile atkomentuotumėte šią eilutę:

application/octet-stream application/vnd.cups-raw 0 -

O mime.types faile šitą:

application/octet-stream

Dabar perkraukime CUPS:

# /etc/init.d/cupsd start

Taip pat nepamirškime įdėti CUPS paleidimo krovimos metu į init’ą:

# rc-update add cupsd default

Toliau nagrinėsime mano nurodytą smb.conf konfigūracinio failo spausdinimo sekcijas:

# Jeigu turime spausdintuvą tai nurodykime jo pavadinimą, kuriuo mes esame jį instaliavę CUPS sistemoje
[HPLaserJet1000]
# Galimybė uždrausti spausdinimą šiuo spausdintuvu.
printable = yes
# Pasilikime standartinę reikšmę.
path = /var/spool/samba
# Turėtume nurodyti įrašinėjimo galimybę.
read only = no
# Publikavimo galimybė. Atminkite, kad viešiname tik vidiniame tinkle.
public = yes
# Galimybė spausdinti svečiui. Rekomenduoju palikti „yes“.
guest ok = yes
# Windows sistemoje būtų sukurtas katalogas su visais spausdintuvais.
[printers]
comment = All Printers
path = /var/spool/samba
browseable = no
public = yes
guest ok = yes
writable = no
printable = yes
create mode = 0700
print command = lpr-cups -P %p -o raw %s -r # naudosime kliento spausdintuvo tvarkykles t. y. CUPS spausdinami dokumentai pasieks jau RAW (tai toks formatas, kuris jau visiškai paruoštas spausdintuvui ar kitam įrenginiui) formate.
# Sekančios eilutės praplečia spausdintuvo konfigūraciją. Esami nustatymai turėtų tikti beveik visoms sistemoms
[print$]
path = /etc/samba/printer
browseable = yes
read only = yes
write list = @adm root
guest ok = no
write list = root

Dabar pridėkime savo spausdintuvą į Samba:

# cupsaddsmb -H CEL1200 -U root -h CEL1200 -v HPLaserJet1000

Vietoje HPLaserJet1000 parašykime savo spausdintuvo pavadinimą, kurį naudojome CUPS sistemoje. O vietoje CEL1200 įrašykime localhost. Jeigu net ir nepavyktų šios komandos įvykdyti, vis tiek rekomenduoju pabandyti viską pabaigti iki galo ir pažiūrėti ar spausdinsis.
Šios sekcijos eilutes be komentarų galite gauti adresu http://pastebin.com/f303835c0.
Norėdami pasidalinti kuriuo nors katalogu, smb.conf faile prirašykite tolimesnes eilutes.

Spausdiname per Samba Windows sistemoje
Per Windows Explorer nueikime į savo serverį (adreso laukelyje įveskime pvz., \\CEL1200). Paspauskite dešiniu pelės klavišu ant spausdintuvo ir pasirinkite Connect. Gali iškristi keletas lentelių (jeigu neinstaliavote spausdintuvo tvarkyklių padavimo Windows sistemai per Samba). Tada spauskite Yes–>Ok–>Have Disk… ir įdėkite spausdintuvo tvarkyklių kompaktą, pasirinkite spausdintuvo inf failą ir sudiekite tvarkykles. Viskas. Galite spausdinti.
Pastaba. Siūlau pasiskaityti http://lists.samba.org/archive/samba/2005-September/110571.html ir http://www.ubuntuforums.org/showthread.php?t=47963.

Spausdiname per Samba Unix paremtose OS
Paruošiame sistemą spausdinimui (pavyzdyje imame Gentoo sistemą, skirtingose distribucijose/OS komandos gali šiek tiek skirtis):

# emerge cups
# /etc/init.d/cupsd start
# rc-update add cupsd default

To turėtų užtekti. Sistema pati susiras spausdintuvą.

Tiesa, galite naudotis CUPS straipsniu, jog pasidarytumėte geresnę spausdinimo sistemą.

Dalinimasis katalogais
Pirmiausiai sukurkime katalogą. Mes kuriame /home/ernestas/myshare:

$ mkdir /home/ernestas/myshare

Nepamirškime jo suchmodinti:

$ chmod o=rx /home/ernestas/myshare

Jeigu norime, kad jis būtų tik skaitomas. O jeigu norime, kad galima būtų į jį ir įrašinėti tai naudokime šią komandą:

$ chmod o=rwx /home/ernestas/myshare

arba galime pratęsti /etc/samba/smb.conf failą šiomis eilutėmis:

# Dalinimosi katalogo pavadinimas, kuris bus rodomas tinklo naršyklėj.
[share]
# Komentaras
comment = share ir tiek…
# Katalogo buvimo vieta
path = /home/ernestas/myshare
# Nurodome skaitymo ir kitus parametrus…
read only = no
public = yes

Perkraukime Samba:

# /etc/init.d/samba restart

Ir galime nueiti prie kitos sistemos ir pažiūrėti ar viskas veikia.
Šios sekcijos smb.conf failo eilutes be komentarų galima atsisiųsti iš http://pastebin.com/f4391bd29.

Pabaiga
Pabaigus konfigūruoti, mes galime perkrauti kompiuterį arba įvykdyti šias komandas:

# /etc/init.d/cupsd restart
# /etc/init.d/samba restart

CUPS ir Samba persikraus. Dabar galite viską tikrinti ir žiūrėti.
Apibendrinant turėčiau paminėti, kad jūs galite nebūtinai viską konfigūruoti rankomis, nes yra tokių įrankių kaip SWAT (Samba Web Administration Tool – tai web interface’as skirtas patogiau administruoti Samba; taip pat jis yra Webmin dalis, bet man asmeniškai nepavyko prie jo prisijungti, tik paleisti, todėl rekomenduoju pirmiausiai išbandyti šio straipsnio turinį) ir pan.
Galutinį smb.conf failo variantą galite gauti adresu http://pastebin.com/m72efe665.
Daugiau pagalbos ir informacijos galite rasti šiais adresais:
Gentoo forums
Gentoo wiki

Atkreipkite dėmesį, kad šiek tiek pakeitus vieną konfigūracinio failo vietą, teks keisti ir kitas nuostatas.

Pirmiausiai norėčiau užsiminti apie simbolius „$“ ir „#“ prieš komandas. „$“ simbolis rodo, kad komanda turėtų būti vykdoma paprasto vartotojo teisėmis, be sudo. „#“ rodo, kad komandą patartina naudoti root ar kito super vartotojo teisėmis. Galima pasitelkti sudo, kai norima vesti komandą, prieš kurią parašytas simbolis „#“.

Tikriausiai naudojame coldplug. Todėl pirmiausiai reikia jį pašalinti, nes naujesni UDEV (tai tam tikras įrenginių valdiklis Unix sistemose) turi savyje coldplug (programa, kuri pasirūpina, kad nauji įrenginiai (daugiausiai USB įrenginiai) būtų paruošti darbui ir įjungiami į /dev) funkcijas. Kartu dėl viso pikto pašalinsime ir hotplug (geresnis analogas coldplug‘ui), kurį vėliau sukompiliuosime iš naujo.

# emerge –unmerge hotplug coldplug
# rc-update del hotplug
# rm /etc/init.d/hotplug
# rc-update del coldplug
# rm -rd /etc/hotplug*

Norėčiau paminėti, kad -rd opcijos nurodo, kad būtų trinamos ir direktorijos. Jeigu /etc kataloge bus failas /etc/hotplug tai jis bus ištrintas kartu su katalogu /etc/hotplug.

# rm -rd /etc/udev
# emerge =sys-fs/udev-103

Pastaba. Nepamirškite lygybės ženklo prieš paketą. Jį reikia nurodyti visą laiką kai nurodote paketo versiją. Taip pat prieš kompiliuodami susinchronizuokite Portage:

# emerge --sync

Siūlau naudoti UDEV 103, nes, mano nuomone, jis žymiai stabilesnis ir dėl jo reikėjo mažiausiai vargo. O šiuo metu naujausias yra UDEV 104-r5.

# emerge hotplug

Taigi, UDEV ir hotplug’ą jau turime. Galima bandyti perkrauti sistemą.

Perkrovus sistemą galime dirbti toliau.

Susikompiliuokime CUPS (Common UNIX Printing System – spausdinimo sistema (tiksliau paketas) Unix pobūdžio operacinėms sistemoms). Tai padarome komanda

emerge cups

Aš pasirinkau 1.2.6 versiją, todėl jeigu norite visiškai sekti šį straipsnį tai veskite šią komandą:

# emerge =net-print/cups-1.2.6
# USE="foomaticdb cups usb ppds" emerge hplip

Dabar atėjo eilė foo2zjs (zjStream protokolo (protokolas, kurį naudoja HP LaserJet 10xx spausdintuvai spausdinimui) tvarkyklės Linux’ui):

$ wget -o foo2zjs.tar.gz http://foo2zjs.rkkda.com/foo2zjs.tar.gz
$ tar zxf foo2zjs.tar.gz
$ cd foo2zjs

Jeigu jau buvome suinstaliavę foo2zjs tai vykdykime:

# make uninstall

Taip išinstaliuosime jau sistemoje esančią foo2zjs versiją.

Instaliuokime foo2zjs toliau:

# make
# ./getweb [spausdintuvo modelis]

Vietoje “[spausdintuvo modelis]” įrašykite spausdintuvo modelį (foo2zjs iš HP LaserJet spausdintuvų palaiko tik 1000, 1005, 1018, 1020). Pvz.:

# ./getweb 1000

Ši komanda parsiųs HP LaserJet 1000 spausdintuvui pilnai pasiruošti darbui reikalingus failus.

# make install
# make install-hotplug
# make cups

Tai buvo paskutiniai žingsniai su foo2zjs. Dabar patikrinkime sistemos krovimąsi komanda:

# rc-update show

Ekrane turėtume išvysti teksto, kuriame turėtume surasti šias eilutes (ne iš eilės):

cupsd | defaulthotplug | boothplip | default


Jeigu viskas taip kaip ir rašau tai galime perkrauti kompiuterį.

Bet gali pasitaikyti taip, kad ne visi išvardinti komponentai buvo sąraše. Tada vykdome atitinkamas komandas:

# rc-update add cupsd default
# rc-update add hplip default
# rc-update add hotplug boot

Vykdykite tas, kurių reikia. Kitų galite nevykdyti.

Perkraukite kompiuterį. Išjunkite (ištraukite iš el. lizdo, bet USB neištraukite) spausdintuvą kokiom 5 sekundėm ir vėl jį įjunkite. Iki visiško sistemos užsikrovimo jis turėtų pasiruošti darbui, t. y. turėtų trumpam pradėti veikti visi mechanizmai. Jeigu tai neįvyko, tai pabandykite perkompiliuoti CUPS ir HPLIP, o tada jeigu niekas nepasikeitė – keliauti į straipsnio galą. O jeigu spausdintuvas pasiruošė, tai jūs galite jį suinstaliuoti per CUPS. Galite naudoti įvairius įrankius, bet aš paprasčiausiai rekomenduočiau naršyklėje suvesti localhost:631. Tada sekite instrukciją:

Add Printer–>prisijunkite kaip root vartotojas

–>užpildykite “Name” laukelį (patariu naudoti tik lotyniškas raides)

–>Device laukelyje pasirinkite savo spausdintuvą (rinkitės visiškai tikslų adresą pvz., hp:/usb/hp_LaserJet_1000?device=/dev/usb/lp0; spausdintuvas turi būti įjungtas ir jeigu jis nepasiruošė darbui tai jums nepavyks jo instaliuoti per CUPS)

–>paspauskite Continue

–>pasirinkite HP ir spauskite Continue

–>pasirinkite savo spausdintuvo tvarkyklę (šalia jos privalo būti parašyta foo2zjs) ir paspauskite Continue

–>kelias sekundes palaukite ir, kai atsidarys konfigūracijos puslapis, jame sukonfigūruokite spausdinimo parametrus

–>bet kur paspauskite Set Printer Options.

Jūs jau galite spausdinti. Tik nepamirškite kartu perkraudami kompiuterį perkrauti ir spausdintuvą. Nebent su spausdintuvu buvo nedirbta ilgą laiką. Apskritai kalbant tai yra didelis HP LJ 10xx minusas, kad firmware užkrauti (kai spausdintuvas įsijungia, jis laukia kada kompiuteris jam nusiųs tam tikras tvarkykles, kurios jį paruoš spausdinimui) galima tik vieną kartą po spausdintuvo įjungimo.

Jeigu jūsų spausdintuvas vis tiek neveikia tai siūlau pasižvalgyti klaidų /var/log/messages faile. Taip pat nepamirškite dmesg komandos (ją reikėtų susikompiliuoti komanda emerge dmesg). Taip pat nepamirškite, kad kernel’yje privaloma įkompiliuoti USB palaikymą. /usr/src/linux/.config ar kitoje direktorijoje esančio kernel’io „.config“ faile turėtų būti nurodyta šios opcijos:

CONFIG_USB_ARCH_HAS_HCD=y
CONFIG_USB_ARCH_HAS_OHCI=y
CONFIG_USB_ARCH_HAS_EHCI=y
CONFIG_USB=y
CONFIG_USB_DEVICEFS=y
CONFIG_USB_EHCI_HCD=y
CONFIG_USB_OHCI_HCD=y
CONFIG_USB_PRINTER=y
CONFIG_USB_OHCI_LITTLE_ENDIAN=y
CONFIG_USB_STORAGE=y

Pastaba: kai kurios opcijos nėra būtinos, tačiau rekomenduotinos.

Apžvelgę informaciją pagalbos galite ieškoti adresais http://forums.gentoo.org ir http://gentoo-wiki.com.

Įdiegimas
Kad įsitikintumėme konfigūracijos paprastumu ir lengvumu pirmiausiai suinstaliuokime patį ProFTPd. Tą padaryti Gentoo sistemoje (ar kitoje, kuri turi Portage) mes galime paprasčiausiai įvykdę (grotelės prieš komandą rodo, kad ją reikalaujama vykdyti su super vartotojo teisėmis (sudo arba root), o dolerio ženklas praneša, jog komandą rekomenduojama vykdyti su paprasto vartotojo teisėmis):

# emerge net-ftp/proftpd

APT sistemose (Debian, Ubuntu ir kt.):

# apt-get install proftpd

YUM sistemose (Fedora Core ir pan.):

# yum install proftpd

Pacman sistemose(Arch Linux ir kt.):

# pacman -S proftpd

ProFTPD turėtų būti suinstaliuota. Patikrinkime komandą ls /etc/proftpd ir įsitikinkime, kad ProFTPD buvo suinstaliuota. Turėtume gauti maždaug tokį atsakymą:

XWSF56 ernestas # ls /etc/proftpd
proftpd.conf.distrib proftpd.conf.sample

Jeigu tokio negauname, tai pabandykime perinstaliuoti ProFTPD arba pasinaudoti komanda whereis proftpd, kad sužinotumėme kur yra ProFTPD failai.
Taip pat norėčiau paminėti, kad jeigu nenorite konfigūruoti rankiniu būdu, galite naudotis grafiniu įrankiu GProFTPD, tačiau mes visgi siūlome pabandyti konfigūraciją pasirašyti patiems – galbūt viską ko mes norime nebus taip sunku padaryti ir rankomis (ir atminkite, kad su GproFTPD jūs neišnaudosite visų ProFTPD galimybių). GProFTPD galite instaliuoti ta pačia komanda kaip ir ProFTPD, tik pakeiskite „proftpd“ į „gproftpd“.

Konfigūravimas
Įdiegimui sėkmingai pasibaigus galime pradėti konfigūravimą. Sukurkime /etc/proftpd/proftpd.conf naudojantis tokia komanda:

# touch /etc/proftpd/proftpd.conf

Dabar jį redaguokime ir sukonfigūruokime pagal žemiau pateiktą pavyzdį.

# nano -w /etc/proftpd/proftpd.conf

Pavyzdys:

# Atminkite, kad tai tik šablonas (ProFTPD turi žymiai daugiau funkcijų, kurios čia nėra nurodytos)
# Šioje eilutėje nurodykite savo serverio hostname arba IP adresą
ServerName "127.0.0.1"
# Norodome serverio tipą. numatytai paliekame "standalone" (taip pat galima "inetd")
ServerType standalone
# Pakeiskime „el@pastas“ į jūsų el. Pašto adresą, kurį jūs naudosite kaip administratoriui
ServerAdmin el@pastas
# Palikime įrašą "on", kitaip ProFTPD serveris liks nestartavęs
DefaultServer on
# Palikime šią opciją išjungtą - taip sumažinsime nepavykusių prisijungimų skaičių
RequireValidShell off
# Palikdami numatytąsias opcijas mes nurodome, kad ProFTPD registruotus vartotojus automatiškai nukreiptų į jų namų katalogus
AuthPAM off
AuthPAMConfig ftp
# Pagal sekančią eilutę ProFTPD naudos 21 prievadą
Port 21
# Umask nurodo kokias teises nurodyti naujoms direktorijoms ir failams. Numatytoji opcija draudžia išoriniams ir toje pačioje grupėje esantiems vartotojams pasiekti failus.
Umask 022
# Nurodome, kiek vienu metu daugiausiai leidžiama instancijų, t. y. kiek seansų gali veikti vienu metu
MaxInstances 30
# Nurodome, kokį vartotoją ir grupę sukūrėme ProFTPD'ui
User proftpd
Group proftpd
# Įjunkime leidimą perrašyti (tai yra absoliuti opcija, t. y. jeigu ją išjunksite, tai negalėsite perrašinėti failų net esant tinkamoms teisėms, o įjungus tik esant tinkamoms teisėms)
AllowOverwrite on
# Standartinė FTP serverio konfigūracija anonimams (pavyzdyje "sharinama" /mnt/sda6)
# Jeigu norite naudoti vartotojus, tai praleiskite visą šią skiltį (skiltis bagiasi po "")
User ftp
Group ftp
# Sukuriame aliasą vartotojui ftp
UserAlias anonymous ftp
# Nurodome, kiek daugiausiai klientų gali prisijungti prie mūsų serverio vienu metu
MaxClients 10
# Šio failo turinys bus rodomas kiekvieną kartą prisijungiant prie serverio
DisplayLogin welcome.msg
# Šio failo turinys bus rodomas kiekvieną kartą pereinant į kitą katalogą
DisplayChdir .message

Kaip matote šis pavyzdys skirtas anoniminiam FTP sukurti. Jeigu norite neleisti anonimų, tai nekurkite aliaso konfigūracijoje ir su komanda passwd nustatykite slaptažodį vartotojui ftp:

# passwd ftp

Pabaigę konfigūruoti ir išsaugoję konfigūraciją sukurkime ProFTPD vartotoją ir grupę:

# adduser proftpd
# groupadd proftpd

Taip pat paredaguokime /etc/hosts ir pridėkime savo kompiuterio IP adresą su kompiuterio vardu. Dabar jūsų /etc/hosts failas turėtų atrodyti maždaug taip:

127.0.0.1 localhost
192.168.2.100 CEL1200

ProFTPD paleidimas į darbą
Baigę konfigūruoti ir kitus pašalinius darbus įvykdykime komandą:

# /etc/init.d/proftpd start

Taip paleisime ProFTPD. Dabar galime bandyti jungtis prie serverio. Atkreipkite dėmesį, kad FTP prieiga pritaikyta visiems sistemos vartotojams, o ftp vartotojas tik anonimams.

Apibendrinimas
Pabaigdamas šį straipsnį norėčiau pasakyti, kad iš tikrųjų ProFTPD turi klaidų gana didelių, todėl jeigu jį naudojate tai nepamirškite kuo dažniau ieškoti atnaujinimų. Jeigu jums prireikė pagalbos galite jos ieškoti šiomis nuorodomis:
http://www.proftpd.org/docs/
http://www.pixel.lt
http://www.system-admins.net
http://www.kompiuterija.lt/diskusijos
http://www.google.lt – kas be ko…
http://gentoo-wiki.com/HOWTO_ProFTPD – specialus straipsnis Gentoo sistemai

Gentoo įdiegsime iš Gentoo 2006.1 Minimal Installation CD. Jį galime gauti čia:
http://www.gentoo.org/main/en/mirrors.xml

/dev/hda – mano pagrindinis HDD, į kurį įdiegsiu Gentoo 2006.1.
Naudosiu tik dvi particijas (vieną priskirsiu („primountinsiu“) prie „/“, o kitą „swap’ui“):
/dev/hda3 – /
/dev/hda4 – swap’as.

Šias particijas galime susikurti su fdisk programa. Ji jau yra Gentoo 2006.1 kompakte, taip pat galima naudotis kiek kitokią sąsają turinčia cfdisk, bet aš naudosiu patogesnę ir paprastesnę fdisk. Kaip kurti particijas su fdisk rasite čia: „Kaip dirbti su fdisk“.

Gentoo įdiegimo žingsniai
Pradedant diegimą prašo pasirinkti klaviatūros išdėstymą. Spaudžiame Enter.

fdisk /dev/hda
mke2fs -j /dev/hda3 (ext3) / mke2fs /dev/hda3 (ext2)
mkswap /dev/hda4
swapon /dev/hda4
mount /dev/hda3 /mnt/gentoo
date
date 032916212006
cd /mnt/gentoo
links www.gentoo.org/main/en/mirrors.xml

Parisiųskite portage ir stage3 naujausius paketus, taip pat *.DIGESTS ir *.md5sum.

md5sum -c *.DIGESTS
md5sum -c *.md5sum
tar xvjpf *stage3*
tar xvjf *portage* -C /mnt/gentoo/usr/
nano -w /etc/make.conf
mirrorselect -i -o >> /mnt/gentoo/etc/make.conf
mirrorselect -i -r -o >> /mnt/gentoo/etc/make.conf
cp -L /etc/resolv.conf /mnt/gentoo/etc/resolv.conf
mount -t proc none /mnt/gentoo/proc
mount -o bind /dev /mnt/gentoo/dev
chroot /mnt/gentoo /bin/bash
env-update
source /etc/profile
export PS1="(chroot) $PS1"
emerge --sync
emerge portage
ls -FGg /etc/make.profile
less /usr/portage/profiles/use.desc
nano -w /etc/make.conf
cp /usr/share/zoneinfo/Europe/Vilnius /etc/localtime
USE="-doc symlink" emerge gentoo-sources
ls -l /usr/src/linux
cd /usr/src/linux
make menuconfig
make && make modules_install
cp arch/i386/boot/bzImage /boot/kernel
find /lib/modules/[kernelio versija]/ -type f -iname '*.o' -or -iname '*.ko'
nano -w /etc/modules.autoload.d/kernel-2.6
nano -w /etc/fstab
nano -w /etc/conf.d/hostname
nano -w /etc/conf.d/net
passwd
nano -w /etc/conf.d/keymaps
nano -w /etc/conf.d/clock
emerge dhcpcd
emerge grub
nano -w /boot/grub/grub.conf
grep-v rootfs /proc/mounts > /etc/mtab
grub-install /dev/hda
exit
umount /mnt/gentoo/dev /mnt/gentoo/proc /mnt/gentoo
reboot
useradd -m -G users,wheel -s /bin/bash useris
passwd useris

Dabar galite naudotis visais Gentoo privalumais.

xorg-server sukompiliuosite su 1,32 Ghz per ~30 min.

Norint matyti TTF mums reikės:

• TTF šriftų (galima paimti iš bet kurios Windows OS %system root%/Fonts katalogo);
• Xfs serverio (šis serveris naudojamas šriftams);
• ttmkfdir paketo (naudojamas fonts.scale failo sukūrimui);
• veikiančio X’ų serverio.

Visa tai sudiegiame (X’ų diegimo šiame straipsnyje neaprašysiu):

# emerge x11-apps/ttmkfdir
# emerge x11-apps/xfs

Sukuriame direktoriją mūsų TTF šriftams (kadangi aš vėliau dėjau daugiau šriftų ir juos grupavau tai sukūriau TTF šriftams visai atskirą katalogą – /usr/local/fonts/ttf):

# mkdir /usr/local/fonts
# mkdir /usr/local/fonts/ttf

Dabar perkeliame TTF šriftus į /usr/local/fonts/ttf (šriftų perkėlimui naudojau USB raktą; jūs nurodote savo TTF šriftų direktoriją vietoje /mnt/usbkey/ttf):

# mv /mnt/usbkey/ttf/* /usr/local/fonts/ttf/

Pereiname į sukurtą šriftų direktoriją:

# cd /usr/local/fonts/ttf

Sukuriame fonts.scale failą:

# ttmkfdir > fonts.scale

Taip pat pažymime šią direktoriją kaip šriftų:

# mkfontdir

Dabar redaguosime xorg.conf failą:

# nano -w /etc/X11/xorg.conf

Jame susirandame sekciją Files ir joje pridedame naują eilutę:

FontPath "/usr/local/fonts/ttf"

„/usr/local/fonts/ttf“ galite keisti priklausomai nuo to, kur padėjote šriftus.
Dabar turime veikiančius TTF šriftus. Perkrovus X’ų serverį jis turėtų dirbti su jais.

Truputis Gentoo istorijos

• 1997-07: Daniel Robbins viskas prasidėjo nuo Naujojo Meksiko Universiteto, kuriame buvo naudojama Debian 1.3.
• 1998-11: pradėta kurti Stampede Linux namie, bet vis dar ne Enoch.
• 1999-04: pradėta kurti Enoch – buvo parašytas .tbz2 kodas, kuris vis dar naudojamas Portage.
• 1999-05-27: išleista pirmoji Enoch versija.
• 1999-09: Enoch kūrimą tęsė Achim Gottinger.
• 1999-10-04: užregistruotas gentoo.org domenas.
• 1999 pab.: Bob Mutch pasiūlytas „Gentoo“ pasirinktas kaip pavadinimas naujai distribucijai, sukurtai iš Enoch ir kelių FreeBSD idėjų.
• 2000-07-26: Gentoo 1.0 pasirodė CVS ir rsync.
• 2000-11-03: Gentoo 1.0 RC 2.
• 2000-12-11: Gentoo 1.0 RC 3.
• 2001-09-14: sukurtas dar iki šiol naudojamas Gentoo logotipas.
• 2002-03-31: išleista galutinė Gentoo Linux 1.0 versija.
• 2002-04-08: išleista Gentoo Linux 1.1a.
• 2002-05-10: Gentoo Linux tapo viena populiariausių distribucijų, pasak DistroWatch TOP10.
• 2002-06-10: išleista Gentoo Linux 1.2.

Gentoo Ten LiveDVD
Kartu su šiuo DVD gausite standartinę Gentoo distribuciją veikiančią LiveDVD kartu su šia programine įranga:

• sisteminiais paketais: Linux 2.6.30, Speakup 3.1.3, bash 4.0, glibc 2.9, GCC 4.3.2, Binutils 2.18, Python 2.6.2, Perl 5.8.8 ir kt.
• darbastalio aplinkos paketais: KDE 4.3.1, GNOME 2.26.3, Xfce 4.6.1, Enlightment 0.16.8.15, Openbox 3.4.7.2, Fluxbox 1.1.1, TWM 1.0.4 ir kt.
• biuro, grafikos ir produktyvumo programomis: OpenOffice 3.1.1, G/Vim 7.2.182, Abiword 2.6.4, GNUCash 2.2.9, Scribus 1.3.3.11, GIMP 2.6.4, Inkscape 0.46, Blender 2.49a, XSane 0.996 ir kt.
• interneto naršyklėmis: Mozilla Firefox (Minefield) 3.5.3, Arora 0.7.11, Opera 10.0, Epiphany 2.26.3, Galeon 2.0.4, Seamonkey 1.1.17 ir kt.
• bendravimo įrankiai: Pidgin 2.5.9, Quassel 0.5, Mozilla Thunderbird 2.0.23, Claws Mail 3.7.2, Ekiga 2.0.12, Qtwitter 0.7.1, irssi 0.8.13 ir kt.
• multimedijos aplikacijos: Amarok 2.1.1, MPlayer 1.0_rc4, DvdAuthor 0.6.14, LAME 3.98.2, FFMPEG 0.5_p19928, GNOME-MPlayer 0.9.7, SMPlayer 0.6.6 ir keletas kitų.

Kaip matote – Gentoo ir toliau tobulėja, nors ir lėtai, tačiau daugumos paketų versijos ganėtinai sparčiai vejasi „dabartines“. Reikia pripažinti, jog pati Gentoo paketų kūrėjų sistema nėra pritaikyta greitam naujausių programų pateikimui. Tačiau jeigu jūs norite kažko naujesnio, kažko geresnio bendrąja prasme, tai siūlau išbandyti SabayonLinux. Tai Gentoo paremta Linux distribucija, tačiau yra tobulesnė ir labiau paruošta paprastam darbastaliui, vartotojui, nenaudoja vien tik Portage.

Gentoo Ten LiveDVD darbastalis

Nuorodos
Danniel Robbins surašyta Gentoo istorija.
Parsisiųsti Gentoo Ten LiveDVD.

Tinklo plokštės konfigūracija Gentoo sistemose
Šioje sistemoje viskas gana paprasta: atsidarykite /etc/conf.d/net failą ir jame eth0 (analogiškai kitoms plokštėm) pridėkite/pakeiskite tokias eilutes:

config_eth0=( "192.168.2.101 netmask 255.255.255.0 broadcast 192.168.2.255" )
routes_eth0=( "default via 192.168.2.1" )

Pirmojoje eilutėje eth0 – tinklo plokštė, kurios nustatymus nustatome. 192.168.2.101 – tinklo plokštei priskiriamas IP adresas. 255.255.255.0 – naudojama „netmask’ė“. 192.168.2.255 – „broadcast’as“. Šią eilutę galite pakeisti „config_eth0=( “dhcp” )“, jeigu norite gauti IP per DHCP.
Antrojoje eilutėje nustatome „gateway“, jog jo nereikėtų nustatinėti komanda „route add default gw 192.168.2.1“. 192.168.2.1 – tai mano maršrutizatorius, per kurį gaunu išėjimą į internetą.

Išsaugokite šį failą ir įtraukite scenarijaus paleidimą į rc (sistemai pasileidžiant bus sukonfigūruojama tinklo plokštė darbui):

# rc-update add net.eth0 default

Jeigu tai nebuvo eth0, sukurkite „symlink’ą“ ir įtraukite į rc analogiškai:

# cd /etc/init.d
# ln -s net.lo net.eth1
# rc-update add net.eth1 default

Dabar galite arba vykdyti „/etc/init.d/net.eth0 start“, arba perkrauti sistemą. Abiem atvejais turėtumėte gauti sukonfigūruotą tinklo plokštę.

Tinklo plokštės konfigūracija Debian sistemose
Debian turi analogišką failą /etc/conf.d/net atžvilgiu – /etc/network/interfaces.
Pirmiausiai sustabdykite tinklo plokštę (eth0 pakeiskite į kokį reikia):

# ifdown eth0

Tada /etc/network/interfaces faile pridėkite/pakeiskite tokias eilutes:

iface eth0 inet static
address 192.168.2.101
netmask 255.255.255.0
gateway 192.168.2.1

Čia eth0 – konfigūruojama tinklo plokštė (ar, žinoma, bet koks kitas tinklo įrenginys). 192.168.2.101 – tinklo plokštei priskiriamas IP adresas. 255.255.255.0 – „netmask’ė“. 192.168.2.1 – IP adresas, per kurį gaunate internetą.
Norite DHCP konfigūracijos? Tiesiog nerašykite šių eilučių, jas pakeiskite „iface eth0 inet dhcp“ eilute.

Ir vėl galite „prikelti“ tinklo plokštę šia komanda:

# ifup eth0

Dabar tinklo plokštė turėtų būti sukonfigūruota pagal pateiktus nustatymus.

Tinklo plokščių konfigūracijas galite patikrinti su komanda „/sbin/ifconfig“.

Naudojau ir naudoju juos abu. Gentoo jau gal 2-3 metai kaip čiupinėju ir naudoju kaip pagrindinę OS maždaug 1,5 metų. ArchLinux esu ne kartą bandęs įdiegti, kai jos versijos nebuvo žymimos data, pusę metų naudojau serveryje 2008-ųjų versiją ir dabar VirtualBox’e turiu įsidiegęs įvairiem testam.

Serveryje abi sistemos pasirodė neblogai. Jeigu tik taip galima sakyti… Problemų kildavo tik su atnaujinimais (ArchLinux’e), bet tai jau paketų valdiklio problemos.

Paketų valdikliai abiejose sistemose man pasirodė visai neblogi.
Portage (Gentoo) pliusai, kurių neturi ArchLinux pacman’as:

• neradus paketo viename serveryje arba nutrūkus su juo ryšiui, jungiamasi prie kito serverio, o ne stabdomas darbas;
• programos ypač lengvai kompiliuojamos;
• norėdamas atnaujinti sistemą įvykdau „emerge -av world“ permetu akį per geltonus „USE“ flag’us ir paleidžiu atnaujinimą (daugiau jokių klausimų apie paketus);
• Portage nebūtina sinchronizuoti jeigu viename tinkle turite kelis kompiuterius (o jeigu ir make.conf failai panašūs – ir siųstis paketų); tuo tarpu ArchLinux neteko matyti net sinchronizacijos su vietiniu serveriu galimybių;
• nepatiko Portage? Ne bėda. Galite lengvai pereiti prie kelių kitų paketų valdiklių (pkgcore, Paludis ir kt.) arba netgi kitą paketų sistemą (pvz., RPM, DEB);
• kompiliavimo/diegimo problemas ypač lengva išspręsti, nes aiškiai parašoma kas yra.

Portage minusai:

• nesitikėkite gauti naujausio KDE, naujausio GNOME iš standartinių serverių – teks naudotis SVN ir neoficialiais serveriais, nes į oficialius serverius viskas kiek vėluoja dėl klaidų taisymų, testavimų ir pan.

Pacman pliusai:

• spartus ir paprastas paketų parsiuntimas ir įdiegimas.

Pacman minusai:

• nėra galimybės naudotis keliais veidrodiniais serveriais;
• nėra jokios galimybės išvengti paketo, kurio nepavyksta įdiegti, įdiegimo, jeigu jis eina kaip dep. kitai programai.

Jeigu turite įdėjų ką čia galima būtų prirašyti ar pašalinti, maloniai jų laukiu komentaruose…
Atkreipkite dėmesį į tai, jog į vertinimą neįtraukiu kompiliavimo ir binarinių paketų sistemos kriterijų. Kompiliuoti išeities tekstus yra gerai, nes gaunate optimizuotą programą, tačiau tai lėtoka. Instaliuoti binarinius paketus yra blogai, nes kodas optimizuotas dideliai daliai kompiuterių, o ne jūsų vienam, gaunate ne viską, ką sukūrė programos autoriai, o tik tai, ką įjungė jūsų OS autoriai kompiliuodami programą ir ruošdami paketą. O kadangi abiejose sistemose galima tiek įdiegti binarinius paketus (Portage irgi gali diegti ne iš išeities tekstų, o iš binarų, tik tam reikia nurodyt binarų veidrodinį serverį; taip pat į Gentoo gerai lenda RPM’ai), tiek išeities tekstus, šių kriterijų aptarimas yra beprasmiškas – jie yra tie kriterijai, kurie nesako ar OS yra gera, ar bloga, bet sako ar ji jums patiks.

Operacinės sitemos instaliacija abiejose OS man pasirodė gera. Su ArchLinux senesnėse versijose buvo begalės problemų net ir ne Alpha, Beta, RC versijose. Tiesą pasakius, nesistebiu, jog ši OS nepopuliarėjo ilgą laiką. Dabar problemų lygtais ir nebėra, tačiau instaliatorius taip ir liko akmens amžiaus. Apie Gentoo LiveCD GUI instaliatorių net nekalbu (yra problemų su particijų valdymu), tačiau CLI dirba visai neblogai. Tačiau, kaip jau rašiau, kiekviena OS turi savų savybių, kurios yra nevertintinos, nes kitoje OS jos atvirkščios, bet taip pat geros. Viena iš tų savybių yra OS diegimas be instaliatoriaus. Gentoo diegimas naudojantis instaliatoriumi iš esmės yra kiek „iškrypėliškas“ ir jeigu jūs instaliuojate Gentoo naudodamiesi instaliatoriumi, tai žinokite, jog tikrai nesužinosite kas yra Gentoo ir su kuo tai valgoma, o tik pasisemsite blogų ir kvailų įspūdžių. Taip, taip, Gentoo galite instaliuoti be instaliatoriaus. Iš viso, pamirškite visus LiveCD, bet kokias nešiojamas laikmenas, kuriose galvojote, jog įrašysite kažkokį tai Gentoo CD/DVD… Taip pat pamirškite Gentoo Minimal Instalation CD, kuris nors ir be instaliatoriaus, tačiau pajusti Gentoo skoniui yra netinkamas.

O Gentoo reikėtų įdiegti taip: paimate ir įsidiegiate sau patogią Linux OS. Žinoma, particijų lentelę iš anksto paruošiate Gentoo. Tada imate stage3, portage ir diegiate į naujai sukurtas particijas šalia įdiegtos Linux OS. Pvz.: aš visada pirmiau įdiegiu Ubuntu, o iš Ubuntu diegiu Gentoo ir vienu metu naudojuosi Skype, Pidgin, X-Chat, žiūriu filmą ir t. t.

Sakote Gentoo instaliacija ilgai užtrunka? O kur jūs skubate? Ar jums labai reikia būtent Gentoo? Jeigu jūs diegiate iš kitos Linux OS, tai kam jums būtina Gentoo dabar pat? Taip pat ir su programų atnaujinimais. O pirmą kartą diegiant atminkite, jog gausite savo darbą, savo sukonfigūruotą sistemą, o ne kieno nors kito. Galų gale, jeigu norite galite nekompiliuoti app-office/openoffice, o sudiegti binarinį variantą app-office/openoffice-bin. Bet vėlgi, grįškime prie nevertintinų kriterijų… Paketų diegimas iš esmės yra nevertintinas, nes jis juk turi pliusų abiejose OS.

Grįžkime prie ArchLinux instaliacijos. Instaliatorius tikrai turi kur judėti ir ne tik dėl to, jog tai vienintelis būdas instaliuoti ArchLinux, bet ir dėl to, nes yra ką patobulinti. Štai, kad ir paketų parsiuntimas. Kodėl aš turiu persijungti į kitą vt, jog pamatyti kaip ir kokiu greičiu siunčia paketus? Kodėl nutrūkus ryšiui su internetu man reikia iš naujo siųstis paketus, o jų siuntimas neprasitęsia, bet tiesiog sustoja?

ArchLinux iš prigimties yra pritaikytas i686 ir niekam. Apmaudu, ar ne? Ką daryti senų sistemų vartotojams?

Tiek ArchLinux, tiek Gentoo programų įdiegimas yra švarus. Viskas po įdiegimo veikia „out of box“. Abiejose sistemose, o ne tik ArchLinux, kaip rašė Maksim.
Maksim rašė, jog ArchLinux turi veidrodinį serverį Lietuvoje. Tačiau jis neoficialus! Tai reiškia, jog negaunate jokių garantijų. Taip pat paminėdamas veidrodinį serverį jis pateikė nuorodą, kuri veda į atviras.lt forumo temą. Keista, tačiau Maksim nepastebėjo, jog žemiau, toje pačioje temoje, buvo paminėtas ir Gentoo serveris Lietuvoje.

Atnaujinimai abiejose sistemose yra diegiami ypač paprastai. Gentoo užtenka įvykdyti „emerge world“ arba jeigu norite žinoti kas bus atnaujinama prieš patį atnaujinimą: „emerge -av world“. ArchLinux komanda irgi niekuo nenusileidžia Gentoo paprastumui. Beatnaujinant šias sistemas per ilgą laiką pastebėjau, jog Portage turi keletą bug’ų su blokuojamais paketais, tačiau visa tai yra labai lengvai ištaisoma atsivėrus Google, įvedus blokuojamą paketą ir perskaičius sprendimą, kuris būna pirmąjame puslapyje… Tuo tarpu ArchLinux dar laikant serveryje buvo problemų su kernel’io atnaujinimais. Kernel’is atsinaujino ir užsidėjo save kaip numatytąjį GRUB’e, o moduliai – ne. Net /lib/modules/ katalogas nebuvo sukurtas. O atnaujinimų taip ir nebuvo… Teko naudotis senos kernel versijos moduliais. Tačiau, kai sulaukiau kernel’io modulių atnaujinimo sistema galutinai atsisakė dirbti su bet kokiais moduliais, o FreeNode #archlinux kanale nepavyko gauti jokios pagalbos.

Dokumentacija. Manau praktiškai kiekvienas sutiks, jog yra dvi ypač gerai dokumentuotos distribucijos – tai Gentoo ir Ubuntu. Dažnai ieškodamas sprendimo kitom sistemom sprendimą per Google randu būtent šių distribucijų dokumentacijose (forumus ir kitas bendruomenines priemones priskiriu dokumentacijai). Tuo tarpu ArchLinux Tačiau Gentoo dokumentacija išmėtyta. Dalis jos gentoo.org, dalis neseniai lūžusiame ir praradusiame duomenų bazes gentoo-wiki.com, dalis Gentoo.org forumuose ir kitur. Tuo tarpu ArchLinux praktiškai viskas po vienu domenu, tačiau tikrai ginčytina ar tos dokumentacijos daugiau.
Bet kokiu atveju, noriu ypač pabrėžti, jog jokia distribucija neturi tiek daug informacijos apie instaliavimą, kaip Gentoo. Gentoo handbook‘e tikrai viskas aiškiai paaiškinta, tereikia netingėti perskaityti.

Klaidos. Ko jau ko, tačiau klaidų Gentoo ne ką daugiau už kitas distribucijas ir ArchLinux. O ypač ArchLinux. ArchLinux kūrėjai praktiškai visada tik paima kodą iš programos autorių ir sukuria paketą. Be jokių „patch’ų“, ištaisymų ir pan. Tuo tarpu Portage paima ne tik source’us, bet ir patch’us, o kai kuri programinė įranga netgi yra modifikuojama ištaisant klaidas (pvz., „gentoo-sources“).
Tačiau atviro kodo pasaulyje tų klaidų ne tiek jau daug, jog reikėtų bijoti ArchLinux ar Gentoo dėl jų.

Išvados. Taip, prie Gentoo pasėdėsim ilgai. Tačiau pažiūrėkim į skirtumus nuo ArchLinux? Taigi, kurioj vietoje mes pasėdėsime ilgiau negu prie ArchLinux? Tik prie Portage. Jeigu programų diegimas ir bandymas – Gentoo greičiausiai ne jums. Kitais atvejais sėdėsit ilgai tiek prie ArchLinux, tiek prie Gentoo. Jeigu norite paprastos ir geros sistemos – imate Ubuntu. Jeigu jums labai knieti išbandyti Gentoo, bet norite visko paruošto darbui (netgi labiau negu Ubuntu, nes gausite krūvą programų: Skype, žaidimų ir t. t.), tai paimkite SabayonLinux. Ši distribucija tikrai neatsiliks nuo Gentoo, o galbūt netgi ateityje pralenks Portage pakeisdama kokiu pkgcore.

Tam yra puikus sprendimas: pakurti rsync serverį ant bet kurio Gentoo naudojančio kompiuterio. Tada lokalūs kompiuteriai sinchronizuos Portage su lokaliu serveriu ir nekels problemų su užsienyje stovinčiais rsync serveriais.

Pirmiausiai sukurkite /etc/rsyncd.conf failą ir įrašykite:

pid file = /var/run/rsyncd.pid
use chroot = yes
read only = yes
address = 192.168.2.150
log format = %t %a %m %f %b
timeout = 300
log file = /var/log/rsyncd.log
max connections = 2
motd file = /etc/rsyncd.motd
hosts deny = *
hosts allow = 192.168.2.0/24[gentoo-portage]
path = /usr/portage
comment = Gentoo Portage tree
exclude = /distfiles /packages

address eilutėje nurodykite serverio IP adresą. motd file nurodykite failą, kuriame įrašyta žinutė bus parodoma visiems prisijungusiems rsync serverio klientams. hosts allow nurodykite IP’us, kuriem leisite naudotis rsync serveriu (pvz., 192.168.0.0/16 – visiem 192.168.0.0-192.168.255.255, 192.168.0.0/24 – visiem 192.168.0.0-192.168.0.255 ir t. t.).

Dabar paleiskite rsyncd su tokia komanda:

# /etc/init.d/rsyncd start

Ir įtraukite rsyncd į pagrindinį sistemos krovimosi lygį:

# rc-update add rsyncd default

Galite bandyti sinchronizuoti su šiuo serveriu. Norėdami tai padaryti klientiniuose kompiuteriuose /etc/make.conf faile SYNC eilutę pakeiskite į:

SYNC=”rsync://192.168.2.150/gentoo-portage”

192.168.2.150 pakeiskite į rsync serverio IP adresą.

Kai visa tai atliksite, galite sinchronizuoti komanda „emerge –sync“ .

Gentoo dabar planuojama susifokusuoti ties vienu išleidimu per metus. Jeigu tai pavyks suplanuoti, Gentoo galės pasiūlyti žymiai dažniau (kas savaitę) atnaujinamą minimalios instaliacijos CD ir „stage“ paketus. Tai reiškia tik mažiau darbo po „stage“ instaliacijos (nereikės atnaujinti krūvos pasenusių paketų).

Oficialus pranešimas.
Diskusija apie šį sprendimą Gentoo forumuose.