O jei tiksliau – Dell Inspiron N5110 ir Asus K43SJ/K53SJ. Dell’as pasirodė ypač puikus savo specifikacijomis, tačiau išvaizda – tragiška, primenanti pigius MSI/Acer kompiuterius. O svarbiausias dalykas – skonio reikalas. Šiuo atveju, tiesiog nejaučiu simpatijos pigiai atrodančios plastmasės kompiuteriams, kurių ekrano vyriai yra ne ant kampo. Kitas variantas buvo pirkti Asus K43SJ (14″) arba Asus K53SJ (15.6″). Skirtumas tik dydyje, ne tik kaina, bet ir ekrano rezoliucija abiejuose kompiuteriuose vienoda. Tačiau Asus K43SJ be Windows Lietuvoje neprekiauja. Pavyko nusiderėti tik iki 2470 Lt už šį kompiuterį be Windows (specifikacijos kaip pateiktos žemiau, tačiau su dvigubai mažiau RAM).

Microsoft Windows 7 Home Premium OEM „privalumai“
Kainų skirtumas tarp Asus kompiuterio be Windows ir su Windows yra net 300 Lt. Negana to, greičiausiai jokio Recovery DVD negausite, o vienintelis legalus būdas „perinstaliuoti“ Windows yra jų atstatymas su visu „utilities“ šlamštu iš Recovery particijos. Todėl labai nusivyliau, kadangi pasirinkau kompiuterį su 640 GB HDD tikėdamasis, jog atsarginių kopijų jame nereikės laikyti. Teko rusiškuose BitTorrent „tracker’iuose“ ieškoti originalių OEM diskų, kurių „hash’ai“ atitiktų Microsoft pateiktus MSDN svetainėje. Suinstaliavus Windows OS švariai, ji užsikrovė per 37 sekundes.

Sparta
Po ilgo vargo perinstaliuojant Windows’us į švarius, be jokio „utilities“ šlamšto (pvz., Asus Smart Logon kompiuterio užsikrovimą sulėtino net 10 sek.), pagaliau turėjau greitai veikiantį kompiuterį. Mažiausias Windows Experience Index buvo 5.1. SuperPI suskaičiavo per 13 s. HDD veikia vidutiniškai 40-60 MB/s (kaip 5400 RPM HDD tai, mano nuomone, pakankamai daug). NVIDIA 520M vaizdo plokštė puikiai „traukė“ 1080i Blu-Ray 40GB filmą tiek nešiojamojo kompiuterio ekrane, tiek per VGA jungtį pajungtame Samsung 226BW 22″ @1680×1050. WiFi priklausomai nuo maršrutizatoriaus gaudavau nuo 2 iki 4 MB/s greitį – nieko įspūdingo, bet tuo pačiu ir nieko blogo. Labiau nustebino tai, kad su Linux problemų turėjau tik su vaizdo kameros mikrofonu – ArchLinux automatiškai jis neaptinkamas, o Ubuntu tai padaro kuo puikiausiai. Nei dmesg, nei IRC, nei forumų pagalba nepadėjo, nes modelis ganėtinai retas. Taip pat šiek tiek nuliūdino tai, kad kompiuterio baterija kraunasi du kartus mažiau laiko nei nusikrauna. Vidutiniškai 3-3.5 valandos baterijos yra ganėtinai nedaug, tačiau pakankamai, pvz., kelionei iš Rygos į Kauną autobusu. Žiūrint 1080p filmą ir siunčiantis torrent’us baterija laikė ~2.5 valandos.

Truputis daugiau apie naudojamas technologijas
Asus Sonic Focus: tai Asus sukurta „utility“ programa, kurios pagalba iš ganėtinai prastų kompiuteryje integruotų garsiakalbių išgaunamas visai neblogas garsas. Tiesa, vis tiek prastas, bet jau lyginant su vidutinėm išorinėm kolonėlėm.

Multitouch touchpad: palaiko 2 ir 3 pirštų funkcijas, kurių pagalba galima daryti bet ką (taip sakau, nes „utility“ programa leidžia paleisti savas programas aptikus tam tikrus veiksmus).

Klaviatūra ir korpusas: CHIC klaviatūra ir aliuminis korpusas. Klaviatūra tyli ir plona, o korpusas iš tvirto aliuminio su medį imituojančiu paviršiumi (o ne plastmasės su aliuminio efektu).

Asus krepšys: perkant kompiuterį jo neturėjau gauti, tačiau dėl sąskaitoje įsivėlusios klaidos, Asusshop.lt nemokamai padovanojo originalų krepšį. Krepšys turėtų būti atsparus drėgmei. Storas medžiagos sluoksnis byloja, kad viduje kompiuteris bus mažiau veikiamas ne tik tokių išorinių veiksnių kaip drėgmė, bet ir temperatūra.

Trūkumai
Turbūt jau žinote, kad neišleidžiu tinklaraščio įrašo be negatyvios dalelės. Negaliu nepaminėti, kad Asus K43SJ klaviatūra yra tvirta ir atspari (garsas ir mygtuko spaudimas per pusę metų nepasikeitė nė kiek), tačiau visgi ne labų labiausiai tvirtai įmontuota į kompiuterio korpusą, mat po kurio laiko ji iššoko klaviatūros viršuje ir dabar visą laiką yra menkas iškilimas, kurį įspaudus į vietą girdimas trakštelėjimas. Asus šią klaviatūrą savo reklamoje apibūdina kaip ypač patogią. Gal ir patogi, bet ne tiek kokybiška. Paradoksalu, tačiau kitas šio kompiuterio trūkumas yra „IceCool“ technologija. Ji tikrai pasirūpina, kad kompiuteris būtų vėsesnis viršuje nei apačioje, bet nė velnio neatvėsina pačio kompiuterio ir tuo labiau – „touchpad’o“. Kadangi, kaip suprantu, po „touchpad’u“ šiame kompiuteryje įmontuotas HDD, jis neįtikėtinai kaista ir naudotis juo tampa nemalonu. Tiesa, po pusmečio naudojimosi, panašu, kad daugiau tokių problemų nebekyla. Gal dulkės trukdo perduoti šilumą…
Taip pat keistas dalykas, jog pakrovėjo lizdas įrengtas viduryje kompiuterio šono – tarp ventiliacinių angų ir kitų lizdų. Kraunant kompiuterį laidas trukdo arba ventiliacijai, arba kitiem laidam. Tiesa, taip tik atrodo iš pirmo žvilgsnio – iš tikrųjų nei viena, nei kita diskomforto nesukuria.

Specifikacijos
CPU: Intel Core i5-2410M CPU @ 2.30GHz 3MB
HDD: WDC WD6400BPVT-80HXZT1 5400RPM
RAM: Samsung M471B5273CH0-CH9 4GB + Fujitsu 4GB (DDR3-1333)
VGA: NVIDIA 520M 512MB DDR3 VRAM
Chipset: Intel HM65 Express
Optika: Slimtype DS8A5SH DVD+/-RW
Webcam: 0.3M su integruotu mikrofonu
Audio: Intel HDA
WiFi: Atheros AR9285 802.11 b/g/n
BT: Bluetooth™ V2.1+EDR
Tinklo plokštė: 10/100/1000 Base T
Ekranas: 14.0″ 16:9 HD (1366×768) LED Backlight
USB: 3x 2.0
Kitos jungtys: HDMI, AC, DA-15 (VGA), SD/MS/MMC, mikrofono ir ausinių.
Baterija: 56 Whrs 5200 mAh.
Svoris: 2.44 kg (su baterija)
Garantija: 2 metai
Prie kompiuterio nemokamai nusiderėjau 2x RAM ir krepšį.

Nuotraukos

Daugiau nuotraukų

Kompiuterį pirkau prieš gerą pusmetį, tačiau dėl laiko trūkumo vis neprisiruošiau pabaigti šio įrašo, tad dabartinės kainos greičiausiai neverta skelbti, tik teigiamai ar neigiamai prisidėti prie Asus ženklo vertės paskelbiant šitą įrašą.

Google+ iš kitų socialinių tinklų greičiausiai išsiskiria tuo, jog tai… Google. Kai kas mano, kad Google sukūrė šį socialinį tinklą vien todėl, nes Facebook nesutiko leisti indeksuoti duomenų paieškos sistemoje. Jei šiam Google kūriniui pasiseks atsipjauti socialinių tinklų vartotojų pyrago (pateikta žemiau), tai paieška taps dar tikslesnė, o reklama – pastebima ir kartais netgi naudinga. Puikus pavyzdys – Facebook Ads, leidžiantis reklamos užsakovui pasirinkti labai tikslią ir konkrečią auditoriją, nurodant raktažodžius, informacijos apie vartotoją reikalavimus (pvz., amžių, pomėgius) ir pan. Kyla tik vienas klausimas – ar nenutiks taip, kad Google paieška naudotis taps beveik neįmanoma, kai prireiks ieškoti dalyko, kuriuo nesidomėjai niekada gyvenime. Juk jei Google bandys „supersonalizuoti“ paieškos rezultatus, tai tuo pačiu jie taps mažiau palankūs nepopuliariem paieškos objektam.

Pakvietimai
Jei norite gauti pakvietimą, tiesiog pakomentuokite šį įrašą ar rašykite googleplus@versme.net.

Trumpas Google+ pristatomasis filmukas

Nuorodos
Google+

Fotografavimo „geležis“
Kameroje įmontuota 1/2.33″ CCD matrica su 14,5M taškų, iš kurių 12,1M – efektyvūs. Nuotraukos palaikomos nuo 640 pločio iki 4000×3000 (4:3), 4176×2784 (3:2) ir 4320×2432 (16:9) dydžių. Filmuojama 1280×720 rezoliucija @ 30 fps. Visas šis gėris maitinamas šviesa per F3.3-4.9, 25-300mm, 10 elementų 8 grupėse, 12x optinio priartinimo LEICA DC VARIO-ELMAR objektyvą su Power O.I.S stabilizacija. Negana to, fokusuoti galima ne tik į 11 taškų, bet ir sekti fokusuojamą objektą su AF Tracking. Bandant šią funkciją pastebėjau, jog veiksminga ji tik ant labai išsiskiriančių iš fono objektų.

Tačiau labiausiai džiuginęs dalykas šios kameros technikoje buvo jautrumas. Jį galite pasirinkti nuo ISO 80 iki ISO 1600. Taip pat yra kažkoks High Sensitivity Mode, kuris turėtų automatiškai nustatyti jautrumą nuo ISO 1600 iki ISO 6400, bet man užtenka ir ISO 800 norint fotografuoti žvaigždes, tai kam gali reikėti ISO 6400? Prie tokio rankiniu būdu valdomo jautrumo (yra ir automatikos pasirinkimas) tereikia gero išlaikymo mechanizmo, kuris šiame fotoaparate yra su rankiniais nustatymais nuo 1/2000 iki 60 sekundžių. Bandžiau viską – fotografavimą naktį prastai apšviestose vietose lauke, rūsyje, gatvėje, viską buvo galima atlikti be blykstės, tačiau triukšmo kaina. Suprantama, stovas ar bent jau atramos taškas vis tiek lieka rekomenduotini.

Fotografavimas ir filmavimas
Kameros lyginti su pigesnėmis tiesiog neverta. Iš karto matosi ryškus skirtumas ir suprantate, jog pinigų į balą neišmetėte. Nuotraukos raiškios, spalvos tikroviškos. Fotoaparatas gali ne tik atpažinti žmonių veidus, bet juos įsiminti, rūšiuoti nuotraukas pagal veidus. Veidas gali būti aprašomas vardu ir netgi trimis veido nuotraukomis.

Filmuojant 30 kadrų per sekundę užtenka su kaupu, vaizdas fokusuojamas vidutiniškai greitai, o garsas žymiai geresnis nei anksčiau turėtos Sony DCR-SR290E kameros, kuri dirbo su Dolby Digital 5.1. Tačiau yra ir problemų. Labai erzina, kai filmuojant lauke viską sugadina saulės spindulėlis kadro kampe. Nežinau ar čia Norvegiška saulė kalta, bet filmuojant labai šviesius objektus kaip kad saulė ar labai ryškus ekranas ar lemputė šviesiausiose vietose atsiranda vertikalios juostos per visą kadrą.

Nuorodos
Panasonic DMC-TZ10 puslapis DPreview.com.

Dar kelis mėnesius padirbo be problemų, kai vieną dieną nustojo gaudyti TEO DHCP serverį (vienas iš naujųjų Zebra Plius planų). To pasekoje vietinis tinklas veikė, tik pačio interneto nebuvo. Tokią problemą jau teko turėti – tą kartą problema buvo TEO pusėje. Skirtumas toks, jog perjungus maršrutizatorių į „bridge“ režimą (t. y. išjungus jo „maršrutizavimo funkciją“) ir prie modemo prijungus tik vieną kompiuterį, interneto neturėsite jeigu problema pas TEO, o jeigu kompiuteris prie interneto prisijungs be problemų – problema jūsų maršrutizatoriuje. Taip jau atsitiko, kad šį kartą kaltas pasirodė maršrutizatorius. Perjungiau jį į „bridge“ režimą ir kelias dienas iki kito maršrutizatoriaus pirkimo internetu naudojausi tik viename kompiuteryje. Be didesnių problemų galėjau prisijungti ir kitą kompiuterį per papildomą tinklo plokštę – tik nepatogu, juk laido į kitą kambarį nesivesi.

Pasitaikius progai panaršiau po lietuviškas elektronines parduotuves. Praktiškai visur vyravo D-Link produktai ir visoks negirdėtas šlamštas. Apie D-Link jau esu girdėjęs daug blogų atsiliepimų. Tačiau paskaičiau apie kelis naujesnius jų produktus komentarus ir nusprendžiau, jog už suprantamą kainą galiu juos „paremti“. Mat Linksys Lietuvoje nepavyko rasti už padorią kainą ir išorinėmis WiFi antenomis. Taigi, nulėkęs į parduotuvę nusipirkau D-Link DIR-615. Už analogišką kainą galėjau įsigyti D-Link DIR-320, kuris akį labai traukė savo USB jungtimi.

Prieš apsilankydamas parduotuvėje pabendravau su keliais užsieniečiais, jau kelis mėnesius naudojančius šiuos D-Link’us – atsiliepimai buvo puikūs, ypač apie DIR-320. Šis maršrutizatorius USB jungtį su gamykline programine įranga gali naudoti tik spausdintuvo dalinimui. Daugiau su gamykline įranga ničnieko negausit. O ir tas spausdintuvo dalinimas bus toks, jog į kompiuterį pirmiausiai reikės iš disko įdiegti spausdintuvo tvarkykles ir dar naudojant specialią D-Link programą – tikrai nepatogus būdas. Tačiau į maršrutizatorių įdiegus DD-WRT prie USB jungties galėsite ne tik prijungti „flash’ą“ ar HDD, bet ir USB šakotuvu prijungti kelis įrenginius vienu metu. DIR-320 palaiko 802.11b/g ir turi tik vieną WiFi anteną, tuo tarpu DIR-615 turi dvi antenas ir palaiko 802.11b/g/n tinklus. Į DIR-320 įdiegti DD-WRT pavyks, o į DIR-615 – ne. Tad pagrindinis pasirinkimas buvo tarp ypač didelio funkcionalumo (D-Link DIR-320) ir didelės spartos bei veikimo atstumo (D-Link DIR-615 su 802.11n Draft 2.0 2.4Ghz 20/40Mhz). Pasirinkau D-Link DIR-615.

Praleisiu viską apie įpakavimą: jis nieko neišsiskiriantis, ant dėžučių D-Link rašo tokį patį „šlamštą“ kaip ir kiti gamintojai: maršrutizatorių pajungsi per tiek ir tiek žingsnių, maršrutizatorius toks ir toks, neįtikėtinai paprastas nustatyti ir paleisti. Skirtumas tik tas, jog D-Link, bent jau šį kartą, neišpildo to, ką pristato. Kad maršrutizatorių pilnai paleisti – jį reikėjo perkrauti bemaž 5 kartus (įskaitant nesėkmingus pekrovimus, po kurių kažkodėl maršrutizatorius vis dar dirbo senais nustatymais). Tuo tarpu ant dėžutės rašo „3 simple steps“. Man, rodos, kažkas pamiršo įskaičiuoti, jog kištuko ištraukimas ir įkišimas į lizdą irgi turėtų būti įskaičiuotas kaip žingsnis… Pirmą dieną 802.11n tinklas neveikė ilgiau valandos – greitai su kai kuriais kompiuteriais nebegalėjau prisijungti. 802.11n tinklo išjungimas padėjo. Nuo sekančios dienos viskas veikė be didesnių problemų, net įjungus 802.11n. Stebuklas. Įdomu ar amžinas.

Netrukus vėl paleidau į darbą visus tris WiFi tinklus („repeater’iai“). Galėjau išmatuoti spartumą. Kompiuteriuose naudojant tuos pačius WiFi adapterius nustačiau, jog, tomis pačiomis sąlygomis 802.11g veikia vidutiniškai 1-3 MB/s greičiu (siunčiant duomenis RAW t. y. nenaudojant jokio protokolo – tiesiog naudojant tc ar ką kitą), o 802.11n 7-11 MB/s. Nors 802.11n čia tik Draft 2.0 130 Mbps, toks greitis yra pakankamai didelis palyginus su tokiu, kokį turėtumėm gauti 802.11g. Turint tokį greitį jau galima per vietinį tinklą žiūrėti 720p kokybės suspaustus filmus.

Deja, tokių gerų įspūdžių pamatęs tinklo stiprumą neturėjau. Kai kurie „specialistai“ rekomenduoja, jog perkamas maršrutizatorius būtinai turėtų bent dvi antenas. Tada pirkėjas neteisingai supranta. Antenos skirtos ne tam, kad savaime padidintų signalo stiprumą, o tam, kad būdamos skirtingose pozicijose galėtų jį išplėsti platesniu kampu. Antenos ne šiaip sau išorinės ir sukiojasi. Jas sukiojant galima gauti geresnį WiFi signalą atitinkamose vietose. Kai tų antenų dvi ar daugiau – tai ir vietų, kuriose galite pagerinti signalą pakreipdami anteną, padaugėja. Klystate, jeigu manote, kad tai taikoma tik kryptinėms antenoms – dvi omni antenos skirtingomis pozicijomis taip pat paskleis tinklą plačiau ir nebus „juodųjų“ vietų. Tačiau kad ir kokios tai būtų antenos – jos neišplės jūsų tinklo atviroje erdvėje toliau. Pastačiau maršrutizatorius vieną ant kito, kaip tą dariau prieš kelis mėnesius vasarą atviroje erdvėje. Vasarą matavau skirtumą tarp SMC 7904WBRA2 ir Buffalo WHR-125, kuris giriasi platesnia aprėptim. Iš tikrųjų, abu maršrutizatoriai turėjo tokią pačią WiFi aprėptį, todėl testavimui naudojau Buffalo, kuris patogesnėje pastatoje dalyje. Su NetStumbler pamatavau signalą – praktiškai visose vietose skirtumas buvo vos 10 dBm:

802.11g 2 antenos prieš vieną

Su NetStumbler testavau tik 802.11g tinklą. 802.11n tinklas turi platesnę aprėptį ir didesnį greitį – jį pavyks pagauti dar keliais metrais toliau negu 802.11g. Tačiau visą esmė kainoje – kiek mes mokame už tas dvi antenas? Nežinau kaip kitiem vartotojam, bet mano situacijoje, kai šio maršrutizatoriaus paskirtis buvo ne skleisti WiFi ryšį, o tik perduoti internetą per WiFi į kitą maršrutizatorių („repeater’į“), tai tiek mokėti neapsimokėjo. Greičiausiai būčiau neapsirikęs paėmęs vieną naujesnių Linksys’ų su 802.11g ir vidine antena. Tačiau reikia pripažinti – jeigu žiūrim į kainą ir funkcijas, kurias gaunam, tai D-Link’as geresnis negu naujausi Linksys’ai su vidinėm antenom.

Gaila, bet to apie kokybę nepasakyčiau. Dabar pastebėjau, jog išsiuntimas per WAN pasidarė spartesnis negu anksčiau per SMC 7904WBRA2. Tačiau to kaina – kartais kai kurios užklausos laukia eilėje. Jeigu atidarysite 100 puslapių vienu metu ir siųsitės filmą, tai greičiausiai plika akimi matysite kaip naršyklė juos krauna iš eilės visą amžinybę.

Specifikacijos
Nieko ypatingo už 165 Lt:

• 802.11b/g/n(draft 2.0) 2.4Ghz 20/40Mhz;
• dvi antenos;
• 4 RJ-45 100BaseT jungtys;
• WiFi Protected Setup mygtukas;
• stovas;
• papildomos keturios „pagalvėlės“ kojelėms;
• diskas su instrukcijomis ir konfigūracijos programa;
• gąsdinantis lipdukas „Prieš naudodamas įdėk CD ir pamatyk mūsų reklamą“;
• AC adapteris, kurį pirmą kartą išjungęs ir netyčia prilietęs kontaktą „gavau per nagus“.

Pirmiausiai išpakavus maršrutizatorių jį reikėjo sukonfigūruoti. Iš karto uždėjau slaptažodį. Tai pirmas maršrutizatorius, kurį matau prašantį prisijungimą patvirtinti „captcha“ tipo paveikslėliu:

Tačiau ne tik tai erzina. Dar labiau sunervina, jog pilnas nustatymų išsaugojimas gali užtrukti iki 2 minučių, tuo tarpu perkrovimas trunka net 42 sekundes, kai analogiškas maršrutizatorius užsikrauna per 30 sekundžių:

Kartu pridedamas stovas ganėtinai naudingas tik, kai nenaudojate laidų – su laidais šis maršrutizatorius tampa labiau priklausomas nuo jų negu nuo savo kojų:

Truputis pačio maršrutizatoriaus apžvalgos:

Kitų vartotojų pastebėjimai apie D-Link
Internete plyti prieštaringos nuomonės ir diskusijos apie D-Link produktus. Vieni nusivylę prastai veikiančiais produktais, kitiem jie tiesiog veikia. Žymiai daugiau nusivylusių, kuriem į rankas pakliuvo nekokybiški produktai.

Tik nusipirkęs ir plačiau pasidomėjęs apie D-Link DIR-615 supratau vieną globalų dalyką apie prekių pirkimą: niekados neskaityk tokių apžvalgų kaip ši, o skaityk tokių apžvalgų komentarus. Buvo ganėtinai sunku surasti negatyvią apžvalgą. O štai negatyvių komentarų po tomis apžvalgomis – pilna. Žinoma, ir pozityvių yra.

Beje, įdomus dalykas, D-Link’ai turi „mistinę“ savybę: jų WiFi indikatoriai nuolatos mirksi. Kodėl? Taip su D-Link’ų gaminiais jau keli metai – kažkokiam inžinieriui šovė į galvą, jog, kai visi to pačio produkto indikatoriai nemirksėdami, o tiesiog šviesdami rodo, jog veikia korektiškai, WiFi indikatorius turėtų mirksėti.

Pabaigai trumpas „amerikietiško humoro“ filmukas reprezentuojantis vartotojų reakciją į tokius produktus (DIR-615 – gerai, kad tai ne žmogus):

Reziume
D-Link DIR-615 maršrutizatorius yra loterija. Greičiausiai taip yra ir su kitais D-Link maršrutizatoriais. Kokie 70% maršrutizatorių pirkėjų jau iš karto būna nepatenkinti. Abejoju ar ir likę 30% ilgą laiką būna tokie. Verdiktas – D-Link žlugus kompanija. Greitai visi pasimokys, jog jie negamina kokybiškų produktų ir jų nebeišgelbės žema kaina. Galbūt bankroto greitai dar nebus (nes kokybė nepasikeitė nuo tada, kai D-Link susitepė vardą praeitame dešimtmetyje), tačiau šios įmonės akcijų tikrai nepirkčiau – nuo 2007-ųjų jos ganėtinai stipriai krito, o priežasčių kodėl jos dabar vėl turėtų šoktelėti nesugalvoju, nors per 2009-uosius ir pakilo 8$. Visiškai nesuprantu kodėl, tačiau D-Link – šlamštą gaminanti kompanija, kuri nesiruošia bankrutuoti. Gal sėkmingas verslas yra sukurti kokybės ženklą, o po to jį suteršti?

Pastaba: po testų supratau padaręs klaidą – būtų tereikėję nusukti vieną anteną, tada testas būtų buvęs objektyvesnis. Pakartojęs testą įsitikinau, jog rezultatas toks pat – maks. 10 dBm skirtumas.

Nuotraukos

Daugiau nuotraukų.

Bendros kompiuterio specifikacijos

• AMD Turion II M500 2.2Ghz (1MB L2)
• ATI Mobility Radeon HD 4570 512MB DDR3
• 15.6″ High Definition LED backlit TFT LCD 220-nit
• Bluetooth 2.1+EDR
• WiFi 802.11g/b
• integruoti garsiakalbiai;
• prastos garsiakalbių kokybės neatitinkanti garso plokštė su S/PDIF jungtimi;
• 2,8 kg
• 6-cell baterija (3 val.)

Pradėjus pakuoti kompiuterį iš karto į akis krenta keliais centimetrais plonesnis lagaminėlis. Jame nerasite krepšio kompiuteriui. Tačiau keistų dalykų tikrai pastebėsite: į instrukcijas įdėtas kartonas… greičiausiai ne tam, kad storį padidinti. Pakuotėse rasite tik labai trumpą kompiuterio funkcijų aprašymą. Kitas dalykas – beveik visas kompiuteris apklijuotas apsauginėmis plėvelėmis. Būtent, daugiskaita. Nejau taip brangu viską apsaugoti tiesiog viena plėvele? Ekranas šonuose atrodo tragiškai:

Bet ne tai pasirodys keisčiausia, o tai, jog prie OS aprašyme nurodoma Windows 7, nors kompiuteris su Linux distribucija Linpus. Ši Linux distribucija jums duos tik beveik bevertę komandinę eilutę, kuri krausis net 29 s:

Užsikrovus sistemai suprantu, jog nieko čia gero nebus – vis tiek turiu suinstaliuoti Microsoft Windows. Suinstaliuoju Windows 7 Ultimate. Visos tvarkyklės rastos. Trūksta tik kortelių skaitytuvo. Atidarau Acer puslapį, o ten vienintelės tvarkyklės – WiFi internetui – ir dar įdomus dalykėlis – šis kompiuteris palaiko tik Windows 7, nors diske pateiktos tvarkyklės daugiausiai tik Windows Vista sistemai (tačiau viskas veikia be problemų). Apsidairau kas duodama prie kompiuterio – Linux licenzija kartu su „Acer“ kompaktu. Visiškai neaišku kas tame kompakte, jeigu ne tvarkyklės, tai net nežinočiau, jog pakavimas klaidinantis – diske ne Linux operacinė sistema, o tvarkyklės, kurių man taip reikia.

Pirma problema, su kuria susidursite, bus sunkus kompiuterio atidarymas. Tą lengviausia padaryti dviem rankomis, bet tai toli gražu ne patogiausia. Kompiuterio atidarymo mechanizmas labai minkštas, todėl jis nėra labai slankus ir kompiuterį atidaryti su vienu pirštu gali būti kiek keblu. Kitaip sakant – bandant atidaryti kompiuterį slankioji detalė paprasčiausiai įsispaudžia į kompiuterio korpusą ir tai sukelia didžiules problemas. Acer galėjo nepagailėti pinigų magnetam, o ne „kablių mechanizmui“ kompiuterio ekrano uždarymui.

Atsidarius kompiuterį pirmiausiai pastebiu milžinišką įjungimo mygtuką. Jis susideda iš dviejų LED’ų, kurie rodo ar kompiuteris įjungtas ir ar kraunasi. Visas kompiuterio korpusas iš nelygaus paviršiaus medžiagos. Tai turėtų padaryti šį kompiuterį stilingu, tačiau 5542G storas, sunkus ir neišvaizdus. Kompiuterio svoris 2,8 kg, o storis nuo 2,6 cm iki 3,7 cm:

Toliau į akis krenta įdomi klaviatūra. Ji ne tik pilna (su skaičių dalimi), bet ir patys klavišai yra didėjantys nuo viršaus į apačią. Pvz., „Ctrl“ mygtukas kelis kartus didesnis už F1. Galbūt nelabai gražu, bet kiek pastebėjau nėra labai jau nepatogu. Acer 5542G klaviatūra minkšta ir maloni pirštam, tačiau didokas triukšmas išduoda, jog ji susidėvėjus gali būti nepakenčiama. Įsitikinti galite patys:

Tačiau jos išdėstymas turėtų atkreipti dėmesį, jeigu ieškote pilno klaviatūros išdėstymo:

Pasileidžiu truputį muzikos. Garsas palyginti puikus, nors kokybė ir labai atsilieka nuo gerų kompiuterinių kolonėlių. Ant kompiuterio užrašyta „DOLBY Home Theatre“, „Virtual SurroundSound“ ir „Dolby 10“. Prijungus išorines kolonėles suprantu, jog Acer integruotos kolonėlės ryškiai prastesnės už kompiuterio garso plokštę. Kompiuteris tarsi sukurtas nenaudoti su tuo, kas jame pateikta.

Kompiuterio ekrano kraštinių santykis 16:9. Radeon Mobility HD4570 vaizdo plokštė leis kompiuteriui be didelių problemų atkurti 1080p HD vaizdą. Kairėje kompiuterio pusėje rasime jungtis ne tik mikrofonui ir ausinėm, bet ir garso įvestį. Taip pat kompiuteris pats turi „Crystal Eye“ internetinę kamerą, kuri pritaikyta darbui prieblandoje. Kiek teko bandyti – rezultatas stulbinantis, kamera iš tiesų veikia kelis kartus geriau prieblandoje negu įprastos. Dabar, kai pirksiu internetinę kamerą, tai bus vienas iš būtinų kriterijų. O Acer 5542G naudotojam nereikės rūpintis internetine kamera ir mikrofonu – juos šis kompiuteris jau turi.

Tačiau tai dar ne viskas. Kompiuteryje rasite visas šias jungtis:

• SD™, MMC, MS, MS PRO, xD kortelių skaitytuvas;
• 4x USB 2.0 jungtys;
• 1x HDMI jungtis su HDCP palaikymu;
• 1x VGA (DE-15) jungtis;
• 1x garso išvestis;
• 1x S/PDIF jungtis;
• 1x mikrofono jungtis
• 1x garso įvestis;
• 1x modemo jungtis (RJ-11);
• 1x tinklo plokštės jungtis (RJ-45).

Žinoma, rasite ir kompiuterio pakrovėjo jungtį. Prie kompiuterio pridėta 48.8 W 4400 mAh (6-cell) Li-ion baterija ir 65W pakrovėjas. Pasak gamintojo kompiuteris turėtų galėti dirbti su baterija iki 3 valandų. Deja, man net ir nenaudojant pavyko pasiekti tik 2 valandas. Tuo tarpu baterijos krovimosi laikas irgi nėra stulbinantis – 2,5 valandos nesinaudojant kompiuteriu ir 3,5 valandos naudojantis.

Verdiktas
Acer 5542G nešiojamasis kompiuteris puikus pasirinkimas tiems, kurie ieško ekonomiško sprendimo, tačiau nori gerų kompiuterio parametrų. Jeigu jūsų biudžetas mažas, o norite žaisti ir dirbti su grafika, tai 5542G puikus pasirinkimas dėl sparčios Radeon Mobility HD4570 vaizdo plokštės ir ganėtinai galingo AMD Turion II 2,2Ghz procesoriaus. Nors kompiuteris turi Dolby sistemą ir, pasak gamintojo, „geras“ kolonėles, jis greičiausiai nepatenkins audiofilų, tačiau paprastus vartotojus, norinčius girdėti ganėtinai geros kokybės garsą ar tiesiog lengvai prijungti kompiuterį prie namų kino, Acer taip pat patenkins neįtikėtinai. Tačiau tai ekonomiškas variantas, tad nesitikėkite iš jo ypač aukštos kokybės. Apskritai, kompiuteris sveria daug (2,8 kg), trumpai veikia naudojant bateriją, prie jo nepridedamas krepšys. Kompiuteris nepasižymi mobilumu. Tačiau jis pigus ir galingas. GNT jo kaina su PVM vos 1500 Lt. Acer 5542G puikiai tinka į biurą, ant stalo, bet ne ant kelių į kelionę. Išbandęs Acer produktą supratau, jog jį lengvai galime lyginti su MSI produktais – dideli skaičiukai ir maža kokybė.

Nuotraukos

Nuorodos
Oficiali svetainė.
Daugiau nuotraukų.

Pradedant pakuoti kompiuterį iš karto krenta į akį įpakavimas. Nieko čia labai ypatinga, tiesiog dėžė dėžėje – didžiojoje dėžėje kompiuterio krepšys (įskaičiuota į kainą) ir pats kompiuteris mažesnėje dėžėje su rankena. Išėmus kompiuterį iš karto pastebime, jog jis ne tik neįtikėtinai lengvas (sveria vos 1,39 kg), bet ir ganėtinai patvarus. Kompiuterio korpusas pagamintas iš anoduoto aliuminio, o dangtis – medžio imitacija, todėl ne tik įbrėžimai nesimato, bet ir pats kompiuteris atrodo stilingai.

Įjungimo procesas ganėtinai ilgas – Windows Vista SP1 čia krovėsi ilgiau nei minutę. Tuo tarpu „Asus Express Gate“ užsikrovė vos per 5 sekundes:

Užkrovus „Asus Express Gate“ (tai minimalistinė Linux sistema su panašiu į Enlightenment langų valdikliu) galėsite per kelias sekundes pasiekti Splashtop naršyklę (Firefox klonas) su jau įdiegtu Flash įskiepiu ir veikiančiu garsu, žaibiškai prisijungti prie Skype ar kitų pokalbių tinklų su Pidgin. Su „Express Gate“ iš karto veikia tiek bevielis, tiek laidinis internetas (palaikoma ir PPPoE; nustatymai atsimenami net ir perkrovus kompiuterį). Be didesnių problemų galėsite rodyti nuotraukas per išorinį monitorių, klausytis muzikos ar tiesiog žaisti internetinius žaidimus.
Taip pat lengvai galite naudotis ir „multitouch“ funkcijomis, kurios atstoja pelės ratuko sukimą (dviejų pirštų kombinacija) arba dešiniojo pelės klavišo paspaudimą (dviguba trijų pirštų kombinacija):

Tikriausiai, jau esate girdėję apie MacBook Air – neįtikėtinai ploną ir lengvą Apple kompiuterį. Apple yra išleidus dvi MacBook Air versijas. Viena kainuoja 1499$, o kita 1799$. Trumpam palyginimui imu 1499$ versija, nes ji ir tai 500 Lt brangesnė negu testuotas Asus UX30 (į kainą įskaičiuota operacinė sistema). Šis MacBook’as pasižymi Intel Core 2 Duo 1.86Ghz procesoriumi, 2GB RAM, 120GB kietuoju disku, NVIDIA GeForce 9400M vaizdo procesoriumi. MacBook Air kaina lietuviškais – ~3600 Lt. Tuo tarpu Asus UX30 įsigyti pavyko už 3050 Lt.

Netruko ilgai pavartyti jo specifikacijų puslapį, jog suprasčiau, kad Apple siūlo tik vieną dalyką geresnį – procesorių. Pagal daugumą testų, jų sparta ir efektyvumas skiriasi vos keliais taškais. Netikite, jog daugiau nieko čia geresnio nerasite? Ogi pažiūrėkite į žemiau esančią lentelę.

Specifikacijų palyginimas

Pamačius šią lentelę pasidaro akivaizdu, jog Asus jau spėjo aplenkti Apple. Apple atnaujino MacBook Air panašiu metu, kai buvo išleistas Asus UX30 ir tai nepadėjo pasivyti. Visgi, Apple MacBook Air vis dar yra lengvesnis, ilgiau veikiantis naudojant bateriją ir puse centimetro plonesnis už Asus UX30, tačiau, manau, greitai atsiras gamintojas, pristatysiantis dar plonesnį nešiojamąjį kompiuterį. Kai tai bus – Apple visa galia liks tik reklamoje ir smegenų plovime. Oj, atsiprašau, paskutiniojo čia neturėjo būti (: .

Nuotraukos

Nuorodos
Daugiau nuotraukų.
Oficialus Asus UX30 puslapis.

Programos puslapis yra gan nestandartinis – labiau primena programos apžvalgą, tačiau ten galima surasti įdomios informacijos.

Bandom
Programa skirta Windows operacinėms sistemoms.

Paleidę programą iš karto ekrano kampe pamatome tokią ikoną:

Pagal numatytuosius nustatymus NetPerSec iš karto seka visą tinklo srautą. Kitaip sakant NetPerSec stebi visus tinklo įrenginius ir išsiunčiamus duomenis atvaizduoja mėlynai, o gaunamus – raudonai.
Kalbant apie nustatymus, šioje programoje iš tikrųjų galima daug ką pakeisti. Spalvas taip pat (NetPerSec programos Display skiltyje). Iš karto nurodoma, kad duomenys atsinaujintų kas 1 sekundę, o greičio vidurkis skaičiuojamas kas 30 sekundžių. Šiuos nustatymus galima lengvai pakeisti dvigubai spragtelėjus ant programos ikonos dešiniąjame ekrano kampe ir pasirinkus skiltį Options. Taip pat galima pasirinkti tarp viso tinklo aktyvumo stebėjimo, tik dial-up pobūdžio tinklo aktyvumo ir tik specifinio įrenginio stebėjimo.
Graph skiltyje mes galime matyti srauto duomenis, pasirinkti ką ir kaip rodyti (bitus ar baitus, linijinę ar stulpelinę diagramas, vidurkį ir/ar esamą greitį, naudoti jūsų nurodytą maksimalų greitį ar jį leisti automatiškai programai nustatyti). Toje skiltyje dar galite ištrinti jau surinktus duomenis apie tinklo srautą.
Skiltyje Display nustatomos spalvos. „System tray“ ikonos tipu galima pasirinkti histogramą ir stulpelinę diagramą. Stulpelinės atveju duomenys rodomi stulpeliuose, o histogramos – dvejose eilutėse (viršutinėje gavimas, o apatinėje išsiuntimas). Toje pačioje skiltyje dar galima nustatyti paleidimą kartu su Windows (varnelė „Start with windows“) ir lango pirmenybę virš kitų langų (langas visada bus virš kitų, o šios funkcijos atitikmuo – varnelė „Always on top“).
Daugelis programų suteikia galimybę stebėti kelis įrenginius atskirai vienu metu. NetPerSec tai irgi leidžia. Paprasčiausiai paleiskite antrąjį NetPerSec ir jau galite stebėti atskirą įrenginį. Tuo tarpu atskiros NetPerSec programos visiškai nesipeš, t. y. nekonfliktuos.
Pabaigai reikėtų pasakyti, kad iš šios programos neturėtumėte tikėtis kažko stebuklingo. Joje nerasite nieko ypatingo. Tai tiesiog maža ir paprasta programa silpnesniems kompiuteriams. Aš taip pat nesakau, kad ji geriausia. Tiesiog siūlau ir jums ją išbandyti.

Pastaba. Programą parsisiuntimui galite rasti per Google paieškos sistemą.

Iškelti programos langą virš kitų pasirinkau nemokamą „Alway On Top Maker“ įrankį, nes kiti įrankiai (tokie kaip „Actual Title Buttons“) pasirodė tikrai gremėzdiški ir daug užimantys. Vartotojas nori tik programos skirtos iškelti programos langą virš kitų ir jį ten laikyti, o ne viso įrankių rinkinio Windows grafinės sąsajos valdymui. Programos pagrindinis puslapis patogus, o programos failas užima tik 5,9 KB. Manau, tai pakankami argumentai, kad mėgstantys paprastumą pasirinktų šią programą.
Šią programą įdiegti buvo gana paprasta. Tereikėjo išpakuoti archyvą ir įdėti programos paleidimo failą į Startup katalogą, Start meniu. Čia atsiranda minusas – nėra programos įdiegimo failo. Programą reikia įdiegti pačiam vartotojui, bet, laimei, tai tikrai nesudėtinga.
„Always On Top Maker“ testavimo metu naudojo 348 KB fizinės atminties ir 360 KB virtualios. Kaip matome tokie dydžiai mūsų visiškai nevaržo naudoti šį įrankį su senais kompiuteriais.
Programos darbas labai paprastas. Ji užprogramuoja dvi klavišų kombinacijas: CTRL+ALT+T ir CTRL+ALT+Q. Pirmoji leidžia liepti įrankiui įjungti/išjungti aktyviam langui iškėlimo virš kitų langų funkciją. O antroji paprasčiausiai išjungia programą.
Taigi, norint laikyti visą laiką iškeltą langą virš kitų langų tereikia pereiti į tą langą (padaryti jį aktyviu) ir nuspausti klavišų kombinaciją CTRL+ALT+T. Pakartotinas šios kombinacijos paspaudimas išjungs „always on top“ funkciją aktyviam langui.
Kad geriau suprastumėte, kas yra aktyvūs ir neaktyvūs langai, pateikiu jums iliustraciją su pavyzdžiu:

Dešinėje matome aktyvų langą (jo pavadinimo juostelė išskirta mėlyna spalva, bet atkreipkite dėmesį į tai, kad priklausomai nuo operacinės sitemos grafinės sąsajos apvalkalo ta spalva gali būti kitokia), o kairėje neaktyvų.
Jeigu kartais laikytumėte virš kitų langų daugiau negu vieną langą su įjungta „always on top“ funkcija tai atminkite, kad aukščiau bus tas langas, kuris paskutinį kartą buvo aktyvus. Taip pat atminkite, kad net ir su įjungta šia funkcija jūs vis dar galite langus „nuleisti“ į užduočių juostą (paprastai ekrano apačioje būnanti juostelė, kurioje yra mygtukas Start, paleistų programų pavadinimai ir ikonos, greitieji programų paleidimo mygtukai, laikrodis).
Apibendrinant, tai labai paprasta ir lengva programėlė, kuri šauniai dirba savo darbą.

Oficialus programos tinklalapis: http://www.fadsoft.net/AlwaysOnTopMaker.htm

Išpakavimas
Atidariau dėžę. Pirmas kritęs į akis dalykas – visur, net ant lipdukų, „Q“ simbolis, kuris yra Compaq logotipas. Kompiuteris „kabo“ porulone, o visa kita atskiroje dėžutėje, kaip ir įprasta. Pasižiūrime ką turime dėžutėje:

• pakrovėjas;
• instaliaciniai diskai;
• krūva garantinių ir „kaip įjungti kompiuterį pirmą kartą“ instrukcijų;
• HP „accessories“ reklama;
• baterija.

Nejau kažką praleidau? Dar kartą patikrinau dėžę – nieko daugiau nėra. Dariau išvadą, jog gavau nepilną komplektaciją (nors pagal „kaip įjungti kompiuterį pirmą kartą“ instrukcijas pilną…).
Ko trūksta? Instrukcijos. Jos nėra net diskuose (kiek gi bėdos sudarytų prie tvarkyklių pridėti instrukcijas?). Taupom popierių? Pažiūrėjus į garantinių lapelių šūsnį to nesinori sakyti. Bet visgi vadovą galite paskaityti šalia visų Windows instrukcijų: „Start“, „Help and Support“. Įdomu ar ten yra informacijos ką daryti, kai kompiuterį aplieji vandeniu, arba kai jis neįsijungia?

Dabar kodėl aš taip pykstu dėl tų instrukcijų: viską darant pagal pateiktą „pirmo karto“ instruktažą mes įjungiame kompiuterį krautis ir laukiame kol išsijungs baterijos indikatorius. Aš taip ir padarau. Po kelių sekundžių indikatorius pradeda šviesti geltona spalva. Po valandos jau turime kompiuterį su mėlyna lempute… Pala, pala, o tai ką reiškia mėlyna ir ką tada geltona spalvos? Ar man vis dar laukti? Ir ką turėčiau daryti jeigu anksčiau nebūčiau turėjęs galimybės naudotis tokiu kompiuteriu arba interneto instrukcijai gauti? Na, tiek tos, šią problemą išsprendžiau – apsikausčius kantrybe galite sužinoti, jog geltonas indikatorius – „baterija kritiniam įkrovimo lygyje“, mėlynas – „baterija kraunasi“, jokio indikatoriaus – „baterija nesikrauna“. Baterija nustojo krautis po valandos, o pagal baterijos aprašymą, tai ji turėjo būti tuščia. Vadinasi, kompiuteris pilnai pasikrauna per valandą. Nieko nuostabaus, kai baterija tokio dydžio (pilnom apkrovom kompiuteris dirba tik valandą), tačiau visgi patogu. Trumpiau kalbant – instrukcijos nėra ir tas atsiliepia nežinojimu ką rodo indikatorius šalia klaviatūros (šito iki šiol nepavyko išsiaiškinti), ką reiškia geltonas Wifi ir ką mėlynas Wifi indikatorius, kas turėtų būti rodoma tarp Wifi ir įjungimo mygtukų bei kur kietojo disko aktyvumo indikatorius.

Atsidarome kompiuterį ir kągi mes čia matome? O gi save! Ekranas toks blizgus kaip veidrodis. Na, nieko, įjungiame. Kas toliau? Visą valandą laukiame, kol sistema bus sukonfigūruota. Per tiek laiko, manau, būčiau pats sudėjęs kokią operacinę sistemą. Na, bet nėra ko norėti iš AMD Athlon 2,1 Ghz. 1M skaitmenų po Pi skaičiaus kablelio šis kompiuteris apskaičiavo (naudojant „SuperPI“ programą) per 55 s. Laimei, bent jau pasiguosime, jog atminties čia pakankamai darbui – 2 GB. To, deja, nepasakysime apie kietąjį diską, jame tik 160 GB vietos. Pabandome naudotis „touchpad’u“. Ganėtinai nepatogus, tačiau labiausiai kliūna mygtukai – jie pritaikyti spausti pirštui užslenkant nuo kompiuterio krašto, o ne klaviatūros. Kai spaudžiame „touchpad’o“ mygtuką, jis šiek tiek išsilenkia, nes spaudžiasi tik vienas jo kraštas. Tas kraštas turėtų būti arčiau klaviatūros, bet nėra ir tai daro naudojimąsi mygtukais nepatogiu. Dar šiek tiek padirbėjus girdime vidutiniškas integruotas kolonėles, matome ypatingai ryškų ir šviesų vaizdą blizgiame ekrane, spaudžiojame patogią klaviatūrą.

Reikia pripažinti, jog šiame kompiuteryje visiškai geri tik du dalykai – klaviatūra ir DVD įrenginys. Prie DVD įrenginio paprasčiausiai nėra ko prisikabinti, o klaviatūra tiesiog patogi – ne visur šiais laikais tokią rasite. Bendrai kalbant, kompiuteris labai panašus į tipinį, niekaip neišsiskiriantį kokiomis nors geromis savybėmis iš kitų – paprasčiausias gamintojo produktas, skirtas plačiajai rinkai.

Specifikacijos
Kompiuteris nei silpnas, nei galingas lyginant su dabar rinkoje labiausiai paplitusiais kompiuteriais už dviejų tūkstančių Lt kainą:
Procesorius: AMD Athlon X2 QL-64 2,1 GHz
Operatyvioji atmintis: 2 GB
Kietasis diskas: 160 GB
Ekranas: LED-backlit 15,6″ HD (raiška 1366×768)
Optinis įrenginys: DVD +/- RW DL LightScribe
Vaizdo posistemė: ATI Radeon HD 3200 (integruota)
Bevielio tinklo plokštė: WLAN
Išplėtimo lizdas: Express card
Vaizdo kamera: Yra
Baterija: 6 celių, 1 valanda darbo netaupant energijos
Svoris: 2,5 kg
Garantija: 1 metai

Pažeidžiami įstatymai
Kaip galbūt jau žinote, pagal Europos Sąjungos produktų garantijos direktyvą yra nurodoma minimalus 2 metų garantinis terminas tokiem produktam kaip šis kompiuteris. Kyla klausimas kodėl šio kompiuterio garantija tėra 1 metai ir jis pardavinėjamas Europos Sąjungos šalyse. Pala, o gal Lietuvoj kitokios sąlygos?..
Nors produktas ir pažeidžia Europos Sąjungos direktyvą, Lietuvos Respublikos Vartotojų Teisių Gynimo įstatymas nurodo kiek kitokią šios direktyvos interpretaciją – jeigu suteikiamas mažesnis garantinis terminas nei 2 metai, gauti garantines paslaugas galėsite tik įrodę, jog produkto gedimo priežastis jau buvo prieš jį perkant ar atsirado dėl pardavėjo kaltės.

Nuotraukos

Nuorodos
Daugiau nuotraukų.
HP Compaq 615 oficiali svetainė.

Abiejų programų įdiegimas buvo panašus, sklandus ir nekilo visiškai jokių problemų. Reikėjo naudoti Portage komandą emerge. Jūs įdiegdami galite naudoti savo sistemos paketų valdiklį.

Nors su instaliacija viskas buvo tvarkoj, vėliau paaiškėjo, kad nė viena iš šių programų nėra sukonfigūruota automatiškai kokiu nors laiko zonos nustatymo būdu. Teko pačiam atsiversti atlasą, susirasti savo koordinates ir dar internete paieškoti keturraidžio ICAO indikatoriaus (tai buvo būtina opcija; Kauno atitikmuo – „EYKA“). Jeigu būtų buvę negalima nurodyti šių opcijų /etc/wmweather.conf konfigūraciniame faile, tai WMWeather programėlė taptų tikrai nepatogi. Deja, neteko rasti WMWeather+ konfigūracinio failo. Laimei dokumentacija gaunama su paketais yra pakankamai išsami, kad turėtume puikiai veikiančias programas.

Nuvylė, kad jos šiek tiek daugiau nei tikėjausi sulėtina Window Manager (toliau WM) užsikrovimą. Tačiau šią problemą išsprendžiau su Fluxbox WM paredaguodamas ~/.fluxbox/startup failą ir perkeldamas jį po Fluxbox paleidimo. Taip susitaupo kokios 5 sekundės, kadangi WMWeather ir WMWeather+ iššvaisto maždaug tiek laiko sinchronizavimui ir užsikrovimui. Keisčiausia pasirodė, kad iš grafinės pusės jos puikiai derinasi prie mažai vizualių ir negalingų aplinkų, bet pasiruošimo rodyti informaciją laiko atžvilgiu jos tikrai ne kokio Fluxbox stiliaus…

Tikriausiai iškilo klausimas, kuo skiriasi šios aplikacijos. WMWeather+ programėlė yra labiau vizuali, bet informaciją atvaizdavo labai smulkiais šriftais. Tuo tarpu WMWeather informaciją pateikė žymiai aiškiau.

Štai šių programėlių nuotrauka (iš kairės WMWeather+, o dešinėje WMWeather) :

Įdomu buvo tai, kad WMWeather+ galėjo rodyti kitų dienų ir radaro duomenis. Tačiau nemanau, kad pačios programėlės dydis yra tinkamas tokioms funkcijoms. Taip pat manau, kad jeigu būtų pašalintas saulės/mėnulio vaizdavimas, tai būtų sutaupyta žymiai daugiau vietos ir būtų galima padidinti teksto dydį.

Daugiau tokių programėlių galite rasti:
http://bbtools.sourceforge.net/
http://www.dockapps.org/
http://freshmeat.net/

Pirmiausiai apžvelkime Sylpheed Claws programos internetinį puslapį. Jis paprastutis, lengvai skaitomas, suprantamas. Tik vienas minusas, kad iš jo puslapio negalima parsisiųsti Sylpheed Claws Windows sistemai.
Taip, taip. Teisingai supratote. Sylpheed Claws sukurtas į Unix panašioms sistemoms, kurios supranta Posix. Tačiau port’ų (binariniai programos failai sukompiliuoti iš kitai sistemai/platformai skirtų išeities tekstų) Windows sistemai tikrai galima rasti. Štai, kad ir šiame puslapyje: http://sourceforge.net/projects/claws-w32/. Su Windows sistemai skirta programos versija neturėtų iškilti didesnių sunkumų, nebent tai, kad reikalingas GTK+ (GIMP įrankių rinkinys, kurio pagalba galima sukurti grafinę sąsają).
Sylpheed Claws turi greito atsakymo funkciją, paprastą sąsają, kuri tinkama daugumai vartotojų, lengvą konfigūravimą, priedus ir kita. Šio kliento aplinka sukurta panašiai kaip ir kitų populiariųjų pašto klientų aplinkos tam, kad įtiktų daugiau vartotojų. Tačiau nepamiršti buvo ir labiau patyrę vartotojai: beveik visos komandos yra pasiekiamos klaviatūra. Laiškai valdomi standartiniame MH formate (vienas populiariausių laiškų formatų Unix sistemose), kuris suteikia greitą ir saugų darbą. Negana to, jūs taip pat galite importuoti laiškus iš beveik visų kitų pašto klientų ir eksportuoti juos taip pat. Nepamirškime ir priedų. Su Sylpheed Claws priedais (atminkite, kad norint išsaugoti programos lengvumą autoriai su ja nepateikia jokių priedų, jų galite rasti apačioje nurodytoje nuorodoje) mes galime turėti ne tik galingą pašto programą, bet ir RSS šaltinių skaitytuvą, kalendorių ir panašiai. Dar galima tikrinti rašybą, naudoti spalvotus parašus, keisti įrankių juostas, naudotis automatišku pašto tikrinimu, žinučių šablonais, žinučių persiuntimu, keliais vartotojais, filtrais, MIME pririšimais, Usenet naujienų skaitymu ir rašymu, SSL per POP3, SMTP, IMAP4rev1, NNTP, GnuPG, įkompiliuota paveikslėlių peržiūra, X-Face, spalvotomis žymėmis, keliais MH katalogais, XML paremta adresų knygele ir spausdinimu. Kitaip sakant, tai pilnas funkcijų stiprus pašto klientas.
Apibendrintai norint suprasti kas per klientas yra Sylpheed Claws gali neužtekti valandos. Tai galingas, tačiau įmantria išvaizda neišsiskiriantis ir lengvas POP3, IMAP, RSS, NNTP, SMTP klientas.

Nuotraukos:

Šis klientas paremtas GTK+, GPL licencija.
Windows sistemai: http://sourceforge.net/projects/claws-w32
Kitoms sistemoms: http://www.claws-mail.org
Priedai: http://www.claws-mail.org/plugins.php

Keletame forumų skaičiau, jog telefonas turi keletą inžinerinių trūkumų korpuse, kas sukelia tvirtumo problemų. Youtube netgi esu matęs vieną vartotoją, kuris rodė greičiausiai sudaužytą telefoną, kuriame klibėjo atskleistas E66 ekranėlis. Na, galiu patvirtinti ne tik tai, jog Nokia E66 yra ne tik tvirtas, bet netgi, jog yra labai tvirtas – garsiakalbiai stiprumu nors ir nepasižymi, tačiau vibracija iš jų labai gerai juntama ant didesnių garsumo nustatymų. Dėl to net privengiu laikyti labai aukštus garsumo nustatymus.

Kaip jau sakiau – pirmiausiai dėmesį patraukia telefono korpusas. Kraštai ir baterijos dangtelis atrodo esą slidūs, tačiau tokie nėra. Jie tiesiog maloniai prilimpa prie odos, bet neslysta, kaip gali pasirodyt iš pradžių. Deja, tas faktas, jog prilimpa – nelabai malonus pačio korpuso atžvilgiu – neilgai trukus lieka pirštų antspaudai. Nors jie lengvai nusivalo, tačiau visgi tai nelabai miela.

Telefono „slide’as“ – tikrai malonus ir puikiai veikiantis. Nė kiek nekliba. O mygtukų ne tik daug, bet jie ir pakankamai dideli – nors tai ir suprastina bendrą telefono vaizdą, tačiau iš esmės taip geriau, negu, kad jie būtų smulkūs. Klaviatūra išties patogi ir minkšta. Tiesa, ne tiek patogi kaip Nokia E65, tačiau neįtikėtinai mažai trūksta, jog būtų netgi geresnė.

Pats telefonas gana platus, bet tik palyginus su klasikiniais, paprastais telefonais. Palyginus su eiliniu „smartphone’u“ – Nokia E66 netgi siauras telefonas. Lyginant su Nokia E65 – jis perpus plonesnis.

Telefonas turi 3.2 megapikselio kamerą. Daugelis gali pastebėti, jog kaip telefonui už tokią kainą, 3.2 megapikselio yra neįtikėtinai mažai. Turėtų būt bent 5 MP. Nuotraukų kokybė gera tik esant tinkamam apšvietimui. Taip pat kartais gali reikėti pareguliuoti baltos spalvos balansą. O fotografuojant tamsoje nepamiršti išlaikyti didesnį atstumą, jog blykstė neapšviestų per daug. Dar viena smulkmena – fotografavimo mygtukas ant telefono šono nepaleidžia kameros programos. Tenka tai daryti kitais mygtukais.
Filmavimui šis telefonas taip pat pernelyg nėra geras. Ilgiau filmuojant garsas atsilieka nuo vaizdo. Nors reikia pripažinti, jog filmuojama netgi geriau negu atkuriama – FPS tikrai pakankamai daug.
Bet yra vienas didelis trūkumas: nufilmuoto klipo trukmė skiriasi maždaug 10% nuo tikrojo. Nenuostabu, jog vaizdas nesutampa su garsu.
Štai iš tos pačios vietos filmuotas klipas su telefonu ir su Sony DCR-SR290E vaizdo kamera:

Taip pat padariau keletą nuotraukų su Nokia E65 ir E66.
Nokia E65:

Nokia E66 (su blykste ir be):

Pastebėjau, jog šis modelis labiausiai pritaikytas verslui – per kelias minutes jį paruošite pilnam darbui su VoIP, el. paštu, WiFi, Exchange ir pan. paslaugomis. Tačiau tokiose srityse kaip muzika, sparta (ją galite įvertinti patys pažiūrėję žemiau įkeltą vaizdo medžiagą) šis telefonas tikrai nusileidžia daugeliui analogų savo kainoje. Turiu omenyje iš blogosios pusės.

Telefonas tikras ryšio vunderkindas – palaikoma 802.11 b/g (WiFi), HSDPA (3.5G), 3G, EDGE, GPRS, Bluetooth, IrDA, USB, A-GPS. Ko dar daugiau norėti? Na, žinoma, geros baterijos… Turiu dvi baterijas ir galiu pasakyti, jog jeigu žadate naudotis telefonu ištisą dieną (nors tokių atvejų nebūna – jeigu reikia kompiuterio tai ir turite kompiuterį, o jeigu reikia tik pokalbių – tai tiek energijos telefonas nenaudos kiek vienu metu klausantis radijo per WiFi, naršant internete per 3.5G ir dar klausant GPS nurodymų). Tačiau teko skaityti, jog tai ne baterijų problema, o kažkas inžinerinio pačiame telefone. Keletas žmonių yra kelioliką kartų bandę siųsti aparatą į Nokia Care ir po ilgų kankynių gavo 2-3 paras veikiantį telefoną su vienu krovimu. O šiaip, kiek pastebėjau, daugeliui viena baterija laiko vieną dieną. Ypač intensyviai naudojant nelaikys ir tos. O „standby“ režime išlaikys ir daugiau nei 3 dienas. Tiesa, aš visada naudoju 3G ir telefonas internetu atlikinėdavo sinchronizacijas kas 4 valandos. Greičiausiai galima išgauti ir dar geresnių rezultatų. Tačiau bet kokiu atveju – įsigyję šį telefoną pirmiausiai turėsite įprasti nepamiršti jo krauti kai tik galite. Aš net automobilinį pakrovėją įsigyjau, nors automobilio neturiu…

Mano nuomone, apibendrinant, telefonas turi keletą ryškių trūkumų. Pirmiausia, tai už tokią kainą tiesiog privalo būti lietimui jautrus ekranas, bet ne tik, kad jo nėra, bet jis dar ir vos 2,4″ colių įstrižainės. Telefono garsiakalbių kokybė tikrai prastoka, už tokią kainą neturėtų būti „tiesiog vidutiniška“. Telefonas ypač rajus baterijai. Norėtųs, jog laikytų bent dieną nepaleidžiant iš rankų. Fotografavimo mygtukas nepaleidžia fotografavimo programos. Su garso reguliavimo mygtukais galima reguliuoti tik garsą (jokių „zoom’inimų“). Įsijungimo ir išsijungimo laikai tragiški: išsijungiama per 10,67 s, o įsijungiama: 26,66 s iki PIN kodo paprašymo ir 13,18 s iki meniu atidarymo. Nors dažnai neišjunginėjant telefono tai problemų tikrai nesudaro, bet jeigu keliaujate, pamatote, jog sėsta baterija, todėl telefoną išjungiate, tai prireikus jis gali nebespėti ir užsikrauti… Šio Trumpiau tariant – Nokia pagamino brangų modelį, kuris nepasižymi kažkokiomis labai ypatingomis savybėmis, tad jo niekaip kitaip, kaip maloniu žaisliuku verslui, pavadinti nelabai ir tegalima.

Truputis vaizdo medžiagos

Nuotraukos

Nuorodos
Specifikacijos Mobili.lt
Specifikacijos GSMArena.com
Daugiau Nokia E66 video apžvalgų Youtube
Daugiau nuotraukų
Oficialus Nokia E66 puslapis

Kam galite naudoti Google Wave? Įvykių organizavimui – savo galimybėmis jis ne ką prastesnis už Facebook tvarkymąsi su įvykiais. Grupinių darbų atlikimui – tai bene labiausiai žinoma ir paplitusi Google Wave funkcija. Dalinimuisi nuotraukomis – taip, tai dabar galite daryti žymiai interaktyviau negu PicasaWeb. Interaktyviem žaidimam, kaip kad sudoku. Taip pat Google Wave galite naudoti tiesiog užrašams ir kitoms smulkmenom.

Pirmas dalykas, kurį pastebėjau atsivėręs pagrindinį Google Wave puslapį: įdomus kontaktų slankiklis. Kontaktų sąraše matomi tik žmonės, jau naudojantys Google Wave, bet ne visi kontaktai, todėl pas mane slankiklis negali daug judėti. Tačiau bendras vaizdas – labai naujoviškas ir modernus slankiklio perteikimas.

Kitas dalykėlis kuris užkliuvo už akių – „New Wave“. Pirmiausiai galvoje apsisuko mintis „kas per daiktas ta banga?“. Tik paspaudus pavyko išsiaiškinti, jog banga – tai „darbo dokumentas/erdvė“. Trumpiau kalbant – Google Wave kupinas naujų dalykėlių, kuriuos aprašyti ganėtinai sunku.

Na, gal ne aprašyti sunku, bet tokį kiekį naujovių įsisavinti šimtus kartų greičiau ir lengviau turint galimybę pačiam pabandyti. Pačioje pradžioje Google išdalino kelis tūkstančius pakvietimų į šią tarnybą ir naujiems vartotojams buvo leista pakviesti dar kelis žmones. Dabar į šį interaktyvų bendradarbiavimo įrankį leidžiama pakviesti net 20 naujų vartotojų (jeigu norite pakvietimo – rašykite komentaruose, galbūt dar turėsiu laisvų).

Sužinoti kas ir kam yra skirtas Google Wave galite peržiūrėję šią vaizdo medžiagą:

Nuorodos
Ben Parr Google Wave apžvalga.
Google Wave pristatymas oficialiame Google tinklaraštyje.
Apie Google Wave (iš Google Support).
Google Wave puslapis.

Pati pelė labiausiai pasižymi tuo, jog nėra maža, puikiai glunda prie delno (todėl neišvargina rankos), naudotis ja galite praktiškai ant bet kokio namuose esančio paviršiaus (1000dpi skiriamoji geba). Pelė turi vadinamąją „hyper-fast scrolling“ funkciją, kurios pagalba jūs galėsite sukioti pelės ratuką be jokios fiksacijos. Tai reiškia, jog jeigu pasuksite pelės ratuką, jį taip pat reikės ir sustabdyti, nes jis ir toliau suksis. Iš pradžių tai gali būti nepatogu, jeigu esate įpratę laikyti pirštą virš ratuko, tačiau su laiku įprasite ne tik nejudinti pelės ratuko, kai jo nereikia, bet ir sustabdyti jį pasukus. „Hyper-fast scrolling“ funkcija tikrai velniškai praverčia skaitant didelius dokumentus, vartant plačius tinklapius ir pan.

Pats ratukas turi dar 3 funkcijas. 2 iš jų – pasilenkimas į šonus. Ką šios funkcijos atliks – tai priklauso nuo jūsų operacinės sistemos ir naudojamos programos. Pvz., ArchLinux Opera jie veikia kaip „Back“ ir „Forward“ mygtukai, o Firefox iš viso neveikia. 3-ioji funkcija nelabai ir funkcija – tai ratuko paspaudimas. Jis kitaip negu kitose pelėse yra sunkesniau atliekamas ir neatlieka viduriniojo mygtuko paspaudimo funkcijų. Jeigu ne pelės ratuko paspaudimas, greičiausiai, pirmą kartą gyvenime bandantiems „hyper-fast scrolling“ gali norėtis mesti šią pelę į sieną, jeigu kompiuterio valdyme pelės ratukas labai svarbus (pas mane jis praktiškai ant bet kurios ekrano vietos gali ką nors padaryti nemalonaus/nereikalingo). Nes būtent pelės ratuko paspaudimas atlieka „hyper-fast scrolling“ funkcijos išjungimą/įjungimą. Paspaudus ratuką staiga atsiranda triukšmas ir fiksacija sukant ratuką. Turbūt kyla klausimas kur dingo vidurinysis pelės klavišas? Jis buvo pakeistas mažučiu mygtuku ir iškeltas šalia ratuko. Taip jau padaryta daugelyje Logitech pelių. Kai kurie jau įprato ir išmoko jį spausti taip pat su viduriniuoju pirštu.

Nenorintiem labai mažos, su krūvom funkcijų, įspūdingo tikslumo brangios belaidės pelės – Logitech RX1500 bus tiesiog puikus pasirinkimas. Ji ekonomiška, funkcionali ir patogi naudoti bei nereikalaujanti daug priežiūros (jokių baterijų).

Nuotraukos

Pelės puslapis Logitech svetainėje.

Kaip žinia, Windows 7 buvo sukurta tam, jog kompensuotų Windows Vista padarytus nuostolius. Iš esmės tai patobulinta Windows Vista – tą sako ir versija 6.1 (Windows Vista yra 6.0). Microsoft teigia, jog ši sistema yra spartesnė negu Windows Vista ir XP. Na, o aš nusprendžiau tai patikrinti ir išbandytis pats.

Testavimui pasiruošiau kelis testus:

1) ZIP archyvavimo, išpakavimo testai. Šiam testui naudojau Linux branduolio išeities tekstus, suspaustus į ZIP failą. Tai yra maždaug 6000 mažų, daugiausiai tekstinių failų. Archyvavimui naudojau 7-Zip.
2) FTP ir SMB protokolų testai. Besinaudodamas Windows pastebėjau, jog SMB protokolas yra skirtingai našus, negu FTP ir dėl to nėra kalta tinklo plokštė, kaip kad būtų Linux atveju. Perkeldinėjau 112 MB vaizdo failą. Testavau įkėlimą ir parsisiuntimą atskirai. SMB – tai protokolas, kurį Microsoft Windows sistemos naudoja failų ir spausdintuvų dalinimuisi per tinklą. SMB protokolu kompiuteriai pasiekiami Windows Explorer adreso laukelyje įvedus „\\“ arba „\\“. FTP protokolui taip pat naudojau Windows Explorer.
3) Microsoft Office 2007 instaliavimas. Office greičiausiai beveik visi naudojame ir, suprantama, vienas iš veiksmų, kuriuos atliekame gavę Windows’us – įdiegiame Microsoft Office biuro programų paketą. Kaip pastebėjau, Microsoft Office 2007 instaliavimo trukmė smarkiai skyrėsi lyginant su kitomis OS. Todėl matavau laiką. Iš esmės pagal Office 2007 instaliacijos trukmę galime orientuotis kaip greitai OS sugebės įdiegti ir kitas programas, reikalaujančias HDD resursų, prieigos prie registro ir pan.
4) Dažnas mūsų pastebėjome, jog Windows dažnai reikalauja perkrauti sistemą po visokių Windows atnaujinimų. Tai reiškia, jog sistemos išsijungimo ir užsikrovimo laikas mums yra labai svarbus. Taip pat kai kuriuos erzina lėtai užsikraunančios sistemos. Sistemos užsikrovimą matavau su išjungtu Windows Update bei tokiu programų rinkiniu „startup’e“: Pidgin, Google Talk, Avira Antivir, Twhirl, Filehippo.com Updater, Wakoopa Tracker. Laikas buvo matuojamas nuo „bootloader’io“ iki HDD aktyvumo dingimo.
5) Firefox, Opera, Microsoft Word 2007, OpenOffice.org 3.1 Writer programų „šaltojo“ pasileidimo laikai. Mums visiems svarbu ne tik per kiek laiko užsikraus mūsų kompiuteris, bet ir per kiek laiko pasileis dažniausiai naudojamos programos. „Šaltasis“ paleidimas reiškia, jog programa paleidžiama pirmą kartą po sistemos pilno užsikrovimo. Tai reiškia, jog sukuriame naują, tuščią Windows vartotoją, perkrauname kompiuterį, paleidžiame šias programas, sutinkame su licenzijomis, jeigu to prašo, ir nieko daugiau nedarę perkrauname kompiuterį, vėl prisijungiame prie naujo vartotojo, išjungiame kaip įmanoma daugiau pašalinių programų, palaukiame kol dings HDD ir CPU aktyvumas ir paleidžiame programą. Laiką matuoju nuo programos ikonos paspaudimo iki kursoriaus programoje atsiradimo.

Vardan sportinio intereso – beveik visus šiuos testus atlikau ir Ubuntu 9.04 (Linux distribucija) bei ArchLinux sistemose. Tiesa, į „startup’ą“ nebuvo įtraukta Twhirl, Filehippo.com Updater (kam jis čia būtų reikalingas, jeigu atnaujinimai programom eina su visa sistema? (: ), Google Talk (deja, Linux versijos nėra, tačiau jeigu reikia Google Talk, tai galima Google Talk tinklu naudotis per Pidgin) ir Avira Antivir (juk čia Linux, kokios dar antivirusinės…).

Naudojamas kompiuteris
Procesorius: Intel Core2 Quad Q6600 2,4Ghz @2,66Ghz.
RAM: 2GB DDR2 (2x1GB).
HDD: Western Digital Caviar SE WD5000JS SATA-300 7500RPM (hdparm testas parodė, jog veikia 72 MB/s greičiu).
VGA: NVIDIA GeForce 8800GT
Tinklo plokštė: Realtek, integruota į Gigabyte GA-P35C-DS3R motininę.
Taip pat kompiuteryje testavimo metu buvo: TV tiuneris, D-Link DFE-520TX tinklo plokštė (papildomos tvarkyklės galėjo turėti įtakos sistemos užsikrovimo laikui).

Testai

Paveikslėlyje surašiau trukmes, per kiek tam tikra OS atliko operaciją. Windows pusėje raudonai pažymėjau prasčiausiai pasirodžiusią OS, geltonai – vidutiniškai, o žaliai – sparčiausiai pasirodžiusią OS. Linux skiltyje tik pažymėjau žaliai operacijas, kuriose Linux pasirodė sparčiau negu Microsoft Windows 7.

Tikriausiai pastebite, jog Windows Vista SP2 sparčiau paleisdinėja programas negu Windows XP SP3. Pasirodo, Windows Vista SP2 ne viskas atliekama lėčiau negu Windows XP SP3. Tačiau tai jos neišgelbėja nuo beprotiškai lėto užsikrovimo. Windows Vista SP2 taip pat turi daug problemų su failų perkėlimais. Greičiausiai tai sukelia problemas ir instaliuojant programas. Kaip galite dar pastebėti, Windows Vista SP2 iš tikrųjų išsijungia greičiau, kaip Microsoft kažkur ir sakė. Tačiau kas mums iš to? Štai Windows 7 – spartesnė praktiškai visose operacijose. Spartesnė ir už Windows XP SP3, kuri visų yra laikoma kaip spartesnė už Windows Vista.

Windows 7 kaip geriausia nepasirodė tik ZIP archyvo sukūrimo, Microsoft Office 2007 instaliacijos, Microsoft Word 2007, Opera 10.00 Beta 2 testuose. Tačiau ir juose ji buvo labai arti lyderės pozicijų. Be to, Microsoft Office 2007 jau ganėtinai senas biuro programų paketas. Greičiausiai, jog Office 2010 veiks žymiai sparčiau Windows 7, negu Windows XP.

Šalia, iš sportinio intereso, nusprendžiau patestuoti ir ArchLinux bei Ubuntu 9.04 Linux distribucijas. ArchLinux pasirodė ypač prastai išpakuojant ZIP archyvą. Bandžiau tai daryti tiek su XArchiver, tiek su „unzip -qq“, bet niekas nepadėjo. O štai Ubuntu 9.04 su XArchiver tą pačią operaciją atliko sparčiau negu bet kuri testuota OS.

Bedirbant su Windows 7, įspūdžiai buvo tokie, jog dabar tarp savo asmeninių argumentų (laimei ten jų yra dar daug…) kodėl naudojuosi Linux, turėsiu pamiršti didžiulę spartą. Manau, jog Microsoft sukūrė didžiulį konkurentą Linux sistemoms. Vis dar trūksta daug laukiamų dalykų – paketų valdiklio, WinFS ir pan., tačiau ir be jų Microsoft, manau, galima sakyti jau dabar, sustabdė paprastų vartotojų bėgimą nuo Windows prie Linux. Vienintelė kliūtis gali būti resursai. Benaudojant Windows 7, nieko ypatingo nedarant, tiesiog naršant, susirašinėjant, RAM dažnai buvo naudojama >1,1 GB. Jau nekalbu apie tai, kad pati sistema užima ~12 GB kietąjame diske. Laimei, kietojo disko vieta šiais laikai jau nebe problema. O kaip dėl RAM? Žaidėjai tikrai nusivils.

Bendrai kalbant, Microsoft iš tikrųjų išleido žvėrį į rinką. Nesvarbu, jog jis šiuo metu galbūt yra kiek nestabilus (bent jau taip sako kai kurie šaltiniai – pačiam naudojantis Windows 7, neteko patirti nė vieno lūžio per kelias paras), nesvarbu kiek daug jis turi naujų funkcijų ar tai, jog rija daug RAM, manau, drąsiai galima sakyti, kad Windows 7 tikrai įsiverš į aktyvių vartotojų rinką ir su laiku vietoj Windows 2000 statistikos lentelėse matysime Windows XP. Klausimas tik kiek laiko tam reikės.

Privažiavau stotelę „Pramogų arena“. Aš ne vilnietis ir gera orientacija negaliu pasigirti – Siemens Arenos neradau pats iš karto, o ir joje nesu buvęs anksčiau. Teko dar kartą išsitraukti telefoną, įsijungti Google Maps, ten pasinaudoti MyLocation ir paieškos funkcija – iš karto davė artimiausią rezultatą ir aš jau žinojau kur eiti.

Priėjus prie Siemens Arenos buvo maždaug 9 valanda, kasos dar nedirbo, nors pagal taisykles turėjo. Kiek pavaikščiojus ir vėliau grįžus prie kasų, pagaliau atsirado viena kasininkė, kuri mielai pardavė bilietą už 81 Lt (kelios dienos prieš renginį kaina buvo 50 Lt). Tačiau turėdamas omenyje, jog panašūs renginiai dažnai būna ir brangesni, bėdos tame nemačiau.

Praeinant pro kontrolę prie manęs priėjo apsauginis ir paprašė parodyti mano krepšio turinį. Priežasties neklausiau, iš karto parodžiau, juk nesinešioju atominės bombos, o ir atidaryti krepšį lengviau negu ginčytis dėl to ar turėčiau tai daryti. Prisikabino, jog turėjau buteliuką vandens. Nedvejodamas pasiūliau išmesti (mat kažkodėl suveikė kažkoks gėdos jausmas nesiginčyti – vandeniu jie ten neprekiauja lygtais, o ir įsinešti nedraudžia), o jis kažkaip nedvejodamas leido eiti. Bet kam tada prisikabinti prie to buteliuko, jeigu iš karto įleidžia? Na, priežastis kodėl iš karto pasiūliau tą buteliuką išmesti buvo paprasta – nesinorėjo blaškytis, o ir pats renginys man buvo svarbesnis.

Iš karto po to įteikė „antikrizinį“ maišelį ir apyrankę. Gaila, į klubą negalėjau eiti ne tik dėl amžiaus, bet ir apskritai dėl to, jog nebuvo kuo grįžti vėliau. O maišelio turinio kaip bebūtų keista nepuoliau nagrinėti. Užmetus akį viskas buvo aišku – pilna reklamos ir visokių menkniekių. Tikrai mielas dalykas buvo Login užrašinė ir tušinukas – nors nesinaudojau (tam panaudojau telefoną), bet tikrai turėjo praversti tiems, kurie užsirašinėjo įvairias mintis ir pamiršo savo užrašų knygeles. Taip pat patiko 15min raktų pakabukas, kurį įteikė kartu su programa ir dalyvio kortele viename. Būtų pamaloninus dar labiau viena smulkmena – kažkas galėjo užrašinėti su markeriu tas korteles. Bet tai greičiausiai būtų atėmę labai daug laiko ir būtų susidarę didelės spūstys.

Nusileidus laiptas kiek pasimečiau. Kaip pirmą kartą esančiam Siemens Arenoje (o gal tiesiog šiaip žioplam?) nelabai buvo aišku kur ieškoti pagrindinės salės – visur nuorodos į paralelinę. Bet apsukus ratą buvo aišku kur eiti. Matyt žmogus patekęs į tokią šurmulingą naują šurmulingą aplinką pasimeta. Pirmas dalykas, kurio ieškojau – rūbinė, bet mano paieškos baigėsi pamačius ženklą „už rūbinės paslaugas galite susimokėti čia“. Aptikus įėjimą į pagrindinę salę, ją radau ganėtinai tuščią. Buvo laiko pokalbiui. Susiradom vietas pirmosiose eilėse ir įsitaisėme.

Netrukus prasidėjo konferencija. Ant scenos energingai užlipo ZIPFM radistai, o vėliau ir pats Steve Chazin. Jo pristatymas buvo tikrai gerai paruoštas, stiprus ir kupinas idėjų, vertų užsirašyti. Būtų šaunu dar kartą tai pamatyti/išgirsti. Per Steve Chazin pristatymą kilo tokia mintis, jog anksčiau Apple ištraukė iš duobės geras marketingas, o dabar atvirkščiai – tai, ką daro Apple, yra geras marketingas. Toliau galėčiau parašyti daaug minčių ir pan., tačiau yra vienas didelis BET. Pastebėjau, jog Steve Chazin pristatymas buvo ganėtinai pasikartojantis. Jeigu skaitėt „Marketing Apple“ arba žiūrėjot Steve Chazin kalbą Estijoje, viskas buvo girdėta. Nors ir pasikartojančiai, Steve tikrai padarė gerą pradžią Login konferencijai.

Po Steve Chazin ant scenos užlipo Google atstovas iš Ukrainos – Dmitry Sholomko. Jeigu atvirai, man nepatiko dalinami patarimai ir tezės kaip ir ką man daryti ir kaip viskas yra. Tokią informaciją galima rasti internete, paprastutėse knygose ar žurnaluose. Iš tokio žmogaus norėjosi išgirsti kažką daugiau (kaip ir iš Steve Chazin) arba bent jau kitokiu, įdomesniu keliu (ką padarė Steve).

Po to ėjo pertrauka ir Andriaus Kleivos pranešimas apie BlogOUT. Trumpas, bet puikus tuo, jog tik to ir reikėjo – jog nebūtų tokių, kurie dalyvavo Login ir po BlogOUT sakytų „Kas čia per?..“.

Per pertrauką vėl sekė visa valanda bendravimo ir pan. dalykėlių. Gaila, nespėjau pavalgyti (Siemens Arena maistas šlykštus ne tik kaina), todėl vėliau teko aukoti vienos „paskaitos“ laiką ir eiti užkąsti. Po pertraukos buvo Login interneto apdovanojimai, kurių rezultatų visi nesitikėjome tokių, bet jie tokie ir viskas. Tiesą pasakius, aš asmeniškai tikėjausi, jog bent jau pats balsavimas būtų dviejų turų – pirmasis būtų skirtas pasiūlyti kandidatus, o tik antrasis balsavimui. Galbūt rezultatai būtų buvę bent šiek tiek kitokie.

Iš karto po apdovanojimų – Džiugas pusvalandį pakalbėjo apie tinklaraščius ir socialinius tinklus. Kalbėjo tikrai gerai, nesakykit. Man patiko. Tuo tarpu po Džiugo ėjęs Arturs Mednis pasirodė tikrai prastai. Galbūt todėl, jog Twitter jau ilgokai esu užsiregistravęs, bet juk į tai irgi galėjo atsižvelgti – auditorijoj ne vien žali sėdėjo. O ir pabandžius pažiūrėti iš šalies į visa tai – nepanašu buvo, jog jis būtų stengęsis atsakyti į Chionso užduotą klausimą „what’s the point of all the noise?“ (http://blake.lt/message/33104).

Deja, po Arturs manęs nenustebino ir kiti trys kalbėtojai iš eguru.lt. Galbūt jau buvo persikrovus mano galva, bet čia irgi pasirodė neatsižvelgta į tai, kokia auditorija sėdi. Po eguru.lt klausiau Ramūno Šablinsko apie elektroninį parašą. Nepatiko tai, jog visas pristatymas buvo kaip išvados. Asmeniškai man nebuvo net girdėta daugiau nei 30% tų mitų ir gandų, nors el. parašą esu čiupinėjęs.

Po Ramūno nusprendžiau, jog verta būtų pabandyti kitas auditorijas, bet prieš tai pavalgyti normalaus maisto. Tam sugaišau net valandą ir grįžęs pasirinkau Apple sceną. Klausiau tik antrąją dalį, bet susidariau tokį įspūdį, jog ši scena buvo skirta grynai žaliems, nebandžiusiems Apple produktų ir nemokantiems patiem išsiaiškinti kaip kas veikia. Turinys buvo maždaug toks: va čia paspaudžiam ir galim padaryt va taip, o va čia bus kitaip. Kitaip sakant, grynai supažindinimui su MacOS skirtais produktais skirta scena.

Paklausiau keletą minučių ir pajudėjau link paralelinių sesijų salės ir ten radau Paulių Rimeikį „Kaip keisti pasaulį online arba gyvendamas tinkle gali būti ir naudingu“, Dansu Dansu „Žinau ką veiksi kitą kartą prisijungęs“, indigo kids „Kaip sukurti bloga interneto svetainę“ (taip ir nesupratau – čia buvo gramatinė klaida, jog ą nosinės nepadėjo programoje?; video 1, video 2). Šioje salėje jautėsi, jog kalbėtojai yra mažiau oficialūs, atmosfera ir temos tikrai šiltesnės. Man patiko.

Dėl nelabai suderinto kalbėtojų laiko nelabai norėjosi grįžti į pagrindinę sceną, todėl nusprendžiau išbandyti žadėtuosius „pertraukos malonumus“. Nieko įdomaus, iš tikrųjų, neradau, tik va – su MacOS’u galėjau pažaisti daugiau, išbandyti VDNET internetą. Po pusvalandžio vėl grįžau į paralelinę salę ir ten klausiau Simono Bartkaus „Ar tinklaraštininkai yra pagrįstai susireikšminę?“. Po jo ėjo Leonido Donskio eilė. Tikrai stipri ir gera konferencijos pabaiga. Tik čia tenka sutikti su kitais – Blake.lt lentai tikrai trūko moderavimo. Leonidui baigus žodį tarė vienas iš organizatorių Arnoldas Rogoznyj ir mes visi su „Simian – La Breeze“ daina pajudėjome iš Siemens Arenos.

Apibrendrinant, Login buvo tikrai dėmesio ir kainos verta konferencija, viskas buvo padaryti tikrai neprastai, nors ir ne idealiai. Galbūt pati konferencija buvo netgi kiek per didelė ir oficiali, bet kita vertus, visokių reikia.

Vėliau paturėjau įspūdžių įlipti ne į tą pusę važiuojantį troleibusą. Kadangi šiaip ar taip pagal mano el. pašte buvusius tvarkaraščius turėjau dar daug laiko, o visai šalia Akropolis, nusprendžiau, jog verta būtų nueiti pavalgyti, o vėliau dieną užbaigti pasivaikščiojimu po senamiestį. Deja, viskas baigėsi tuo, jog traukinių stotyje sužinojau, kad man atsiuntė ne tuos tvarkaraščius, o paskutinis traukinys buvo geros dvi valandos prieš man atvykstant į stotį. Teko ieškotis autobuso, laimei, šis vėlavo 6 minutėm ir aš spėjau.

Kodėl aš čia apie gumą? Todėl, nes tai nors ir populiariau, tačiau tikrai ne geriau. Teko ne kartą klausytis su tokiomis „grybo tipo“ ausinėmis ir jos yra žymiai mažiau patogios. Man asmeniškai, nuo jų galvą pradeda skaudėti žymiai greičiau ir tai yra greičiausiai dėl jų pakeičiamo slėgio ausyje.

Šios ausinės vietoje gumos naudoja pagalvėles, kurios pagamintos iš įdomios putos, kuri atgauna savo formą ją suspaudus ir vėl atleidus. Tai yra labai gerai, nes taip ausinės geriau prisitaiko prie ausies ir geriau izoliuoja nuo aplinkos triukšmų.

Pirmas įspūdis buvo labai geras – ausinės laaabai gerai izoliavo. Nepatiko tik tai, jog jos atsikišusios ir kištukas yra ganėtinai mažas. Kitas neigiamas dalykas, kurį pastebėjau, buvo tai, jog internete pilna blogų atsiliepimų apie laidą. Daugeliui ausinės tarnavo iki laido sulūžimo. Čia galimi du paaiškinimai: a) laidas tikrai blogas; b) ausinės gaminamos jau ilgas laikas ir nuo kažko jos juk anksčiau ar vėliau turėjo sugesti, tai gal tiesiog jos baigė tarnauti „natūralia mirtimi“; c) laidą paprasčiausiai atšaldė lauke, o po to dėl nevienodų temperatūros pokyčių metalas lengvai lūžo.

Svarbiausias įspūdis susidarė paklausius muzikos. Bosas atkuriamas nerealiai gerai. Klausiau iš įvairių ausinių už įvairias kainas, tačiau net 70 Lt už šias ausines nepasirodė daug. Tuo labiau, kaip įkišamom į ausis, šiom ausinėm tai buvo labai geras rezultatas.

Ausines naudojau važinėdamasis dviračiu, traukiniu, automobiliu, sėdėdamas prie kompiuterio, per pamokas. Galiu pasakyti, jog garso izoliacija visais atvejais buvo stulbinanti. Traukinyje nusikrovus grotuvui neišsitraukdavau ausinių – jas išsitraukus staiga supranti, jog pamiršai koks aplinkui triukšmas. Tuo tarpu kelyje važiuojant dviračiu buvo kiek baisu, kai iš niekur nieko atsirasdavo mašinos. Tiesa, turėčiau pabrėžti, jog automobilių išsigąsite ir su paprastomis įkišamomis ausinėmis, bet traukinyje tokio efekto nepajusite tikrai.

Besinaudojant ausinėmis pastebėjau kelis dalykus. Ausinės turi šiek tiek svorio, todėl laisvą laidą reikia kažkur prikabinti, pvz., prie grotuvo, arba bent vieną ausinę laikyti ausyje, jog ausinių laidas neišsitrauktų. Ausinių kištukas nors, greičiausiai, paauksuotas, bet tikrai mažas. Mano grotuvui jis kaip tik – lengvai išsitraukia ir įsijungia, bet prie kompiuterio prijungti ir atjungti ne taip paprasta: reikia suimti mažą kištuką, ko padaryti negalėsite, jeigu lizdas nėra atsikišęs arba bent jau lygiame paviršiuje, arba traukti už laido.

Kokybė yra ypač gera. Jos tikrai patogios ir malonios ausiai. Atkuriamas garsas geras tiek bosų, tiek aukštų garsų atžvilgiu (tačiau kai kurie žmonės internete teigia, jog šiom ausinėm reikalingas „eq“, bet tai iš esmės ne tiesa). Ausinės nekrenta iš ausų, nebent stipriai tampot už laido (kai kur galite rasti, jog šios ausinės ne visiem tinka – išbandžiau su keliolika žmonių ir visiem tiko). Kalbant apie kainą, šios ausinės perkant tiesiai iš Koss kainuoja žymiai pigiau: ~39 Lt, o Lietuvoje pigiausiai galite rasti už ~50 Lt. Aš pirkau iš BMS už 70 Lt (mat labai kažkur skubėjau ir nepasidomėjau labai kainomis kitur), gavau 2 papildomas pagalvėles ir 5 metų garantiją. Būtent dėl garantijos nebijojau, jog kuri nors ausinė nustos veikti dėl laido ar dar ko nors. Apibendrinant, ausinių pirkti nelabai verta – manau, galima pažiūrėti ir į ne tokius pasenusius variantus, bet jeigu jau nusipirkote/užsisakėte – pinigų tikrai neišmetėte į balą.

Keletas nuotraukų: 1 | 2 | 3.
Ausinių puslapis gamintojo svetainėje.

Mano bandytoje Windows 7 versijoje jau buvo sudiegta Microsoft Internet Explorer 8 RC. Pastebėjau, jog IE tikrai patobulėjo lyginant su IE7: atsirado galimybė vaikščioti po skiltis su Ctrl+Tab, nebeerzina kai kurie kreivai atvaizduojami puslapiai (tačiau vis dar yra problemų su atvaizdavimu), kai kurie puslapiai iš tiesų veikia sparčiau. Tačiau IE8 – ne vienintelis dalykas, patraukęs mano akį.

Ko ne pirmas, iš tikrųjų, kritęs į akį dalykas buvo geresnė sistemos užduočių juostelė. Ne tik jos išvaizda patiko, bet ir darbas su ja – naršymas po „Start“ pasidarė išties greitas. Anksčiau tekdavo ne sekundę palaukti kol Windows praskleisdavo „Start“ esantį katalogą ir pan.

Iš tiesų, naujoji užduočių juostelė Windows 7 – labai malonus dalykas, kol nesupranti, jog tai nors ir įdomu, tačiau visiškai nepatogu. O tas langų tampymas į ekrano šonus ir taip lango ištempimas per visą ekraną – totaliai nepatogus dalykas, nes tai paprasčiausiai užtrunka žymiai ilgiau negu du kartus spustelti ant lango pavadinimo juostelės. Kažkodėl galvojau, jog ant nešiojamojo kompiuterio tai bus patogiau, tačiau dabar matau, jog klydau tikrai tikrai.

Dar ilgai nepadirbėjus jau spėjau rasti klaidų. Kažkodėl dažnai langai su klausimais (pavyzdžiui, failo trynimo) nėra parodomi, tačiau juos matome langų keitimo meniu (Alt+Tab). Bet atminkime, jog tai tik Beta, net ne RC, todėl nereikia labai dėl to peikti Microsoft.

Pasileidau Microsoft Paint. Iš karto pastebėjau naują išvaizdą ir tai, jog Paint nebesiūlo naudotis BMP formatu kaip numatytuoju. Man išsaugant paveikslėlį siūlė tikrai priimtiną formatą – PNG. Šio formato paveikslėliai užims mažiau, bus mažiau problemų atidarant naršyklėse, palaiko sluoksnius ir kt.

Šiek tiek padirbėjus su šia sistema panorau pakeisti jos išvaizdą. Paspaudus dešinįjį pelės klavišą ant darbastalio gauname tris nematytus punktus:

Microsoft Windows 7 greičiau pakeisime rezoliuciją, pridėsime „gadget’ų“ ar tiesiog pasikeisime išvaizdą.

Pasirinkus „Personalize“ atsidaro langas, kuriame neįtikėtinai lengvai pasikeisime išvaizdą. Man patiko, jog Microsoft jau pasiūlo keletą tikrai gražių temų. Vienu pelės spustelėjimu gausime kas kuris laikas besikeičiantį darbastalį ir prie darbastalio pritaikytas langų spalvas.

Tiesa, Windows 7 su Aero įjungimu turėsime mažiau problemų. Kodėl? Instaliavus OS mano kompiuteryje nereikėjo jokių tvarkyklių – nei garso plokštės, nei tinklo plokščių, nei dar ko nors, įskaitant į vaizdo. Kaip viešai platinamai Beta versijai, tai labai gerai. Juk gamintojai dar nespėjo išleisti naujųjų tvarkyklių. Taigi, kadangi vaizdo plokštės tvarkyklės jau bus sudiegtos, tai Aero galėsite naudotis iš karto po instaliacijos. Man nereikėjo nieko daryti – sistema po instaliacijos jau buvo pilnai paruošta darbui.

Kažkur skaičiau, jog žmonės skundėsi, kad reikia per daug paspaudimų USB rakto atjungimui. Na, aš drįsčiau nesutikti. Viskas, susiję su USB raktų atjungimu, Windows 7 yra kaip ir Windows XP, kaip ir Windows Vista. USB raktą atjungiau dviejų mygtukų paspaudimu – vienas buvo KPK ant USB ikonos, kitas buvo pasirinkimas ką noriu atjungti. Tiesa, meniu šiek tiek pasikeitęs (dabar lengvai atskirsime kurie punktai priklauso kuriam įrenginiui):

Grįžkime prie vieno labiausiai žavingų dalykėlių Windows 7 – naujosios užduočių juostos. Neturėkite nė minties, jog ji jums nepatiks. Man irgi nepatiko rodymas tik ikonų, bet tai galima tikrai lengvai ištaisyti tiesiog įjungus „Combine when taskbar is full“. Tada šalia paleistų programų ikonų bus rodomas tekstas. Situacija pasikeičia iš tiesų gražiai:
Pradinis variantas
Rezultatas
Atkreipkite dėmesį į tai, jog „Skype“ aš turiu įsidėjęs į užduočių juostą kaip „quick launch“ ir šiuo metu „Skype“ yra paleista, tačiau langas uždarytas. „Skype“ ikoną toje vietoje matome todėl, nes užduočių juostoje taip pat turiu ir Firefox, ir Windows Media Player, kurie irgi yra kaip „Quick Launch“. Uždarius ir šiuos langus, užduočių juosta taptų panaši į pradinį variantą.

Apibendrinant, asmeniškai nieko ypatingo nepastebėjau. Windows 7 – man tai ta pati Windows Vista, tik su kiek pamodifikuota išvaizda. Galbūt tai dėl to, jog mano kompiuteris nėra labai silpnas (tačiau tikrai nėra ir galingas – Q6600 @2.66 Ghz, 2 GB RAM, 67 MB/s HDD, NVIDIA 8800GT). Tačiau yra žmonių, kurie sako, jog Windows 7 tikrai pasistūmėjo spartoje. Išbandykite patys, juk Windows 7 greičiausiai bus išleista tik rudens pradžioje, tai ko laukti?

Nuorodos
Gaukite Windows 7 raktus.
Išbandykite Windows 7.
Visos nuotraukos.

Tačiau nėra taip jau blogai. Kitos funkcijos tikrai užgožia trūkumus. Pavyzdžiui, jūs galite nustatyti kiek pranešimų norite gauti per valandą, kaip dažnai ir kada Twe2 turėtų tikrinti jūsų Twitter. Dar daugiau: jūs galite Twe2 pagalba gauti ne tik atsakymus ir privačias žinutes, bet ir sekti tam tikrų žodžių paieškos rezultatus.

Tiesa, reikia pastebėti, jog Twe2 kartais gali labai vėluoti. Tai priklauso nuo serverių apkrovimo. Bet, kaip jau sakiau, tai vis tiek išlieka vienas geriausių šiuo metu esančių įrankių gauti SMS iš Twitter į telefoną nemokamai Lietuvoje.

[via DownloadSquad]

„htop“ – tai iš esmės patobulinta „top“ versija. Su juo galėsite stebėti kokie procesai kiek ko naudoja, „žudyti“ procesus visais įmanomais būdais, stebėti procesų medį, stebėti kompiuterio resursų panaudojimą ir t. t.
„htop“ turi valdymą, panašų į „Midnight Commander“ (ir kitų „Norton Commander“ tipo programų), ir funkcijas/išvaizdą panašią į „top“.

Reikėtų pastebėti, jog „htop“ bus labai priimtina ilgų komandų nemėgstančių tarpe. Su šia programa nereikės naudoti tokių komandų kaip „ps aux | grep firefox“ norint surasti informacijos apie „firefox“ procesą – užteks tiesiog paspausti F3 klavišą ir įvesti „firefox“. Keliais klavišų paspaudimais galėsite keisti procesų prioritetus (F7/F8), keisti rikiavimą/rodymą (F4-F6), žudyti (F9) kokiais tik norite metodais.

Nepatiko tai, ką „htop“ rodo terminalo lango viršuje? Nebėda – tai per nustatymus galite keliais paspaudimais pakeisti. Su „htop“ galėsite matyti RAM, SWAP, CPU spalvotą (atitinkamos spalvos rodo tam tikrą panaudojimą, pvz., geltona spalva RAM panaudojime rodo, jog ta atmintis yra „sukešuota“) sunaudojimą

Žinoma, „htop“ patrauklus tik nuolatiniam darbui. Pasileisdinėti „htop“ konkrečiom užduotim atlikinėti, kai žinoma tiksli komanda, kurią norite atlikti, yra beprasmiška ir laiko švaistymas.

Apibendrinant turėčiau pasakyti, jog ilgiau padirbėjus su „htop“ pamatome, jog šiam Linux sistemos procesų valdikliui nėra lygių net ir tarp grafinių programų. Naudočiau „htop“ net jeigu ir tai būtų vienintelė programa, dėl kurios man būtų reikalinga komandinė eilutė.

„htop“ įdiegti rekomenduotina per sistemos paketų valdiklį. Taip vėliau gausite ir atnaujinimus programai.
Programos puslapis.