Prieš metus atradau keistoką programą Linux sistemom – alock. Ji dirba atskirai nuo visos sistemos: slaptažodžius galite duoti jai visai kitus nei naudojami kompiuteryje bei jeigu nulaušite alock – jūsų X seansas išliks aktyvus ir neprarasite jokių duomenų. Keista buvo tai, jog šios programos funkcija – užrakinti kompiuterį, tačiau kitaip, nei kitos programos, ši nepateikia kokio nors „screen saver’io“ ar prisijungimo lango.
Anaiptol, pagal numatytuosius nustatymus, pastebėsite, jog kompiuteris užrakintas, tik bandydami pasinaudoti klaviatūra. Staiga visas vaizdas ekrane bus įrėmintas žaliame rėmelyje. Šis žalias rėmelis reiškia, jog jūs vedate slaptažodį. Taip, taip, šiai programai nereikia vartotojo vardo. Paleisti alock galite bet kada. Aš šiai programai priskyręs klavišų kombinaciją Alt+L, o pati programa baisiai greita ir lengva, todėl užrakinimo procesas žaibiškas. Dar įdomiau – mano kompiuteriu nesinaudojantis asmuo netgi nesupras, jog kompiuteris užrakintas, nes sistema nereaguos į pelės kursoriaus judėjimą ar pelės paspaudimus, o spustelėjus kokį nors klaviatūros mygtuką šonuose atsiras žalias rėmelis.
Programai galima nurodyti, jog užrakinus kompiuterį rodytų kokią nors spalvą, paveikslėlį, tą patį langų vaizdą su ar be šešėlio, nors šiaip aš visai nieko prieš ir numatytąjį variantą – užrakinus kompiuterį vaizdas visiškai nepasikeičia, o jei turėjau atidarytą Skype pokalbį, tai jis ir toliau bus rodomas bei prie kompiuterio priėjęs žmogus pamatys visus naujus įvykius, kurie įvyko po kompiuterio užrakinimo. Tai – skonio reikalas.
Apskritai, alock nėra labai saugus variantas – kitaip nei gdm ar kdm ji nepaleidžia viso X seanso ir nulūžus alock nenuluš kitos programos, todėl užtenka prisijungti per SSH ar spustelėti Ctrl+Alt+F1, iš ten nužudyti alock procesą ir „įsilaužėlis“ galės naudotis kompiuteriu nepraradęs jūsų atidarytų langų. Tačiau alock yra velniškai sparti (puiki savybė naudojimui „startup’e“), stabili ir patogi programa tiems, kuriem reikia minimalios apsaugos. Šiaip nenaudočiau jokios programos kompiuteriui užrakinti, bet tada neleisčiau kompiuteriui užsikrauti iki galo be mano įsiterpimo – nenoriu, jog pašaliniai skaitytų mano paštą ar Skype pokalbius man neprisijungus, tačiau taip pat nenoriu grįžti prie kompiuterio vien tam, kad prisijungčiau ir vėl palaukčiau minutę kol viskas baigs krautis. alock šią problemą išsprendžia: įdėdami ją į Window Manager’io paleisties sąrašą užrakinsite kompiuterį dar jam nebaigus krautis. Programos, esančios „startup’e“, vis tiek užsikraus, tad kai rytais įjungiate kompiuterį ir nueinate išgerti puodelio kavos – dabar tai galėsite daryti ilgiau, o grįžę pradėti dirbti iš karto.
Suprantama, tai tik viena iš alternatyvų kaip paspartinti darbo kompiuteriu pradžią. Galbūt geriausia naudoti nuo įrašymo apsaugotą s2disk image’ą, o galbūt, jei esate visiškas greičio fanatikas, tiesiog s2ram kompiuterio „užšaldymą“.
Su failais jūsų kompiuteryje gali atsitikti bet kas. Pradedant menkiausia failų sistemos klaida dingstant elektrai, atsititktiniu ištrynimu ar paprasčiausiu laikmenos nekokybiškumu. Trumpiau tariant, nieko nėra amžino. Tuo tarpu GMail šiuo metu naudojamas beveik bet kam: nuo asmeninių laiškų, patarimų kaip iki atsarginių kopijų. Kompiuterių administratoriams atsarginės kopijos (angl. „backup“) buvo galvos skausmas labai ilgą laiką. Juk retas rasime bitas į bitą nuskaitomą CD-R diską, įrašytą 2000-aisiais. Tačiau dabar, kai mūsų kompiuteriuose jau nebe 40 GB HDD, o mes saugojame „svarbesnę“ informaciją, atėjo laikas, kai ši problema palietė ir paprastus vartotojus. Problemos neapibūdinsi bet kaip – vieni sako, jog tai apsauga nuo neatsargumo, jog turėtumėte iš kur atsikurti failą netyčią jį ištrynę, o kiti atsargines kopijas daro vien tik siekdami išsaugoti failus kuo ilgiau.
Kodėl GMail?
Tačiau grįžkim prie to, kodėl visgi GMail yra patogus backup’inimui. Įsirašiau keletą atsarginių kopijų į tuo metu geriausiais ir brangiausiais laikytus Verbatim CD-R diskus. Tuo metu – tai buvo Nr. 1 laikmena. Greičiausiai ir šiuo metu kai kuriem įprasta manyti, kad tai puiki laikmena saugoti atsarginėm kopijom. Tą kartą diską įdėjau į standartinę dėžutę, sausoje, tamsioje spintelėje, kur jis ir pragulėjo 8 metus vidutinėje kambario temperatūroje. Šią dieną to kompaktinio disko nebenuskaito joks optinis įrenginys, o jame buvusi informacija buvo nuskaitoma su klaidom dar prieš 3 metus. Kompaktinius ir DVD diskus per tuos 8 metus naudojau viskam: filmams, žaidimams, nuotraukom, dokumentams ir pan. Buvo užėjęs ir metas, kai maniau, jog istorija pasikartos ir internetą turėsiu ne visados, todėl labai apsimoka viską, ką parsisiunti dėt į atsarginį diską. Rezultatas – per 100 diskų, kurių turinys šiai dienai ne tik nereikalingas, bet ir dažnai ne visai nuskaitomas. Įsitikinau, jog diskuose informacija kokybiška išlieka neilgiau metų. Diskams yra analogų – už mažiau nei 130 Lt galite nusipirkti 500GB SATA2 100MB/s kietąjį diską. Galite nusipirkti Amazon EC2 serverį ir jame sutalpinti atsargines kopijas. Galite nusipirkti jau senokai iš mados išėjusią DAT 320 juostą, kuri talpins 160 GB informacijos. Galite nusipirkti SSD diską ir jame sutalpinti viską, ko jums reikia. Tačiau ką daryti jūs NEnorite atsikratyti failų iš savo kompiuterio? Suprantama – juos pasilikti, o daryti tik atsargines kopijas. Bet pagalvokite, kokia tikimybė, jog jums iš 16 tūkstančių nuotraukų jūsų kompiuteryje prireiks bent pusės jų atsarginių kopijų? Taigi, išleisti virš 100 Lt tam, ką panaudosite vos porą kartų skamba absurdiškai, o jums tereikia sparčios paieškos tarp archyvo ir greito parsisiuntimo. GMail būtent tai ir suteikia.
Kaip jau sakiau – tai taikoma failams, kuriuos norite išlaikyti savo kompiuteryje tikrai ilgam (pvz., nuotraukas, kurias dažnai rodote svečiams). Tačiau tai visiškai netinka filmo ar didelės „lossless“ muzikos kolekcijos išsaugojimui. Galima daug sugalvoti kam GMail jums tinka ir kam ne, svarbiausia, jog jūs pats priimtumėte sprendimą ir pagalvotumėte ar rasite kur išnaudoti GMail funkcijas.
Štai aš GMail panaudojau kelių serverio HDD „image’ų“ backup’inimui (~8 GB), 30 GB nuotraukų ir keletui kitų failų.
Aš esu 100%, jog serverio „image’ų“ man reikės po 2 metų ir jie turėtų išlikti nepažeisti. Todėl juos supakavau į daugybę RAR failiukų po 20 MB ir išsiunčiau į kelias pašto dėžutes. Kompiuteryje viską pasilikau jei kartais po 2 metų būtų sugadinta tik kuri nors viena dalis – man tereikės parsisiųsti vieną ją. Tas užtruks tik kelias minutes ir aš būsiu tikras, jog sistema užsikraus iš „image’o“ kaip ir pirmą kartą.
Nuotraukas sutalpinau tik todėl, nes per pastarąją nuotraukų peržiūrą bent 10 nuotraukų nebe pavyko atidaryti. Kol kas atsargines kopijas susiveikiau iš pažįstamų, tačiau ateičiai nusprendžiau, jog būtų velniškai patogu turėti jas GMail pašto dėžutėje ir ten jų ieškoti tiesiog pagal failo pavadinimą.
Kadangi turėjau „Google hosted“ paslaugų su galimybe lengvai sukurti iki 100 pašto dėžučių ir jas visas valdyti iš vienos vietos, tai nusprendžiau pasinaudoti šia galimybe gauti 7.5*100=750 GB vietos.
Kaip tai realizuoti?
Viskas paprasta. Sukurkite failų, kuriuos norėsite išsaugoti, sąrašą ir jį perduokite ciklui, kuris išsiųs kiekvieną iš jų atskirame laiške. Kadangi laiške siųsime pilną kelią iki failo (vardan patogesnės paieškos), pasistenkite patys optimizuoti paieškos komandą. Aš daugiausiai naudojau štai tokią komandą:
find ~/Nuotraukos/ -type f >> filelist
Prieš naudodami tokią komandą atminkite, jog nieko neišeis su failais, didesniais nei leidžiamas GMail laiško „attachment’o“ dydis (25 MB). Juos patalpinkite kur nors atskirai ar išimkite iš sąrašo, o atsargines kopijas darykite nebent suarchyvavę šiuos failus į daug mažų archyvų:
rar a -m0 -v21M -R /kelias/iki/failo/ar/katalogo
Tai galima atlikti ir su nemokamu 7-Zip:
7z a -t7z -v21m /kelias/iki/kuriamo/archyvo.7z /kelias/iki/failo/ar/katalogo -mx0
Sukūrus failų sąrašą teliko iš vieno ilgo sąrašo padaryti daug trumpų sąrašų, kadangi mes viską paliksime automatikai ir šio proceso metu atsirinkti kurių failų nepavyko išsiųsti dėl laikinai atjungto GMail vartotojo bus sudėtinga.
Tokia komanda pasirūpins, jog failas „filelist“ būtų suskaldytas į daugybę „filelist_“ failiukų, kurių turinys neužims daugiau 100 eilučių.
Pastaba: esu patyręs, jog net ir su užblokuotu GMail vartotoju įmanoma išsiųsti laiškus ir vėliau prisijungus prie pašto dėžutės juos rasti.
Dabar teliko viską sukelti į paštą. Tai darysime su kiekvienu iš filelist_* failų atskirai t. y. siųsime tik po 100 laiškų iš karto.
cat filelist_* | while read line; do echo ""; echo ""; date; ls -alh "$line"; ./file.py "$line"; done
Nepamirškite pakeisti žvaigždutės į failo sekos numerį, o „file.py“ turėtų būti jūsų išsaugotas ir suchmodintas (komanda „sudo chmod +x file.py“) Python scenarijus (nepamirškite pakeisti „vartotojas@gmail.com“ ir „slaptazodis“ į atitinkamas reikšmes, taip pat gali tekti pakeisti Python versiją).
Pabaigai vieno gerai žinomo Linux atstovo žodis:
Only wimps use tape backup: real men just upload their important stuff on ftp, and let the rest of the world mirror it
Kaip žinia, maršrutizatorius – tai iš esmės switch’as, kuris pasiima internetą iš išorinio tinklo segmento (WAN) ir jį dalina vidiniam (LAN). Kartais jums reikia pasidaryti „repeater’į“ – įrenginį, kuris pratęstų tinklą (tiek WiFi, tiek laidais) nekurdamas naujo. Prie tokio įrenginio prijungus kompiuterį, jis prisijungtų ne prie „repeater’io“ tinklo, o prie tinklo, prie kurio jungiasi „repeater’is“ ir būtų ten tiesiogiai pasiekiamas.
Komutatorius – kas tai?
Komutatorius taip pat daug kur vadinamas „switch’u“. Komutatoriai naudingi, kai reikia sujungti daug kompiuterių į tinklą, daugiau nei leidžia maršrutizatoriaus lizdų kiekis. Patys komutatoriai vieni negali veikti – jiems reikia, jog tinkle būtų DHCP serveris, jog veiktų NAT. Apskritai kalbant, visas tinklo skirstymas yra atliekamas pagal OSI modelį, kuris susideda iš 7 sluoksnių. Pagal jį tinklo duomenų maršrutizavimas išoriniuose įrenginiuose dažniausiai atliekamas dvejuose lygmenyse: paskirstant duomenis pagal MAC adresą (vidinis tinklas; OSI sluoksnis 2) ir pagal IP, žinučių persiuntimą ir pan. (OSI sluoksnis 3), dar kitaip vadinamas „network layer“.
Komutatoriai gali maršrutizuoti srautą tik pagal MAC adresą. Todėl jie negali patys paimti internetą ir jį padalinti kompiuteriams. Kompiuteriai patys prisijungs per komutatorių prie aukštesnio tinklo segmento – jeigu toliau komutatoriaus stovi modemas, tai tas segmentas būtų jau pats internetas. Tokiu atveju, kai aukštesnysis tinklo segmentas lieka tik internetas, jungiantis per komutatorių kiekvienas kompiuteris gauna išorinį IP adresą ir nėra pasiekiami vienas kitam, nebent interneto paslaugų tiekėjas yra nurodęs kitaip.
Maršrutizatorių greičiausiai nereikia pristatinėti – jie patys dalina internetą, patys perduoda duomenis į išorinį tinklą pagal IP, nors vidiniame tinkle irgi vadovaujasi pirmo OSI sluoksnio taisyklėmis. Skirtumas tarp maršrutizatoriaus ir komutatoriaus liaudiškai šnekant yra tas, jog komutatorius tik praplečia maršrutizatoriaus lizdų kiekį, o maršrutizatorius sukuria atskirą tinklą, be NAT pagalbos visiškai nepasiekiamą išoriniem tinklam. Pats maršrutizatorius yra „gateway“, nesvarbu kuriame tinklo segmente jį pastatysite, o komutatorius tik prijungia kompiuterius prie kito „gateway“ per DHCP. Jeigu namie turite vieną maršrutizatorių ir norite, jog kitame kambaryje būtų dar vienas įrenginys su keliais lizdais, kad nereikėtų vesti daug laidų iki pat maršrutizatoriaus, tai jums užtenka nuvesti vieną laidą iki to kambario ir ten pajungti komutatorių. Komutatoriaus dažniausiai nereikia net konfigūruoti (apskritai, tokią funkciją turi tik labai brangūs komutatoriai). Komutatoriai pigesni nei maršrutizatoriai. Tiesa, komutatoriai patys negali plėsti WiFi tinklo, tačiau maršrutizatorius, perdarytas į komutatorių, gali. Pajungus komutatorių, lygiai taip pat kaip ir su maršrutizatorium, jeigu duomenys keliauja į kompiuterį, kuris prijungtas prie to pačio komutatoriaus – duomenys siunčiami tiesiai kompiuteriui, o ne per aukštesnį tinklo segmentą. Jeigu pasijungsite 1000Mbps tinklą su komutatoriu ir 100Mbps tinklą su maršrutizatoriumi – tinklas tarp prie komutatoriaus pajungtų kompiuterių su 1000Mbps tinklo adapteriais ir laidais veiks ne 100Mbps, o 1000Mbps greičiu. Komutatorius neturi WAN prievado – visi lizdai vienodi, tinklą jis gali pasigauti iš bet kurio lizdo, kuriuo ras DHCP serverį.
Tačiau nemaišykite komutatoriaus su „hub’u“ – „hub’as“ nuo „switch’o“ skiriasi tuo, jog duomenis perduoda per visą tinklą išilgai, o ne tiesiai gavėjui. Taip pat nepamirškite, jog komutatorius vargu ar yra jums reikalingas, jei namie neturite vietinio tinklo, tik tiesioginę prieigą prie interneto. Skirtumas tarp „hub’o“ ir „switch’o“ visai paprastas:
Naudojant „hub’ą“ visas tinklas funkcionuoja ir toliau net kurioje nors vietoje nutrūkus laidui – tai buvo privalumas prieš dar seniau naudotus koncentratorius. Plačiau apie laidus ir „hub’us“.
Kuo naudingi maršrutizatoriai su integruotais modemais?
Greičiausiai daugelis esate gavę iš savo interneto tiekėjo kokį nors ADSL maršrutizatorių – maršrutizatorių su integruotu ADSL modemu. Integruoto ADSL modemo idėja atrodo puiki – nereikia antro lizdo elektrai, susitaupo elektros ir vietos, nes nėra papildomos dėžutės. Tačiau atsiranda didžiulė problema, kai vietoje ADSL interneto, kurį gaunate per siaurą RJ-11 jungtį jums interneto tiekėjas duoda platų RJ-45 kabelį. Šiam internetui nebereikia modemo. Jums netgi maršrutizatoriaus nebereikia, jei turite tik vieną kompiuterį. Taip pat pasitaiko, jog sugenda tik integruotas ADSL modemas, o maršrutizatoriaus funkcijos ir toliau veikia puikiai.
Vienintelis sprendimas kaip išspausti naudos iš tokio ADSL maršrutizatoriaus – išjungti jo NAT ir DHCP funkcijas. Taip gausite komutatorių. Prijungus jį prie tinklo gausite daugiau lizdų. Visai galimas variantas, jog vietinis tinklas veiks ir pajungus tiesiai interneto kabelį į komutatorių, tačiau tai nėra taip saugu. Visada saugiau yra būti nepasiekiamam ir sėdėti už NAT – vidiniame tinkle.
Mano horoskopas buvo visiškai prastas – per savaitę net dvi prekes grąžinau į parduotuvę, o iš viso sugędo dar gal 3 prietaisai. Susipažinkite su mano „geduolių“ partija:
1. Maršrutizatorius D-Link DIR-615 C2. Jau perkant turėjau įtarimų, jog su juo kils problemų. Bet buvo ir gerų atsiliepimų. Klydau, jog lošti loterijoje „nusipirk veikiantį D-Link“ yra gera mintis. Rezultatas – sugaišta beveik mėnesis laiko.
2. Asus UX30. Puikus nešiojamasis kompiuteris. Tačiau trumpas buvimas rinkoje greičiausiai kažką sako apie tai, jog gamintojas kažką slepia. Mat problema labai panaši – kompiuteris negauna srovės/nesikrauna, todėl neįsijungia. Tai jau antras kartas. Sugędo tiesiog Login 2010 konferencijos metu.
3. Nokia E66. GPS neberanda arba jei randa – nebesijungia su palydovais. Kartais randa net 5 su beveik pilnom padalom ir vis tiek prie jų nesijungia. Programinės įrangos atnaujinimas nepadėjo. Problema atsirado irgi tada, kai GPS prireikė labiausiai – pasiklydus Vilniuj… Telefonas man reikalingas, o ir pirkime buvo neaiškumų, todėl kol kas jo nei į garantinį, nei į parduotuvę (jei tokia apskritai buvo) nežadu siųsti.
Tiek maršrutizatorių, tiek nešiojamąjį kompiuterį pirkau Elektromarkt, Kauno Akropolyje. Jų vardas čia svarbus ne tiek dėl prekių kokybės, kiek dėl viso pinigų grąžinimo proceso. Nusprendžiau susigrąžinti pinigus, nes D-Link – tai žaidimas ar paklius kokybiškas, o Asus – tai brokuota serija.
Pirmas bandymas su maršrutizatorium (pradžia 2010-03-15)
Atėjus į parduotuvę pirmiausiai vengiama priimti prekę pinigų grąžinimui – bandoma išaiškinti, kad negali imti ir tiesiog grąžinti pinigų. Šalia stovi iškaba „prekės atgal negrąžinamos“. Tačiau toks įstatymas – privalo grąžinti, jei tik prekė nekokybiška arba nepraėjo 14 dienų. O gal jie prekiauja tik daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklėse nurodytomis prekėmis?
Tai ar ji nekokybiška, ar ne, Elektromarkt negali patikrinti parduotuvėje. Siūlo siųsti į garantinį, kad gautų pažymą, jog prekė tikrai nekokybiška ir ar kaltas gamintojas. Man tai atrodo pakankamai sąžininga, tad su tuo sutinku ir jie išsiunčia ją į garantinį. Žinoma, problemos aprašymą reikia vos ne raidė į raidę padiktuoti – juk ne visi žino kas yra 802.11n tinklas ir kaip jis rašomas, nors užrašytas didžiuliu šriftu ant pakuotės… Pakuotės niekas netikrino. Iš karto parašė, jog pateikiau pilną komplektaciją. Jų bėdos, jei ką pamiršau, o jie nenori net pabandyti ištestuoti prekės parduotuvėje.
Pasirašau tik po garantinio remonto aktu. Susitariam, jog gavę prekę atgal man paskambins (kad būtų aiškiau – tai neįvyko) ir praneš apie prekę, kai tik ją gaus, ir tai turėtų įvykti iki 2010-03-20. Grįžęs namo remonto akte randu krūvas rašybos ir gramatikos klaidų, o vienoje vietoje klientas nurodytas visai ne aš. Pastabose nenurodyta, jog noriu tik pažymos apie nekokybiškumą. Visas dokumentas kaip paprastam garantiniui. Tikriausiai pamiršo redaguodami šabloną.
Po antrojo bandymo grįžau į parduotuvę (2010-03-24) ir užpildžiau raštišką prašymą grąžinti pinigus. Nors per pirmą bandymą man sakė, jog garantinis užtruks mažiau nei savaitę, taip nebuvo. Todėl užpildžiau prašymą, jog būtų suteiktas tikslus terminas. Vėlgi pasako, jog man paskambins (kad būtų aiškiau – tai irgi neįvyko). Tačiau taip pat pasakė, jog maršrutizatorių parduotuvėje jau turės ketvirtadienio (25 d.) antroje pusėje. Ateinu 26 d., nors žinau, jog pagal įstatymą jiems atsakyti daviau dar 10 dienų. 26 dieną jie man pateikia tokį atsakymą:
„Maršrutizatorius buvo perduotas į UAB „D-Link Baltija“ garantinį servisą apžiūrai. Patikrinus maršrutizatorių, pareikšti gedimai nebuvo pastebėti. Taip pat profilaktiškai buvo atnaujinta maršrutizatoriaus programinė įranga. Kadangi gedimų nebuvo aptikta, UAB „Elektromarkt“ atsisako grąžinti sumokėtus pinigus už pirktą prekę.“
Na, ką gi, nesutinka grąžinti, tai nesutinka. Ką daryti… Neturiu tiek laiko susitariu, jog maršrutizatorių pasiimsiu vėliau ir po valandėlės grįžtu. Tada man pasiūloma maršrutizatorių pakeisti į kitą. Aš įeinu į parduotuvę ir joje apsidairau, tačiau nieko kokybiško nematau. Tada staiga suvokiu, jog mane apgaudinėja – jie patys supranta, kad maršrutizatoriui remontą atliko (programinę įrangą tai perrašė, o pasak daug internetinių komentarų būtent tai ir ištaiso D-Link’ų problemas) ir, jog jis iš tiesų buvo nekokybiškas. Visa bėda, jog dabar teturiu tik šį įrašą ir jokios vilties įrodyti kas buvo:
Tačiau dar blogiau – nuėjus į garantinį ir paprašius įjungti maršrutizatorių jis neįsijungė. Juk jis kokybiškas! Įsijungė tik po 5 min. iš antro karto. Grįžus namo neišeina jo užkrauti – įkišus laidą į kompiuterį nerandamas joks DHCP serveris. Ar kažką praleidau? Ak, taip, juk dar ir UAB „D-Link Baltija“ išrašą teikėsi pateikti ir parašą padėti po atsakymu į prašymą grąžinti pinigus, bet tik paprašius.
Antras bandymas
Per Login 2010 Asus UX30 staiga išsijungė. Įjungiau – veikia. Paveikė pusvalandį. Įsidėjau atgal į kuprinę. Po dar trupučio laiko išsitraukus jis nebeįsijungė. Nebesikrovė taip pat. Nesudaužtas, net nesubraižytas.
Nunešus į Elektromarkt buvau šiek tiek nustebintas – šį kartą nors konsultantė ta pati, užpildėm tokį patį garantinio remonto aktą ir tada BUM! Duoda rašyti prašymą grąžinti pinigus. O kai per pirmą bandymą buvau vienas, tai greičiausiai svarbiausias dalykas buvo šypsotis, o ne grąžinti man pinigus ar bent sudaryti sąlygas turėti tokią galimybę? Na, bet nesistebiu – greičiausiai į tokius klientus žiūrima kaip į žioplius, nes Elektromarkt vadovybė (pvz., direktorė Daiva Klibavičienė) pinigų negrąžina už prekes – tiek kokybiškas, tiek nekokybiškas. Ir čia aš ne iš savo patirties sakau, o cituoju konsultantės žodžius.
Šį kartą prekė siunčiama į garantinį, jog patikrintų ar visos apsaugos vietoje, ar niekas nesulieta. Matyt kaltas aš (sarkazmas)! Kompiuterį atgavus po 11 dienų gaunam atsakymą su Teisingumo Ministerijos 7R-4988 rašto kopija (kurią, beje, turėjau irgi išsireikalauti, nors pagal įstatymą jie ir taip turi ją pridėti, bet gi jų nuomone tai greičiausiai nėra reikšminga ir vartotojui TIKRAI aišku kas tame 7R-4988 rašte rašoma… (sarkazmas)), kurioje Teisingumo Ministerija dėsto savo nuomonę apie Civilinio Kodekso pastraipų interpretavimą prekybos srityje. Atsakyme teigiama, jog atsisakoma grąžinti pinigus dėl gedimo mažareikšmiškumo. Gedimas BIOS’ų. Tiems, kas nežino – be BIOS’ų kompiuteris ne tik užsikrauti, bet ir įsijungti ar pasikrauti negali! Paprašius nurodyti kur tiksliai minima, jog esant mažareikšmiam gedimui Teisingumo Ministerija tuo raštu leidžia negrąžinti pinigų ir koks tada jau būtų reikšmingas gedimas, atsakymo negavau – tik parodė kelias pastraipas, kurias perskaičius buvo akivaizdu, jog kalbama labai abstrakčiai, neaiškiai ir visiškai palankiai tik pardavėjui.
Ir pabaigai trumputė citata iš garantinio remonto akto: „Pametus šį priėmimo perdavimo aktą prekė negrąžinama. Pametus šį dokumentą būtina atvykti į parduotuvę, kurioje palikote prekę ir su savimi turėti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą.“. Tai gražinat ar ne?
Iš abiejų bandymų išmokau vieno dalyko: konsultantai nieko nežino ne tik apie prekę (o turėtų žinoti, pagal įstatymą), bet ir apie pinigų susigrąžinimą – jie net nėra tuo suinteresuoti. Todėl privalote patys žinoti ką daryti ir kaip, jog pavyktų pinigus susigrąžinti sklandžiai, nors šiuo krizės laikotarpiu vargu ar tai pavyks padaryti.
Trumpa atmintinė
Visoms prekėms, kurių nenurodomas garantinis terminas, pagal įstatymą priskiriama 2 metų garantinis terminas. Vartotojų Teisių Gynimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis.
Nusipirkę kokybišką prekę, 14 dienų po pirkimo jūs turite teisę ją pakeisti į analogišką sumokant kainų skirtumą, o jeigu tokios pardavėjas neturi jo nurodytoje vietoje, galite ir susigrąžinti pinigus. Tačiau privalote įrodyti, jog pirkote iš to pardavėjo ir prekė privalo būti prekinėje išvaizdoje t. y. su pakuote ir pilna komplektacija. Civilinio kodekso 6.362 straipsnis.
Nusipirkę nekokybišką prekę, lengvai ją galite grąžinti ir:
1) reikalauti padengti žalą (ji turi paveikti turtą arba sveikatą);
2) reikalauti pakeisti prekę kita ta pačia preke arba kitokia analogiška;
3) reikalauti pašalinti prekės trūkumus;
4) reikalauti padengti prekės trūkumų šalinimo išleidas;
5) reikalauti sumažinti prekės kainą;
6) reikalauti grąžinti pinigus.
Visi, išskyrus 6-ąjį, punktai turėtų būti vykdomi tuojau pat. Tuo tarpu 6-ąjam duodama 10 dienų. Pinigų gražinimo prašymui rekomenduotina rašyti raštišką prašymą. Jeigu pardavėjas atsisako išmokėti prekės kainą, jis privalo apie tai jums pranešti raštiškai per 10 dienų pridedant visas dokumentų, kuriais remiantis produktas nustatomas nekokybišku, kopijas.
Svarbūs dalykėliai, į kuriuos rekomenduočiau atkreipti dėmesį
Pinigų grąžinimo nepaspartins bandymas motyvuotai paaiškinti kodėl norite pinigų, o ne garantinio. Greičiau yra tiesiog parašyti prašymą pinigus grąžinti.
Privalote pateikti raštišką prašymą grąžinti pinigus.
Į jūsų raštišką prašymą grąžinti pinigus privalo būti atsakyta išsamiai raštiškai su visomis įstatymų dokumentų kopijomis per 10 dienų.
Būtinai paprašykite prašymo grąžinti pinigus kopijos su konsultanto antspaudu/parašu ar kitu patvirtinimu, jog tai nebuvo padirbtas dokumentas ir jis buvo pristatytas, kada ir buvo pristatytas.
Pinigų grąžinimas teoriškai pagreitina garantinį aptarnavimą. Mat atiduodami prekę siuntimui į garantinį servisą patikrinimui, jūs duodate jiems tik 10 dienų. Tad pinigus susigrąžinti dažnai yra greičiau negu susiremontuoti prekę.
Raštiškas prašymas grąžinti pinigus nėra niekaip susijęs su garantiniu aptarnavimu, todėl pinigus susigrąžinti galite toje pačioje parduotuvėje, o perdavimo garantiniam remontui aktas nesiskaito kaip raštiškas prašymas, net jeigu pastabose parašyta, jog reikia tik pažymos apie nekokybiškumą. Kitaip sakant – parduotuvėje būtinai pateikite prašymą grąžinti pinigus visiškai ant atskiro lapo. Dažniausiai prašymą galite parašyti tiesiog parduotuvėje jų formoje.
Bjaurus dalykas tos klaidos, bet nebijokite vardan vėlesnių problemų perskaityti žodis į žodį visus dokumentus ir ieškoti klaidų. Mano atveju – padaryta virš 5 rašybos klaidų ir vienoje vietoje vietoje kliento „Ernesto …“ įrašytas kažkoks „Kastytis M…“. Pagal civilinį kodeksą tai nėra svarbu, nes procesas turi vykti be žodinio nagrinėjimo, o su tiksliniu nagrinėjimu kas ko nori.
Nusipirkę prekę, nepasirašinėkite po garantiniu talonu. Įdėmiai perskaitykite jo turinį ir saugokite jį iki pirmojo gedimo, tačiau jokiu būdu nepasirašinėkite po juo. Vartotojų apsaugos įstatymo 16 straipsnis numato, jog jeigu šis talonas pažeidžia jūsų teises – jis yra neteisėtas. O dažniausiai jame jums nėra suteikiama jokių teisių, tad pasirašydami jūs tik pralaimite. Tačiau be talono jūs neįrodysite, jog prekę pirkote iš kur pirkote – joje yra serijinis numeris, o čekyje – ne.
Pagal civilinio kodekso 6.364 straipsnio 4 dalį jūs galite reikalauti grąžinti ne tik pirkimo metu sumokėtų pinigų, bet ir prašymo rašymo metu buvusios prekės kainos. Jeigu prekė pabrango – jūs laimite.
Jeigu nuo pirkimo nepraėjo 14 dienų – turite teisę (civilinio kodekso 6.362 straipsnis) pasikeisti tiek kokybišką, tiek nekokybišką prekę į analogišką kitokių matmenų, formos, spalvos, modelio ar komplektiškumo. Jeigu keičiant daiktus susidaro kainų skirtumas, pirkėjas su pardavėju privalo atsiskaityti pagal perskaičiuotas kainas. Šią prekę renkatės pardavėjo nurodytoje vietoje – ji gali būti net ir kitame mieste. Jeigu tokių prekių nėra pardavėjo nurodytoje vietoje, pardavėjas privalo grąžinti sumokėtus pinigus. O jeigu rinktis yra iš ko – jūs liekate ant ledo. Dėl kainų skirtumų apmokėjimo rekomenduoju atidžiau rinktis pardavėją.
Norint susigrąžinti pinigus reikalinga tik prekė ir čekis, garantinio talono nereikia. Tačiau jis gali būti reikalingas, jeigu jame nurodyti prekės duomenys (pvz., serijinis numeris), padėsiantys įrodyti, jog šią prekę pirkote iš pardavėjo.
Pinigų už prekę susigrąžinimui negalioja garantinis terminas – pinigus galite susigrąžinti su net 2 metų ieškinio senaties terminu.
Bet kurie nekokybiškumo požymiai atsiradę per pirmus 6 mėnesius yra laikomi buvusiais pirkimo metu.
Kovo 18 d. (šiandien) nuo 10 iki 17 valandos Siemens Arena vyksta konferencija apie internetą – Login 2010. Šiame įraše matysite Twitter atnaujinimus, greičiausiai susijusius su Login 2010 konferencija. Juos taip pat galite sekti Twitter puslapyje twitter.com/ernetas (RSS). Taip pat įdomių pranešimų Login 2010 tematika rasite @Login2010 Twitter sraute.
9:30:00 PM: Pradedam!
9:37:24 PM: Į Login išparduoti bilietai, tačiau kaip tai atsilieps vietos Siemens Arena kiekiui? Praeitoje konferencijoje jos nebuvo labai daug.
9:57:12 PM: Tikėkimės šiemet elektros lizdų #Login turėsim ne tik viršutinėse eilėse. Iš jų nufilmuoti ką nors su geru garsu praktiškai neįmanoma.
8:41:03 AM: Traukiniu Kaunas-Vilnius į Login. Būsiu visu pusvalandžiu anksčiau.
12:51:08 PM: Elektros gausit prie vyrų tuoleto. #Login2010
1:03:03 PM: http://twitpic.com/19b32f – Gavau savo nemokamą knygą. Knygyne būtų tekę sumokėt 50 Lt. Atsipirko bilietai. Dar duokit ką, kad ir kurui būtų
1:59:31 PM: Šauni dienelė. Laptop dead per pačią konferenciją. Ir dar ne nuosavas, o skolintas.
2:10:03 PM: Kad ir koks tas Gaumina pristatymas – jo pamatyti nebeįmanoma. Žmonių daug. #Login2010
3:23:12 PM: http://twitpic.com/19bofh – Jeigu pažiūrėtumet iš nugaros į daugelio kompiuterių ekranus – pastebėtumet, kad sėdima jeigu ne Facebook, tai Login puslapyje. Niekas neblogina ir niekam neįdomu ) . #Login2010
3:52:25 PM: Jūs išleidžiat 30% daugiau negu įsivaizduojat. #Login2010
Prieš metus atradau keistoką programą Linux sistemom – alock. Ji dirba atskirai nuo visos sistemos: slaptažodžius galite duoti jai visai kitus nei naudojami kompiuteryje bei jeigu nulaušite alock – jūsų X seansas išliks aktyvus ir neprarasite jokių duomenų. Keista buvo tai, jog šios programos funkcija – užrakinti kompiuterį, tačiau kitaip, nei kitos programos, ši nepateikia kokio nors „screen saver’io“ ar prisijungimo lango.
Su failais jūsų kompiuteryje gali atsitikti bet kas. Pradedant menkiausia failų sistemos klaida dingstant elektrai, atsititktiniu ištrynimu ar paprasčiausiu laikmenos nekokybiškumu. Trumpiau tariant, nieko nėra amžino. Tuo tarpu GMail šiuo metu naudojamas beveik bet kam: nuo asmeninių laiškų, patarimų kaip iki atsarginių kopijų. Kompiuterių administratoriams atsarginės kopijos (angl. „backup“) buvo galvos skausmas labai ilgą laiką. Juk retas rasime bitas į bitą nuskaitomą CD-R diską, įrašytą 2000-aisiais. Tačiau dabar, kai mūsų kompiuteriuose jau nebe 40 GB HDD, o mes saugojame „svarbesnę“ informaciją, atėjo laikas, kai ši problema palietė ir paprastus vartotojus. Problemos neapibūdinsi bet kaip – vieni sako, jog tai apsauga nuo neatsargumo, jog turėtumėte iš kur atsikurti failą netyčią jį ištrynę, o kiti atsargines kopijas daro vien tik siekdami išsaugoti failus kuo ilgiau.
Kaip žinia, maršrutizatorius – tai iš esmės switch’as, kuris pasiima internetą iš išorinio tinklo segmento (WAN) ir jį dalina vidiniam (LAN). Kartais jums reikia pasidaryti „repeater’į“ – įrenginį, kuris pratęstų tinklą (tiek WiFi, tiek laidais) nekurdamas naujo. Prie tokio įrenginio prijungus kompiuterį, jis prisijungtų ne prie „repeater’io“ tinklo, o prie tinklo, prie kurio jungiasi „repeater’is“ ir būtų ten tiesiogiai pasiekiamas.
Kovo 18 d. (šiandien) nuo 10 iki 17 valandos Siemens Arena vyksta konferencija apie internetą – 
.
Kodėl troleibusai tokie lėti?
)
