Kodėl GMail?
Tačiau grįžkim prie to, kodėl visgi GMail yra patogus backup’inimui. Įsirašiau keletą atsarginių kopijų į tuo metu geriausiais ir brangiausiais laikytus Verbatim CD-R diskus. Tuo metu – tai buvo Nr. 1 laikmena. Greičiausiai ir šiuo metu kai kuriem įprasta manyti, kad tai puiki laikmena saugoti atsarginėm kopijom. Tą kartą diską įdėjau į standartinę dėžutę, sausoje, tamsioje spintelėje, kur jis ir pragulėjo 8 metus vidutinėje kambario temperatūroje. Šią dieną to kompaktinio disko nebenuskaito joks optinis įrenginys, o jame buvusi informacija buvo nuskaitoma su klaidom dar prieš 3 metus. Kompaktinius ir DVD diskus per tuos 8 metus naudojau viskam: filmams, žaidimams, nuotraukom, dokumentams ir pan. Buvo užėjęs ir metas, kai maniau, jog istorija pasikartos ir internetą turėsiu ne visados, todėl labai apsimoka viską, ką parsisiunti dėt į atsarginį diską. Rezultatas – per 100 diskų, kurių turinys šiai dienai ne tik nereikalingas, bet ir dažnai ne visai nuskaitomas. Įsitikinau, jog diskuose informacija kokybiška išlieka neilgiau metų. Diskams yra analogų – už mažiau nei 130 Lt galite nusipirkti 500GB SATA2 100MB/s kietąjį diską. Galite nusipirkti Amazon EC2 serverį ir jame sutalpinti atsargines kopijas. Galite nusipirkti jau senokai iš mados išėjusią DAT 320 juostą, kuri talpins 160 GB informacijos. Galite nusipirkti SSD diską ir jame sutalpinti viską, ko jums reikia. Tačiau ką daryti jūs NEnorite atsikratyti failų iš savo kompiuterio? Suprantama – juos pasilikti, o daryti tik atsargines kopijas. Bet pagalvokite, kokia tikimybė, jog jums iš 16 tūkstančių nuotraukų jūsų kompiuteryje prireiks bent pusės jų atsarginių kopijų? Taigi, išleisti virš 100 Lt tam, ką panaudosite vos porą kartų skamba absurdiškai, o jums tereikia sparčios paieškos tarp archyvo ir greito parsisiuntimo. GMail būtent tai ir suteikia.

Kaip jau sakiau – tai taikoma failams, kuriuos norite išlaikyti savo kompiuteryje tikrai ilgam (pvz., nuotraukas, kurias dažnai rodote svečiams). Tačiau tai visiškai netinka filmo ar didelės „lossless“ muzikos kolekcijos išsaugojimui. Galima daug sugalvoti kam GMail jums tinka ir kam ne, svarbiausia, jog jūs pats priimtumėte sprendimą ir pagalvotumėte ar rasite kur išnaudoti GMail funkcijas.

Štai aš GMail panaudojau kelių serverio HDD „image’ų“ backup’inimui (~8 GB), 30 GB nuotraukų ir keletui kitų failų.

• Aš esu 100%, jog serverio „image’ų“ man reikės po 2 metų ir jie turėtų išlikti nepažeisti. Todėl juos supakavau į daugybę RAR failiukų po 20 MB ir išsiunčiau į kelias pašto dėžutes. Kompiuteryje viską pasilikau jei kartais po 2 metų būtų sugadinta tik kuri nors viena dalis – man tereikės parsisiųsti vieną ją. Tas užtruks tik kelias minutes ir aš būsiu tikras, jog sistema užsikraus iš „image’o“ kaip ir pirmą kartą.
• Nuotraukas sutalpinau tik todėl, nes per pastarąją nuotraukų peržiūrą bent 10 nuotraukų nebe pavyko atidaryti. Kol kas atsargines kopijas susiveikiau iš pažįstamų, tačiau ateičiai nusprendžiau, jog būtų velniškai patogu turėti jas GMail pašto dėžutėje ir ten jų ieškoti tiesiog pagal failo pavadinimą.

Kadangi turėjau „Google hosted“ paslaugų su galimybe lengvai sukurti iki 100 pašto dėžučių ir jas visas valdyti iš vienos vietos, tai nusprendžiau pasinaudoti šia galimybe gauti 7.5*100=750 GB vietos.

Kaip tai realizuoti?
Viskas paprasta. Sukurkite failų, kuriuos norėsite išsaugoti, sąrašą ir jį perduokite ciklui, kuris išsiųs kiekvieną iš jų atskirame laiške. Kadangi laiške siųsime pilną kelią iki failo (vardan patogesnės paieškos), pasistenkite patys optimizuoti paieškos komandą. Aš daugiausiai naudojau štai tokią komandą:

find ~/Nuotraukos/ -type f >> filelist

Prieš naudodami tokią komandą atminkite, jog nieko neišeis su failais, didesniais nei leidžiamas GMail laiško „attachment’o“ dydis (25 MB). Juos patalpinkite kur nors atskirai ar išimkite iš sąrašo, o atsargines kopijas darykite nebent suarchyvavę šiuos failus į daug mažų archyvų:

rar a -m0 -v21M -R /kelias/iki/failo/ar/katalogo

Tai galima atlikti ir su nemokamu 7-Zip:

7z a -t7z -v21m /kelias/iki/kuriamo/archyvo.7z /kelias/iki/failo/ar/katalogo -mx0

Sukūrus failų sąrašą teliko iš vieno ilgo sąrašo padaryti daug trumpų sąrašų, kadangi mes viską paliksime automatikai ir šio proceso metu atsirinkti kurių failų nepavyko išsiųsti dėl laikinai atjungto GMail vartotojo bus sudėtinga.

awk '{print >("filelist_" int((NR+99)/100))}' filelist

Tokia komanda pasirūpins, jog failas „filelist“ būtų suskaldytas į daugybę „filelist_“ failiukų, kurių turinys neužims daugiau 100 eilučių.

Pastaba: esu patyręs, jog net ir su užblokuotu GMail vartotoju įmanoma išsiųsti laiškus ir vėliau prisijungus prie pašto dėžutės juos rasti.

Dabar teliko viską sukelti į paštą. Tai darysime su kiekvienu iš filelist_* failų atskirai t. y. siųsime tik po 100 laiškų iš karto.

cat filelist_* | while read line; do echo ""; echo ""; date; ls -alh "$line"; ./file.py "$line"; done

Nepamirškite pakeisti žvaigždutės į failo sekos numerį, o „file.py“ turėtų būti jūsų išsaugotas ir suchmodintas (komanda „sudo chmod +x file.py“) Python scenarijus (nepamirškite pakeisti „vartotojas@gmail.com“ ir „slaptazodis“ į atitinkamas reikšmes, taip pat gali tekti pakeisti Python versiją).

Pabaigai vieno gerai žinomo Linux atstovo žodis:

Only wimps use tape backup: real men just upload their important stuff on ftp, and let the rest of the world mirror it

Komutatorius – kas tai?
Komutatorius taip pat daug kur vadinamas „switch’u“. Komutatoriai naudingi, kai reikia sujungti daug kompiuterių į tinklą, daugiau nei leidžia maršrutizatoriaus lizdų kiekis. Patys komutatoriai vieni negali veikti – jiems reikia, jog tinkle būtų DHCP serveris, jog veiktų NAT. Apskritai kalbant, visas tinklo skirstymas yra atliekamas pagal OSI modelį, kuris susideda iš 7 sluoksnių. Pagal jį tinklo duomenų maršrutizavimas išoriniuose įrenginiuose dažniausiai atliekamas dvejuose lygmenyse: paskirstant duomenis pagal MAC adresą (vidinis tinklas; OSI sluoksnis 2) ir pagal IP, žinučių persiuntimą ir pan. (OSI sluoksnis 3), dar kitaip vadinamas „network layer“.

Komutatoriai gali maršrutizuoti srautą tik pagal MAC adresą. Todėl jie negali patys paimti internetą ir jį padalinti kompiuteriams. Kompiuteriai patys prisijungs per komutatorių prie aukštesnio tinklo segmento – jeigu toliau komutatoriaus stovi modemas, tai tas segmentas būtų jau pats internetas. Tokiu atveju, kai aukštesnysis tinklo segmentas lieka tik internetas, jungiantis per komutatorių kiekvienas kompiuteris gauna išorinį IP adresą ir nėra pasiekiami vienas kitam, nebent interneto paslaugų tiekėjas yra nurodęs kitaip.

Maršrutizatorių greičiausiai nereikia pristatinėti – jie patys dalina internetą, patys perduoda duomenis į išorinį tinklą pagal IP, nors vidiniame tinkle irgi vadovaujasi pirmo OSI sluoksnio taisyklėmis. Skirtumas tarp maršrutizatoriaus ir komutatoriaus liaudiškai šnekant yra tas, jog komutatorius tik praplečia maršrutizatoriaus lizdų kiekį, o maršrutizatorius sukuria atskirą tinklą, be NAT pagalbos visiškai nepasiekiamą išoriniem tinklam. Pats maršrutizatorius yra „gateway“, nesvarbu kuriame tinklo segmente jį pastatysite, o komutatorius tik prijungia kompiuterius prie kito „gateway“ per DHCP. Jeigu namie turite vieną maršrutizatorių ir norite, jog kitame kambaryje būtų dar vienas įrenginys su keliais lizdais, kad nereikėtų vesti daug laidų iki pat maršrutizatoriaus, tai jums užtenka nuvesti vieną laidą iki to kambario ir ten pajungti komutatorių. Komutatoriaus dažniausiai nereikia net konfigūruoti (apskritai, tokią funkciją turi tik labai brangūs komutatoriai). Komutatoriai pigesni nei maršrutizatoriai. Tiesa, komutatoriai patys negali plėsti WiFi tinklo, tačiau maršrutizatorius, perdarytas į komutatorių, gali. Pajungus komutatorių, lygiai taip pat kaip ir su maršrutizatorium, jeigu duomenys keliauja į kompiuterį, kuris prijungtas prie to pačio komutatoriaus – duomenys siunčiami tiesiai kompiuteriui, o ne per aukštesnį tinklo segmentą. Jeigu pasijungsite 1000Mbps tinklą su komutatoriu ir 100Mbps tinklą su maršrutizatoriumi – tinklas tarp prie komutatoriaus pajungtų kompiuterių su 1000Mbps tinklo adapteriais ir laidais veiks ne 100Mbps, o 1000Mbps greičiu. Komutatorius neturi WAN prievado – visi lizdai vienodi, tinklą jis gali pasigauti iš bet kurio lizdo, kuriuo ras DHCP serverį.

Tačiau nemaišykite komutatoriaus su „hub’u“ – „hub’as“ nuo „switch’o“ skiriasi tuo, jog duomenis perduoda per visą tinklą išilgai, o ne tiesiai gavėjui. Taip pat nepamirškite, jog komutatorius vargu ar yra jums reikalingas, jei namie neturite vietinio tinklo, tik tiesioginę prieigą prie interneto. Skirtumas tarp „hub’o“ ir „switch’o“ visai paprastas:

Naudojant „hub’ą“ visas tinklas funkcionuoja ir toliau net kurioje nors vietoje nutrūkus laidui – tai buvo privalumas prieš dar seniau naudotus koncentratorius. Plačiau apie laidus ir „hub’us“.

Kuo naudingi maršrutizatoriai su integruotais modemais?
Greičiausiai daugelis esate gavę iš savo interneto tiekėjo kokį nors ADSL maršrutizatorių – maršrutizatorių su integruotu ADSL modemu. Integruoto ADSL modemo idėja atrodo puiki – nereikia antro lizdo elektrai, susitaupo elektros ir vietos, nes nėra papildomos dėžutės. Tačiau atsiranda didžiulė problema, kai vietoje ADSL interneto, kurį gaunate per siaurą RJ-11 jungtį jums interneto tiekėjas duoda platų RJ-45 kabelį. Šiam internetui nebereikia modemo. Jums netgi maršrutizatoriaus nebereikia, jei turite tik vieną kompiuterį. Taip pat pasitaiko, jog sugenda tik integruotas ADSL modemas, o maršrutizatoriaus funkcijos ir toliau veikia puikiai.

Vienintelis sprendimas kaip išspausti naudos iš tokio ADSL maršrutizatoriaus – išjungti jo NAT ir DHCP funkcijas. Taip gausite komutatorių. Prijungus jį prie tinklo gausite daugiau lizdų. Visai galimas variantas, jog vietinis tinklas veiks ir pajungus tiesiai interneto kabelį į komutatorių, tačiau tai nėra taip saugu. Visada saugiau yra būti nepasiekiamam ir sėdėti už NAT – vidiniame tinkle.

Kaip jis atrodo?
Komutatoriai būna įvairių dydžių: nuo mažo, ADSL paskirstymo dėžutės, dydžio (Canyon CNP-D05P su 5 100Mbps jungtim už 40 Lt) iki didelio, kaip „rack“ tipo serveris, (Dell PowerConnect 3548 su 48 4GBE jungtim už 999 Lt):

Nuorodos
Network switch, Wikipedia
Network layer, Wikipedia
Router, Wikipedia

Tiek maršrutizatorių, tiek nešiojamąjį kompiuterį pirkau Elektromarkt, Kauno Akropolyje. Jų vardas čia svarbus ne tiek dėl prekių kokybės, kiek dėl viso pinigų grąžinimo proceso. Nusprendžiau susigrąžinti pinigus, nes D-Link – tai žaidimas ar paklius kokybiškas, o Asus – tai brokuota serija.

Pirmas bandymas su maršrutizatorium (pradžia 2010-03-15)
Atėjus į parduotuvę pirmiausiai vengiama priimti prekę pinigų grąžinimui – bandoma išaiškinti, kad negali imti ir tiesiog grąžinti pinigų. Šalia stovi iškaba „prekės atgal negrąžinamos“. Tačiau toks įstatymas – privalo grąžinti, jei tik prekė nekokybiška arba nepraėjo 14 dienų. O gal jie prekiauja tik daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklėse nurodytomis prekėmis?

Tai ar ji nekokybiška, ar ne, Elektromarkt negali patikrinti parduotuvėje. Siūlo siųsti į garantinį, kad gautų pažymą, jog prekė tikrai nekokybiška ir ar kaltas gamintojas. Man tai atrodo pakankamai sąžininga, tad su tuo sutinku ir jie išsiunčia ją į garantinį. Žinoma, problemos aprašymą reikia vos ne raidė į raidę padiktuoti – juk ne visi žino kas yra 802.11n tinklas ir kaip jis rašomas, nors užrašytas didžiuliu šriftu ant pakuotės… Pakuotės niekas netikrino. Iš karto parašė, jog pateikiau pilną komplektaciją. Jų bėdos, jei ką pamiršau, o jie nenori net pabandyti ištestuoti prekės parduotuvėje.

Pasirašau tik po garantinio remonto aktu. Susitariam, jog gavę prekę atgal man paskambins (kad būtų aiškiau – tai neįvyko) ir praneš apie prekę, kai tik ją gaus, ir tai turėtų įvykti iki 2010-03-20. Grįžęs namo remonto akte randu krūvas rašybos ir gramatikos klaidų, o vienoje vietoje klientas nurodytas visai ne aš. Pastabose nenurodyta, jog noriu tik pažymos apie nekokybiškumą. Visas dokumentas kaip paprastam garantiniui. Tikriausiai pamiršo redaguodami šabloną.

Po antrojo bandymo grįžau į parduotuvę (2010-03-24) ir užpildžiau raštišką prašymą grąžinti pinigus. Nors per pirmą bandymą man sakė, jog garantinis užtruks mažiau nei savaitę, taip nebuvo. Todėl užpildžiau prašymą, jog būtų suteiktas tikslus terminas. Vėlgi pasako, jog man paskambins (kad būtų aiškiau – tai irgi neįvyko). Tačiau taip pat pasakė, jog maršrutizatorių parduotuvėje jau turės ketvirtadienio (25 d.) antroje pusėje. Ateinu 26 d., nors žinau, jog pagal įstatymą jiems atsakyti daviau dar 10 dienų. 26 dieną jie man pateikia tokį atsakymą:



„Maršrutizatorius buvo perduotas į UAB „D-Link Baltija“ garantinį servisą apžiūrai. Patikrinus maršrutizatorių, pareikšti gedimai nebuvo pastebėti. Taip pat profilaktiškai buvo atnaujinta maršrutizatoriaus programinė įranga. Kadangi gedimų nebuvo aptikta, UAB „Elektromarkt“ atsisako grąžinti sumokėtus pinigus už pirktą prekę.“

Na, ką gi, nesutinka grąžinti, tai nesutinka. Ką daryti… Neturiu tiek laiko susitariu, jog maršrutizatorių pasiimsiu vėliau ir po valandėlės grįžtu. Tada man pasiūloma maršrutizatorių pakeisti į kitą. Aš įeinu į parduotuvę ir joje apsidairau, tačiau nieko kokybiško nematau. Tada staiga suvokiu, jog mane apgaudinėja – jie patys supranta, kad maršrutizatoriui remontą atliko (programinę įrangą tai perrašė, o pasak daug internetinių komentarų būtent tai ir ištaiso D-Link’ų problemas) ir, jog jis iš tiesų buvo nekokybiškas. Visa bėda, jog dabar teturiu tik šį įrašą ir jokios vilties įrodyti kas buvo:

Tačiau dar blogiau – nuėjus į garantinį ir paprašius įjungti maršrutizatorių jis neįsijungė. Juk jis kokybiškas! Įsijungė tik po 5 min. iš antro karto. Grįžus namo neišeina jo užkrauti – įkišus laidą į kompiuterį nerandamas joks DHCP serveris. Ar kažką praleidau? Ak, taip, juk dar ir UAB „D-Link Baltija“ išrašą teikėsi pateikti ir parašą padėti po atsakymu į prašymą grąžinti pinigus, bet tik paprašius.

Antras bandymas
Per Login 2010 Asus UX30 staiga išsijungė. Įjungiau – veikia. Paveikė pusvalandį. Įsidėjau atgal į kuprinę. Po dar trupučio laiko išsitraukus jis nebeįsijungė. Nebesikrovė taip pat. Nesudaužtas, net nesubraižytas.
Nunešus į Elektromarkt buvau šiek tiek nustebintas – šį kartą nors konsultantė ta pati, užpildėm tokį patį garantinio remonto aktą ir tada BUM! Duoda rašyti prašymą grąžinti pinigus. O kai per pirmą bandymą buvau vienas, tai greičiausiai svarbiausias dalykas buvo šypsotis, o ne grąžinti man pinigus ar bent sudaryti sąlygas turėti tokią galimybę? Na, bet nesistebiu – greičiausiai į tokius klientus žiūrima kaip į žioplius, nes Elektromarkt vadovybė (pvz., direktorė Daiva Klibavičienė) pinigų negrąžina už prekes – tiek kokybiškas, tiek nekokybiškas. Ir čia aš ne iš savo patirties sakau, o cituoju konsultantės žodžius.

Šį kartą prekė siunčiama į garantinį, jog patikrintų ar visos apsaugos vietoje, ar niekas nesulieta. Matyt kaltas aš (sarkazmas)! Kompiuterį atgavus po 11 dienų gaunam atsakymą su Teisingumo Ministerijos 7R-4988 rašto kopija (kurią, beje, turėjau irgi išsireikalauti, nors pagal įstatymą jie ir taip turi ją pridėti, bet gi jų nuomone tai greičiausiai nėra reikšminga ir vartotojui TIKRAI aišku kas tame 7R-4988 rašte rašoma… (sarkazmas)), kurioje Teisingumo Ministerija dėsto savo nuomonę apie Civilinio Kodekso pastraipų interpretavimą prekybos srityje. Atsakyme teigiama, jog atsisakoma grąžinti pinigus dėl gedimo mažareikšmiškumo. Gedimas BIOS’ų. Tiems, kas nežino – be BIOS’ų kompiuteris ne tik užsikrauti, bet ir įsijungti ar pasikrauti negali! Paprašius nurodyti kur tiksliai minima, jog esant mažareikšmiam gedimui Teisingumo Ministerija tuo raštu leidžia negrąžinti pinigų ir koks tada jau būtų reikšmingas gedimas, atsakymo negavau – tik parodė kelias pastraipas, kurias perskaičius buvo akivaizdu, jog kalbama labai abstrakčiai, neaiškiai ir visiškai palankiai tik pardavėjui.

Ir pabaigai trumputė citata iš garantinio remonto akto: „Pametus šį priėmimo perdavimo aktą prekė negrąžinama. Pametus šį dokumentą būtina atvykti į parduotuvę, kurioje palikote prekę ir su savimi turėti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą.“. Tai gražinat ar ne?

Iš abiejų bandymų išmokau vieno dalyko: konsultantai nieko nežino ne tik apie prekę (o turėtų žinoti, pagal įstatymą), bet ir apie pinigų susigrąžinimą – jie net nėra tuo suinteresuoti. Todėl privalote patys žinoti ką daryti ir kaip, jog pavyktų pinigus susigrąžinti sklandžiai, nors šiuo krizės laikotarpiu vargu ar tai pavyks padaryti.

Trumpa atmintinė
Visoms prekėms, kurių nenurodomas garantinis terminas, pagal įstatymą priskiriama 2 metų garantinis terminas. Vartotojų Teisių Gynimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis.
Nusipirkę kokybišką prekę, 14 dienų po pirkimo jūs turite teisę ją pakeisti į analogišką sumokant kainų skirtumą, o jeigu tokios pardavėjas neturi jo nurodytoje vietoje, galite ir susigrąžinti pinigus. Tačiau privalote įrodyti, jog pirkote iš to pardavėjo ir prekė privalo būti prekinėje išvaizdoje t. y. su pakuote ir pilna komplektacija. Civilinio kodekso 6.362 straipsnis.
Nusipirkę nekokybišką prekę, lengvai ją galite grąžinti ir:
1) reikalauti padengti žalą (ji turi paveikti turtą arba sveikatą);
2) reikalauti pakeisti prekę kita ta pačia preke arba kitokia analogiška;
3) reikalauti pašalinti prekės trūkumus;
4) reikalauti padengti prekės trūkumų šalinimo išleidas;
5) reikalauti sumažinti prekės kainą;
6) reikalauti grąžinti pinigus.
Visi, išskyrus 6-ąjį, punktai turėtų būti vykdomi tuojau pat. Tuo tarpu 6-ąjam duodama 10 dienų. Pinigų gražinimo prašymui rekomenduotina rašyti raštišką prašymą. Jeigu pardavėjas atsisako išmokėti prekės kainą, jis privalo apie tai jums pranešti raštiškai per 10 dienų pridedant visas dokumentų, kuriais remiantis produktas nustatomas nekokybišku, kopijas.

Svarbūs dalykėliai, į kuriuos rekomenduočiau atkreipti dėmesį

• Pinigų grąžinimo nepaspartins bandymas motyvuotai paaiškinti kodėl norite pinigų, o ne garantinio. Greičiau yra tiesiog parašyti prašymą pinigus grąžinti.
• Privalote pateikti raštišką prašymą grąžinti pinigus.
• Į jūsų raštišką prašymą grąžinti pinigus privalo būti atsakyta išsamiai raštiškai su visomis įstatymų dokumentų kopijomis per 10 dienų.
• Būtinai paprašykite prašymo grąžinti pinigus kopijos su konsultanto antspaudu/parašu ar kitu patvirtinimu, jog tai nebuvo padirbtas dokumentas ir jis buvo pristatytas, kada ir buvo pristatytas.
• Pinigų grąžinimas teoriškai pagreitina garantinį aptarnavimą. Mat atiduodami prekę siuntimui į garantinį servisą patikrinimui, jūs duodate jiems tik 10 dienų. Tad pinigus susigrąžinti dažnai yra greičiau negu susiremontuoti prekę.
• Raštiškas prašymas grąžinti pinigus nėra niekaip susijęs su garantiniu aptarnavimu, todėl pinigus susigrąžinti galite toje pačioje parduotuvėje, o perdavimo garantiniam remontui aktas nesiskaito kaip raštiškas prašymas, net jeigu pastabose parašyta, jog reikia tik pažymos apie nekokybiškumą. Kitaip sakant – parduotuvėje būtinai pateikite prašymą grąžinti pinigus visiškai ant atskiro lapo. Dažniausiai prašymą galite parašyti tiesiog parduotuvėje jų formoje.
• Bjaurus dalykas tos klaidos, bet nebijokite vardan vėlesnių problemų perskaityti žodis į žodį visus dokumentus ir ieškoti klaidų. Mano atveju – padaryta virš 5 rašybos klaidų ir vienoje vietoje vietoje kliento „Ernesto …“ įrašytas kažkoks „Kastytis M…“. Pagal civilinį kodeksą tai nėra svarbu, nes procesas turi vykti be žodinio nagrinėjimo, o su tiksliniu nagrinėjimu kas ko nori.
• Nusipirkę prekę, nepasirašinėkite po garantiniu talonu. Įdėmiai perskaitykite jo turinį ir saugokite jį iki pirmojo gedimo, tačiau jokiu būdu nepasirašinėkite po juo. Vartotojų apsaugos įstatymo 16 straipsnis numato, jog jeigu šis talonas pažeidžia jūsų teises – jis yra neteisėtas. O dažniausiai jame jums nėra suteikiama jokių teisių, tad pasirašydami jūs tik pralaimite. Tačiau be talono jūs neįrodysite, jog prekę pirkote iš kur pirkote – joje yra serijinis numeris, o čekyje – ne.
• Pagal civilinio kodekso 6.364 straipsnio 4 dalį jūs galite reikalauti grąžinti ne tik pirkimo metu sumokėtų pinigų, bet ir prašymo rašymo metu buvusios prekės kainos. Jeigu prekė pabrango – jūs laimite.
• Jeigu nuo pirkimo nepraėjo 14 dienų – turite teisę (civilinio kodekso 6.362 straipsnis) pasikeisti tiek kokybišką, tiek nekokybišką prekę į analogišką kitokių matmenų, formos, spalvos, modelio ar komplektiškumo. Jeigu keičiant daiktus susidaro kainų skirtumas, pirkėjas su pardavėju privalo atsiskaityti pagal perskaičiuotas kainas. Šią prekę renkatės pardavėjo nurodytoje vietoje – ji gali būti net ir kitame mieste. Jeigu tokių prekių nėra pardavėjo nurodytoje vietoje, pardavėjas privalo grąžinti sumokėtus pinigus. O jeigu rinktis yra iš ko – jūs liekate ant ledo. Dėl kainų skirtumų apmokėjimo rekomenduoju atidžiau rinktis pardavėją.
• Norint susigrąžinti pinigus reikalinga tik prekė ir čekis, garantinio talono nereikia. Tačiau jis gali būti reikalingas, jeigu jame nurodyti prekės duomenys (pvz., serijinis numeris), padėsiantys įrodyti, jog šią prekę pirkote iš pardavėjo.
• Pinigų už prekę susigrąžinimui negalioja garantinis terminas – pinigus galite susigrąžinti su net 2 metų ieškinio senaties terminu.
• Bet kurie nekokybiškumo požymiai atsiradę per pirmus 6 mėnesius yra laikomi buvusiais pirkimo metu.

Nuorodos
Vartotojų teisių gynimo įstatymas.
Civilinis kodeksas.

Most of the instructions for adding extra repositories tell you how to use the command line tool, but for new Ubuntu users, a GUI tool is probably more useful.

Ubuntu Edgy includes a software tool that lets you manage these repositories easily. You can find the tool on the System \ Administration \ Software Sources menu.

Ubuntu paketų diegimas iš tiesų įprastas – viską galite įdiegti naudodamiesi Synaptic. Tačiau bėda kyla, kai Synaptic nerandate jus dominačios programos. Pirmiausiai, reikėtų žinoti, jog standartiškai Ubuntu sistemoje įjungtos repozitorijos (suprask – programų parsisiuntimo šaltiniai) dažniausiai netalpina kaip nors su patentais susijusios programinės įrangos. Todėl ten vargu ar rasi tave dominančius kodekus, kurių reikia, jog galėtum žiūrėti filmą, klausytis MP3 ir pan.

Repozitorijas įjungti galima trim būdais. Tai galima naudojant grafinę sąsają, naudojant tekstinį redaktorių ir automatizuotai du kartus spustelėjus ant repozitorijų sąrašo failo. Pirmais dviem būdais galėsite padaryti tiek pat, todėl siūlau tai daryti naudojant grafinę sąsają.

1. Grafinis būdas.
Pirmiausiai atsidarykite Ubuntu repozitorijų sąrašo tvarkymo programą eidami į „System“–>„Administration“–>„Software Sources“:

Turėtų atsiverti „Software Sources“ langas. Jame sužymėkime visas varneles ir nuimkime varnelę nuo „Cdrom with…“ punkto (taip atsisakome senų paketų iš Ubuntu kompakto):

Pereikime į „Third-Party Software“. Šioje skiltyje galime patys įtraukti neoficialių Ubuntu programų repozitorijų:

Paspauskime „Add…“, kad taip padarytume. Šiame lange įveskime repozitorijos aprašymo eilutę (lange taip pat pateiktas pavyzdys; jeigu nežinote repozitorijų aprašų – jų rasite šio įrašo apačioje) ir spustelėkite „Add Source“:

Sukėlę visą repozitorijų sąrašą, spustelėkite „Close“ ir „Reload“, jog perkrautumėte „apt-get“ duomenų bazę ir būtų aptiktos naujos programos, kurias dabar galėsite įdiegti tiesiog per „Synaptic“ (jį rasite „System“–>„Administration“–>„Synaptic Package Manager“):

2. Automatizuotas būdas.
Tiesiog parsisiųskite rekomenduojamą „sources.list“ failą (nuorodą rasite įrašo apačioje) ir išsaugokite jį ant darbastalio. Du kartus spustelėkite ant jo kairiuoju pelės klavišu ir „Add“, jog jis būtų įtraukiamas į repozitorijų sąrašą:

Tada, kaip ir pirmuoju būdu, sudėkite varneles ant visų šaltinių, išskyrus CD įrenginio:

„sources.list“ faile rasite WINE, NX, VLC, Skype, Google Earth repozitorijas.

Nuorodos
Daugiau nuotraukų.
Ubuntu 8.04 sources.list repozitorijų sąrašas.
Ubuntu 9.10 sources.list repozitorijų sąrašas.

Truputis istorijos
GRUB „gimė“ 1995 m. Jo kūrėjas – Erich Stefan Boleyn. Erich’as bandė paleisti GNU Hurd (kernelio analogas Unix sistemų kernel’iams). Kartu su Brian Ford jie suformavo multikrovimosi (iš angl. k. multiboot; nesupraskite tiesiogine prasme, nes aš turiu omenyje tai, kad multiboot yra funkcija, kuri leidžia prieš kraunant OS pasirinkti kurią OS užkrauti) specifikacijas. Šios specifikacijos nurodė kaip turėtų veikti multikrovimasis. Vėliau Erich’as bandė modifikuoti FreeBSD bootloader’į taip, kad jis galėtų krauti daugiau negu vieną OS. Visgi jis suprato, kad modifikuoti bus sunkiau ir rezultatas gausis blogesnis negu rašant savo bootloader’į. Taip jis ir padarė t. y. sukūrė savo bootloader’į. Rezultate turime labai galingą ir vieną populiariausių bootloader’ių.

GRUB instaliavimas
Iš pradžių aptarsiu GRUB instaliavimą. Pirmiausiai turime gauti kokį nors Linux LiveCD (rekomenduoju su fdisk ir būtinai su GRUB‘o paketais) ir jį užsikrauti. Pavyzdžiuose mes naudosimės Ubuntu 6.10 Edgy Eft LiveCD. Kai jau gavote LiveCD tai sukurkite bet kokios failų sistemos particiją (būtinai nurodykite tipą kaip primary), kurios dydis būtų apytiksliai 30 MB, pagal mano parašytą straipsnį apie fdisk. Žinoma galite naudotis taip pat Ubuntu 6.10 LiveCD esančiu GParted. Tai grafinis particijų valdiklis, bet nemanau, kad mums jis reikalingas, nes viską galime padaryti su fdisk (nebent reikia „apkarpyti“ particiją, bet tada galime pasinaudoti Partition Magic, kurį nemokamai galime rasti Hiren’s BootCD kompakte). Nepamirškime uždėti boot žymę šiai particijai, o kitoms nuimti (kai kur tai traktuojama kaip Active režimas). Kompiuteris pirmiausiai naudos šią particiją.
Dabar pasirinkime failų sistemą. Aš rekomenduoju naudoti ext2, nes jos parametrai labiau tinkami negu ext3 ar kitų failų sistemų. Jeigu norime naudoti ext2 įvykdykime:

# mke2fs /dev/xdyi

Vietoje x rašykite h (IDE naudojantis įrenginys) arba s (SCSI įrenginys). Vietoje y rašykite:
a arba b – Master ir Slave diskai prijungti prie pirminio prievado, 1 IDE kontroleriaus;
c arba d – Master ir Slave diskai prijungti prie antrinio prievado, 1 IDE kontroleriaus;
e arba f – Master ir Slave diskai prijungti prie pirminio prievado, 2 IDE kontroleriaus;
g arba h – Master ir Slave diskai prijungti prie antrinio prievado, 2 IDE kontroleriaus.
O vietoje i rašykite particijos numerį, į kurią sukurėte GRUB‘ui.
Pavyzdžiui:

# mke2fs /dev/hda1

Štai komandų sąrašas failų sistemoms:
ext2 – mke2fs
ext3 – mke2fs -j
reiserfs – mkreiserfs
xfs – mkfs.xfs
jfs – mkfs.jfs
Pasileiskite terminalą ir iš LiveCD vykdykite šią komandą:

# grub-install /dev/xdy

Pavyzdžiui:

# grub-install /dev/hda

Atminkite, kad Linux sistemose skaičiai šalia įrenginio reiškia jo padalinį, todėl šiuo atveju skaičiaus nereikia nurodyti, nes taip instaliuotume GRUB’ą į particiją, o ne kietąjį diską. Jeigu instaliuotume į particiją tai norint užkrauti tą GRUB’ą mums reikėtų dar vieno bootloader’io, kuris būtų įdiegtas tame kietąjame diske iš kurio pasieksime tą GRUB’ą. Bet mes šiame straipsnyje aptariame GRUB’ą pagrindiniame kietąjame diske t. y. įrašytą į MBR (Master Boot Record – HDD takelis, kurį nuskaito ir įvykdo BIOS’ai, taip jie pratęsia kompiuterio krovimąsi ir darbą perduoda bootloader’iui).
Suinstaliavę GRUB’ą galime pradėti jo konfigūravimą. Tik prieš tai nustatykime default ir timeout reikšmes: default rekomenduoju nurodyti 0 (bus kraunamas pats pirmasis meniu punktas, jeigu jūs per nurodytą laiką nepasirinksite ką krauti), o timeout rekomenduoju nurodyti 10, jeigu nurodysite daugiau negu vieną meniu punktą (bus laukiama 10 sekundžių iki numatytosios OS krovimo), arba 0, jeigu nurodysite tik vieną meniu punktą (OS bus kraunama iš karto t. y. nematysite pasirinkimo meniu).

GRUB‘o konfigūravimas Linux‘ui
Primontuokime prie /boot GRUB‘o particiją:

# mkdir /mnt/boot
# mount /dev/xdyi /mnt/boot

Atsidarykime GRUB konfigūracinį failą:

# nano -w /mnt/boot/grub/menu.lst

Pridėkime šias eilutes:

# Meniu punkto pavadinimas, kurį matysime meniu
title Linux# Nurodome kernel'io particiją su HDD
# root ([hd – IDE vartotojams; sd – SCSI įrenginių vartotojams][kietojo disko numeris(pirmasis diskas ne 1, o 0!)],[particijos numeris(pirmoji particija ne 1, o 0!), kurioje yra kernel'is])
# Pavyzdžiui:
root (hd0,0)
# Tai atitiktų /dev/hda1 particiją

# kernel [nurodykite kernelį] root=[nurodykite šakninę (/) particiją]
# Pavyzdžiui:
kernel /boot/kernel root=/dev/hda2

Galutinį variantą šio meniu punkto be komentarų galite gauti http://pastebin.com/f454f294d adresu.
Išsaugoję konfigūracinį failą perkraukite kompiuterį ir jau galite užkrauti savo Linux distribuciją.

Per GRUB’ą užkrauname kitą bootloader’į
Dažnai pasitaiko, kad reikia užkrauti kokią nors Windows OS/Solaris/*BSD ar kitą operacinę sistemą. Bet Windows reikalauja savo bootloader’io. Yra OS, kurios nereikalauja savo bootloader’io ir jas galima sukonfigūruoti pagal Linux konfigūravimą, bet jeigu mes neturime laiko tai sekime straipsnį toliau, o ne grįžkime prie GRUB‘o konfigūravimo Linux‘e. Šioje straipsnio dalyje aptarsime kitų OS užkrovimą.
Mes pasirinksime paprastesnį būdą (jis yra universalesnis negu priversti kokią nors Microsoft Windows nuskaitinėti ir įrašinėti GRUB‘o particiją ir per Windows ar tą kitą OS konfigūruoti GRUB’ą) – užsikrausime mūsų pasirinktą Linux LiveCD ir redaguosime GRUB’o konfigūracinį failą. Bet prieš redaguodami nepamirškime prisimontuoti savo GRUB‘o particiją:

# mkdir /mnt/boot
# mount /dev/xdyi /mnt/boot

Redaguokime GRUB‘o konfigūraciją:

# nano -w /mnt/boot/grub/menu.lst

Pridėkime šias eilutes:

# Meniu punkto pavadinimas, kurį matysime GRUB meniu
# Pavyzdžiui:
title=Windows XP Professional
# Nurodome kurią particiją naudoti
# rootnoverify ([hd – IDE vartotojams; sd – SCSI įrenginių vartotojams][kietojo disko numeris(pirmasis diskas ne 1, o 0!)],[particijos numeris(pirmoji particija ne 1, o 0!), kurioje yra sekantis bootloader'is/operacinė sistema])
# Pavyzdžiui:
rootnoverify (hd0,0)
# Kai kurios OS (Windows OS toji eilutė nėra būtina) reikalauja, kad jų particijos būtų aktyvios, bet jeigu naudojame GRUB atskiroje particijoje tai aktyvi yra ne tos OS, o GRUB‘o particija. Todėl rekomenduoju konfigūraciniame faile nurodyti tolimesnę eilutę.
maceactive
# Tolimesnė eilutė nurodo GRUB‘ui perleisti bootloader'io darbą kitam bootloader'iui, kuris yra rootnoverify eilutėje nurodytoje particijoje. Priešingai negu buvusi eilutė, ši eilutė yra būtina
chainloader +1

Išsaugoję konfigūracinį failą ir perkrovę kompiuterį mes jau galime naudotis norimu bootloader’iu.

Galutinį variantą be komentarų galite gauti adresu http://pastebin.com/f63f4f04d.

GRUB meniu fonas
GRUB’as turi įdomią funkciją (numatyta, kad ji susikompiliuoja jeigu jūs neliepiate kompiliatoriui jos nekompiliuoti, todėl neaprašysiu ką daryti jeigu mūsų GRUB’as neturi tokios funkcijos, apie tai galite pasiskaityti pabaigoje pateiktoje nuorodoje), kuri leidžia mums nustatyti kokio nors paveikslėlio rodymą meniu fone. Iš tikrųjų tai gana daug pagražina mūsųs sistemos krovimąsi. Deja, reikia atminti, kad dydis ribojamas iki 640×480, o spalvų kiekis iki 14, bet ir tai galima puikiai išnaudoti.

Pirmiausiai nusipieškime paveikslėlį, kurio dydis maždaug atitiktų 5:4 santykį (jeigu galima tai pieškite 640×480 iš karto, nes taip išvengsite iškraipymų keičiant dydį). Dabar atidarykime jį su „The Gimp“ ir pakeiskime jo dydį:

Paveikslėlis–>Keisti paveikslėlio dydį

Nuimkime grandinę () ir „Plotis“ laukelyje įrašykime 640, o laukelyje „Ilgis“ – 480. Spustelėkime mygtuką „Ištempti“.

Dabar sumažinkime spalvų kiekį.

Sluoksniai–>Spalvos–>Spalvų sumažinimas…

Sumažinkime spalvų iki 14 ir paspauskime „Gerai“.
Dabar išsaugokime paveikslėlį (Byla–>Išsaugoti kaip…) XPM (X PixMap) formatu ir šia komanda jį suspauskime:

$ tar -cf [paveikslėlis].tar [paveikslėlis]

Paveikslėlį nukopijuokime į /boot katalogą (nepamirškime jo prisimontuoti kaip tai darėme kiekvieno konfigūravimo pradžioje):

# cp [paveikslėlis].tar /boot/[paveikslėlis].tar

Atsidarykime GRUB‘o konfigūraciją:

# nano -w /boot/grub/menu.lst

Ir prirašykime po eilute „timeout“ šias eilutes:

root ([hd – IDE vartotojams; sd – SCSI įrenginių vartotojams][kietojo disko numeris(pirmasis diskas ne 1, o 0!)],[particijos numeris(pirmoji particija ne 1, o 0!), kurioje yra sekantis bootloader'is/operacinė sistema])
splashimage /boot/[paveikslėlis].tar

Pavyzdžiui:

root (hd0,0)
splashimage /boot/vista.xpm.tar

Pastaba. Vietoje „[paveikslėlis]“ parašykite paveikslėlio failo pavadinimą.

Slaptažodžiai
Norėdami apsaugoti GRUB’ą jūs galite pasinaudoti „GRUB apsaugojimas“ straipsniu. Jame puikiai išdėstyta kaip uždėti slaptažodį ant GRUB’o ir apsaugoti jį.

Pabaiga
Apibendrinant, GRUB’as yra pakankamai galingas bootloader’is, kuris ateityje manau išpopuliarės dar labiau. GRUB’as įdedamas beveik į visas Linux OS, o ir būti pasiruošusiam Linux diegimui visada būna pravartu. Tikiuosi, kad jums pavyko puikiai sukonfigūruoti GRUB’ą ir šis straipsnis dar labiau padidins GRUB’o vartotojų skaičių.

Plačiau apie paveikslėlius GRUB meniu fone galite pasiskaityti adresu http://ruslug.rutgers.edu/%7Emcgrof/grub-images/.

Iš karto turiu nuvilti ne GNOME ar KDE vartotojus – XGL ant šių sistemų veikia, bet joms nėra manager’io, kuris rodytų „pagražinimus“. Turiu pasakyti, kad prieš kompiliuodami NVIDIA tvarkykles, NVIDIA modulį turite iš kernel’io išmesti (geriau padarykite tai dabar, kad vėliau nereikėtų terliotis), jeigu jūs jį ten įkompiliavote.

$ cd /usr/src/linux
# nano -w .config

Susiraskite (Ctrl+W ir rašote ko ieškote…) AGP_NVIDIA opciją ir ją užkomentuokite t. y. eilutės pradžioje parašykite # simbolį. Išsaugokite ir sukompiliuokite kernel’į.
Dabar kai jūs jį iškompiliavote ir užkrovėte sistemą su naujai kompiliuotu branduoliu, galime pradėti dirbti.

XGL’ui reikalingas modularinis X.Org’as. Kaip jį suinstaliuoti rasite adresu http://gentoo-wiki.com/HOWTO_Modular_Xorg.
Cairo – paketas su vektorinės grafikos bibliotekom. Sukompiliuokime Cairo:

# emerge -1av x11-libs/cairo

Norėčiau dar pakomentuoti šiuo metu naudojamas opcijas. Tai 1, a ir v. Dar vėliau naudosime n. 1 – analoginė opcija –oneshot opcijai. Ji nurodo, kad paketo neįdėtumėme į world profilį ir su komanda emerge world jis neatsinaujintų, o atsinaujintų tik kompiliuojant priklausomybes (dependencies). a – analoginė opcija –ask opcijai. Ji nurodo, kad prieš siunčiantis paketus, jūsų paklaustų ar juos siųstis ir parodytų jų sąrašą bei kitą su jais susijusią informacią (USE flag’us ir pan.). v – analoginė opcija –verbose opcijai. Ji nurodo, kad būtų išvedama į ekraną daugiau informacijos negu paprastai. n – analoginė opcija –noreplace. Jeigu dirbama su šia opcija tai visi paketai, kuriuos norėsite instaliuoti dar kartą ir jie jau bus sistemoje, bus nekompiliuojami.
Toliau perkompiliuokime gtk+ (Gimp’ui skirtas įrankių rinkinys) ir pango (teksto tvarkymo bibliotekos) su naujai sukompiliuotu Cairo:

# emerge -1av x11-libs/pango x11-libs/gtk+

Siūlau naudoti -doc flag’ą (instaliavimas praeis žymiai greičiau):

# USE=“-doc“ emerge -1av x11-libs/pango x11-libs/gtk+

Patikrinkime ar neturime ir kompiliuokime glproto (X.Org GL protokolo header’iai (iš angl. k. būtų antraštės)) ir libdrm:

# emerge -1avn x11-proto/glproto libdrm

Jeigu viskas susikompiliavo sėkmingai tai galime kompiliuoti XGL su Mesa (tai tarsi OpenGL analogas; daugiau apie Mesa galite sužinoti http://mesa3d.sourceforge.net):

# emerge -av1n mesa
# emerge -av xgl

Dabar kompiliuojame NVIDIA tvarkykles (bet kokiu atveju jas reikia perkompiliuoti, nesvarbu, kad jau esate jas sukompiliavę ir tai naujausia versija):

# emerge x11-drivers/nvidia-drivers media-video/nvidia-settings

Redaguojame X11 konfigą:

# nano -w /etc/X11/xorg.conf

Susirandame Section „Device“ ir šioje sekcijoje pakeičiame Driver reikšmę į „nvidia“. Dabar naudosime nvidia modulį.

Laikas pasirinkti Compiz arba Beryl manager’į. Siūlau Compiz, bet kartu aprašysiu ir Beryl.

Pirmiausiai apie startx. Pasidarykime startx kopiją, kad galėtume atskirai paleisdinėti X’us: be XGL ir su XGL.

# cp /usr/bin/startx /usr/local/bin/startxgl
# nano -w /usr/local/bin/startxgl

Susiraskime userclientrc kintamąjį ir jo reikšmę pakeiskime į .xglinitrc:

userclientrc=$HOME/.xglinitrc

Taip pat nepamirškime redaguoti xinit $clientargs eilutės. Vietoje jos įrašykime:

xinit $clientargs — /usr/bin/Xgl :1 $serverargs -ac -accel xv -accel glx:fbo -deferglyphs 16 &

Dabar sukurkime .xglinitrc paprastam vartotojui (vėliau tą patį galėsite padaryti kitiems vartotojams):

$ nano -w /home/vartotojovardas/.xglinitrc

Į šį failą įrašykite šias eilutes:

sleep 2
DISPLAY=:1 WINDOW_MANAGER=beryl-manager exec startfluxbox

Vietoje „startfluxbox“ įrašykite komandą, kuri paleidžia jūsų naudojamą DM, o vietoje WINDOW_MANAGER įrašykite manager’io, kurį naudosite, pavadinimą („compiz-decorator“ arba „beryl-manager“).

Jeigu esate KDE vartotojas tai naudokite KDEWM reikšmę vietoje WINDOW_MANAGER.

Dabar instaliuokime Compiz (jeigu norite naudoti Beryl tai praleiskite šią skiltį):

# echo "x11-wm/compiz" >> /etc/portage/package.keywords
# emerge x11-wm/compiz

Dabar norint, kad išnaudotume Compiz’ą, mes turime įjungti jo priedus:

gconftool-2 -s /apps/compiz/general/allscreens/options/active_plugins "[gconf,decoration,wobbly,fade,minimize,cube,switcher,move,resize,place,rotate,zoom,scale]" -t list –list-type=string

Žinoma priedų sąrašą galite redaguoti savo nuožiūra. Čia buvo išvardinti ne visi priedai.

Sukuriame paleidimo failą:

# nano -w /usr/local/bin/compiz-decorator

Į jį įrašome:

LD_LIBRARY_PATH=/usr/lib/opengl/xorg-x11/lib/ compiz –replace gconf & gtk-window-decorator &

Taip pat nepamirškime suteikti leidimą vykdyti šį failą:

# chmod +x /usr/local/bin/compiz-decorator

Ir vykdom apl. atnaujinimo komandą env-update.

Instaliuosime Beryl:

# echo "~x11-misc/beryl-settings-0.1.4 ~*" >> /etc/portage/package.keywords;echo "~x11-apps/xlsclients-1.0.1 ~*" >> /etc/portage/package.keywords; echo "~x11-misc/beryl-manager-0.1.4 ~*" >> /etc/portage/package.keywords; echo "~x11-themes/emerald-themes-0.1.4 ~*" >> /etc/portage/package.keywords; echo "~x11-plugins/beryl-dbus-0.1.4 ~*" >> /etc/portage/package.keywords; echo "~x11-plugins/beryl-plugins-0.1.4 ~*" >> /etc/portage/package.keywords; echo "~x11-wm/beryl-core-0.1.4 ~*" >> /etc/portage/package.keywords; echo "~x11-wm/emerald-0.1.4 ~*" >> /etc/portage/package.keywords; echo "~x11-wm/beryl-0.1.4 ~*" >> /etc/portage/package.keywords
# emerge =x11-wm/beryl-0.1.4

Dabar galime paleisti Beryl rankiniu būdu:

$ beryl-manager

Galutinis variantas turėtų atrodyti maždaug taip:

Tai buvo straipsnis „XGL instaliacija Gentoo sistemoje (NVIDIA)“.

Jeigu kas nors nepavyko tai galite pagalbos ieškoti šiais adresais:
http://forums.gentoo.org/
http://gentoo-wiki.com/
Paveikslėliai paimti iš gentoo-wiki.com.

Mano pateiktame pavyzdyje mes įdiegsime Ext2 failų sistemos driver’ius iš svetainės http://www.fs-driver.org.
Pirmiausiai parsisiunčiame naujausią versiją iš aukščiau paminėto puslapio.
Paleidę parsisiųstą failą pamatysime maždaug tokį langą:

Kaip matote tai tipinis Windows instaliatorius. Tiesiog „Next“, „Next“, „Next“…

Sekančiame lange nepamirškite nuimti „read-only“ varnelės, jeigu norite įrašinėti į diską. Priešingu atveju Ext2/Ext3 particija bus prieinama tik nuskaitymui.

Dažniausiai ne lotyniškom raidėm naudojama UTF-8 koduotė, todėl jeigu norite matyti ir tokius katalogus/failus kaip „žodynas“, „ąęčęė“ ar kitus, kurie pavadinti naudojant ne lotyniškas raides, UTF-8 palaikymas jums bus būtinas.

Šiame lange nepamirškite pažymėti varnelės „Enable the large file feature“, nebent neturite didesnių nei 2GB failų.

Čia manau visiems aišku, kad reikia pasirinkti kokią raidę priskirsite kokiai particijai (vėliau pasirinkimą galėsite pakeisti „Control Panel“–>„IFS Drives“).

Pabaigus instaliaciją, Ext2/Ext3 diskas atpažįstamas kaip ir visi kiti įprasti diskai Windows sistemoje.
Įrašinėjant failus gali kilti nesklandumų su leidimais.
Žinoma, aš patarčiau geriau susikurti FAT particiją failų perkėlimui (nors ir lėtesnis variantas, bet sukeliantis mažiau problemų). Ji pravers visada ir manau šiais laikais, kai daugelio HDD talpa viršija 100 GB, tikrai nepamaišys.

Palaikomos sistemos: Windows NT 4.0/2000/XP/2003/Vista/2008 (x86 ir x64 platformos).
Daugiau nuotraukų.
Parsisiųsti.

Tokiu atveju reikėtų patiems pridėti Windows pasirinkimą GRUB meniu.
Atsidarykime terminalą ir prisijunkime kaip root.

$ su

Dabar turime redaguoti GRUB’o meniu failą. Tam naudosime nano.

# nano -w /boot/grub/menu.lst

Pastarąją eilutę galite keisti, jeigu norite redaguoti GRUB’ą, kuris yra ne toje particijoje, iš kurios paleidote esamą sistemą.
Spaudžiame ir laikome klavišą Page Down, kol atsirandame failo apačioje.
Sukuriame naują eilutę spausdami Enter ir įrašome:

title Windows
rootnoverify (hd0,0)
chainloader +1

„hd0,0“ galite keisti. „hd0“ nurodo iš kurio HDD krauti OS. Sekantis skaičius nurodo particijos numerį, iš kurio krauti OS.
Šiuo atveju Windows bus kraunama iš pirmosios particijos esančios pirmame HDD, o GRUB’o meniu šis pasirinkimas bus rodomas kaip „Windows“.
Spaudžiame „Ctrl“+„X“ ir klavišą „Y“, „Enter“. Perkrauname kompiuterį ir stebime ar viskas veikia.

P. S. Nepamirškite patikrinti ar „timeout“ eilutėje nurodytas skaičius ne mažesnis negu 5 (nespėtumėte pasirinkti „Windows“).

2. Tikriausiai kompiuterio kietajame diske yra sugadintų bitų/sektorių („bad bytes/sectors“).
Spauskite Start–>Run…–>cmd–>chkdsk c:(particijos raidė, kurioje yra OS) /F–>Y–>Perkraukite kompiuterį ir kai kompiuteris įsijungs, jūsų kietojo disko particija su raide C bus praskenuota nuo klaidų.
Norėdami patikrinti kitas particijas:
Start–>Run…->cmd–>„chkdsk (particijos raidė): /F“ (be kabučių).
Praskenavus chkdsk.exe automatiškai ištaiso klaidas, jeigu tai įmanoma. Taip po gi patariame praskenuoti ir su HDD gamintojo tiekiama programine įranga.

3. Kompiuterio sulėtėjimo priežastis gali būti ir per mažai vietos kietajame diske. Rekomenduoju turėti bent 2 GB laisvos vietos particijoje, kurioje yra OS. Jeigu įrašinėjate DVD – gerai būtų turėti bent 5 GB.

4. Jūsų kompiuteryje gali būti prisikaupę šiukšlių. Patariame jas išvalyti su CCleaner, cleanmgr.exe („Start“->„Run…“->„cleanmgr.exe“).
CCleaner galite parsisiųsti iš http://www.ccleaner.com/.
Suinstaliavę programą ir ją paleidę ištrinkite visas registro, Windows ir kitų programų šiukšles. Spauskite Tools–>Startup–>Ir po vieną įrašą ištrinkite tuos kurie jums yra nereikalingi(tai yra programų sąrašas kuris startuoja jums paleidžiant kompiuterį), bet prieš trinant tokį įrašą dėl kurio abejojate, patariame paieškoti internete ką jis daro ir ar jis jums tikrai reikalingas. Perkraukite kompiuterį.
Spauskite Start–>Run…–>cleanmgr.exe–>Pasirinkite particiją–>Palaukite ir spauskite Enter nepažymėję daugiau/mažiau pasirinkimų negu buvo parinkta.

5. Kompiuterio sulėtėjimo priežastis gali būti grafiniai pagražinimai (apvalkalai t. y. „themes“ ir kt.). Patariame jų nenaudoti.

6. Kompiuterio veikimui gali įtaką daryti dulkės esančios jame. Patariame jas visas išvalyti (nors tokie atvejai retai kada pasitaiko, kad jos būna kaltos). Tai greičiausiai nepadidins jūsų kompiuterio spartos, tačiau tikrai sumažins įrenginių temperatūras, o jeigu jos buvo kritinės – tai ir nestabilumą.

7. Jūsų kompiuterį gali stabdyti kai kurios saugumo programos, pvz.: Kaspersky, ZoneAlarm ir t. t. Patariame jas ištrinti ir naudoti kitokias alternatyvas, kurios nenaudoja daug resursų. Taip pat pagalvokite apie visišką jų atsisakymą.

Kad greičiau jas ištrintumėte ir programų sąrašas taip ilgai nesikrautų patariame pasinaudoti CCleaner arba QuikUninstall.

8. Jūsų kompiuterio užsikrovimą ir darbastalio parodymą(”Show Desktop”) gali stabdyti ant ekrano nustatytas paveikslėlis ir didelis ikonų kiekis darbastalyje. Taip pat ikonų patariama laikyti kuo mažiau “Quick Launch” įrankių juostelėje ir Start meniu.

9. Jeigu norite, kad kompiuteris veiktų, tai patartina sustabdyti kuo daugiau nereikalingų tarnybų(Start–>Run…–>services.msc).
http://vectrosecurity.com/content/view/31/26/ surasite sąrašą tarnybų kurias galima sustabdyti. Nepamirškite jas uždrausti(„Disable“), o ne tik sustabdyti.

10. Kompiuteris gali būti sulėtėjęs dėl optinių diskų įrenginyje esančių diskų. Išimkite juos.

11. Jūsų kompiuterį taip pat gali stabdyti vietinis tinklas. Nenaudokite to pačio „WORKGROUP“ kaip ir kiti vartotojai. Jeigu norėsite – kitus vartotojus galėsite pasiekti per jų IP adresus ir taip išvengsite Windows’ų skenuojančių tinklą. Jeigu įmanoma, tai prisijunkite prie jo tik tada kai to reikia.

12. Kraunantis kompiuteriui ir jį išjunginėjant patariame nepalikti diskelių įrenginyje diskelių. Taip pat ir su diskais optiniame įrenginyje.

13. Nesinaudokite Direct Connect klientais, kitomis P2P programomis kaip kad µTorrent, trumpųjų žinučių programomis ICQ, Windows Messenger, Skype, kai jums jos nereikalingos.

14. Nelaikykite prijunktų įrenginių prie kompiuterio jeigu jais nesinaudojate. Tai gali būti telefonas ar pan.

15. Sudefragmentuokite savo HDD. Tam patariame programą Diskeeper.

16. Pasinaudokite kompiuterį greitinančiomis programomis, pvz., System Mechanic.

17. Senuose kompiuteriuose atminties yra nepakankamai. Įsidėkite daugiau atminties, o jeigu jos jau turite pakankamai tai susimažinkite virtualios atminties dydį.

18. Susidiekite senesnę OS. Senesnė OS paprastai veikia greičiau nei naujesnė, jeigu jūsų kompiuteris neturi pakankamai resursų naujajai OS. Patariame naudoti Windows 98/95/ME, jeigu turite vos 256 MB atminties. Galite išbandyti ir Windows 2000 (nes tai NT OS ir ji palaikys daugiau programų), tačiau vargiau dirbsite su Windows XP ir naujesnėmis OS. Jeigu tinkamos OS neturite galimybės gauti arba tiesiog nenorite, o jūsų kompiuteris vis tiek lėtai veikia nors ir nėra lėtas, galite perinstaliuoti OS.

19. Neįdieginėkite nereikalingų programų. Labai dažnai, programos, „pagreitinančios“ jūsų kompiuterio darbą, ne tik nepagreitins jūsų kompiuterio, bet ir jį sulėtins. Venkite jų.

20. Neįdieginėkite naršyklės priedų. Jie sulėtina naršyklę, o kartu ir patį kompiuterį. BHO (Internet Explorer priedai) galite pašalinti su aukščiau aprašyta HijackThis.

21 Registro valymo įrankiai. Šie įrankiai labai dažnai nekorektiškai veikdami gali sugadinti jūsų sistemos registrą ištrindami reikalingus registro įrašus.

22. Programom išbandyti naudokite virtualius kompiuterius. Tam galite naudoti VirtualBox, VMware produktus.

Pastaba. Straipsnis labai senas, tad rekomenduojame paskaityti jo komentarus, kuriuose greičiausiai rasite pastabų, kas dabar jau yra kitaip, negu buvo anksčiau.

Kas yra kas?
Straipsnį pradedu šiuo klausimu, nes gali atsirasti žmonių, kuriems neaišku apie ką šis straipsnis. Pradėkime nuo Samba. Samba yra mano nuomone populiariausia programinė įranga naudojama Linux ir Unix tinkluose. Ši programinė įranga realizuoja SMB ir CIFS tinklus.

SMB – Server Message Block. Programinio lygio protokolas, kuris leidžia naudotis dalinimosi paslaugomis.

CIFS – Microsoft paėmė SMB ir pervadino į Common Internet File System. Microsoft taip pat pridėjo įvairių galimybių, tokių kaip symlink’ai, tiesioginis susijungimas be NetBIOS tvarkymo. NetBIOS tai Network Basic Input/Output System, daugiausiai Windows sistemose naudojama tinklo vardų sistema. Nors ir turi daug daugiau galimybių, tačiau pats NetBIOS’as Windows sistemoje yra nesaugus, todėl naujesnės Windows OS tarpusavyje gali “dirbti” be NetBIOS.

CUPS – Common Unix Printing System. Unix sistemose naudojama sistema spausdinimui, kurią aš taip pat panaudosiu šiame straipsnyje.

foomatic – tam tikra gana kompaktiškai surinkta spausdintuvų tvarkyklių sistema.

WORKGROUP – vietinis tinklas yra suskirstytas į grupes. Workgroup tai būtų grupės pavadinimas.

Sistemos paruošimas ir Samba įdiegimas
Pradėkime nuo pasiruošimo Sambos instaliavimui. Norint naudotis Samba savo kompiuteryje, mes turime sukompiliuoti kernelį su SMBFS ir CIFS palaikymu. Tam užtenka redaguoti .config failą ir jame susirasti šias ar panašias eilutes ir pakeisti į žemiau nurodytąsias:

CONFIG_SMB_FS=y
CONFIG_SMB_NLS_DEFAULT=y
CONFIG_SMB_NLS_REMOTE="cp437"
CONFIG_CIFS=y

Išsaugokime .config failą ir sukompiliuokime kernel’į. Perkraukime sistemą ir užkraukime šį kernel’į.
Dabar sukompiliuokime Samba:

# emerge samba

Jeigu naudosimės spausdintuvų dalinimusi tai dėl viso pikto suchmodinkime /var/spool/samba:

# chmod 777 /var/spool/samba

Nepamirškime įdėti Samba startavimo į sistemos krovimąsi:

# rc-update add samba default

Taip pat jeigu norėsite kitiems tinklo vartotojams leisti naudotis spausdintuvu jį suinstaliuokite į CUPS. Rekomenduoju parsisiųsti foomatic.

# emerge foomatic

Mano pasiūlymas būtų nesinaudoti standartinėmis konfigūracijomis, o pasiskaityti smb.conf.example failą ir pagal jį sukonfigūruoti Samba, bet aš apžvelgsiu paprastutį konfigūravimą (per daug neišsiplėsiu).

smb.conf pagrindo apžvelgimas
Pirmiausiai /etc/samba/smb.conf faile siūlau įrašyti štai tokį konfigūracinį tekstą (grotelės žymi komentarą, o komentaras baigiasi eilutės pabaigoje t. y. sulig kitu Enter):

[global]
# Čia privaloma nurodyti darbo grupę tokią kokią nurodote kituose kompiuteriuose, kad vieni kitus kompiuteriai „matytų“
workgroup = WORKGROUP
# NetBIOS name nurodo kokiu vardu jūsų kompiuteris funkcionuos tinkle
netbios name = CEL1200
# Šį komentarą Windows Explorer daug kur naudos šalia NetBIOS vardo; tai tarsi kompiuterio apibūdinimas
server string = Samba Server %v
# Jeigu nenorėsite dalintis spausdintuvu ar juo naudotis iš nutolusio kompiuterio, galite sekančią eilutę ištrinti, o jeigu naudositės spausdinimo sistema tinkle tai nurodykite kokia sistema norite naudotis (mūsų atveju - CUPS)
printcap name = cups
# Tai nurodo ar reikia iš viso kreipti dėmesį į spausdintuvus ir jų konfigūracijas. Tai patogu jeigu norite atjungti spausdintuvus ir po to juos greitai įjungti neperrašant viso konfigūracinio failo
load printers = yes
# Pakartotinas spausdinimo sistemos nurodymas
printing = cups
# Nurodome kur saugoti log’us (įrašus apie įvykius)
log file = /var/log/samba/log.%m
# Nurodome didžiausią log’ų dydį Kb
max log size = 50
# Apsaugos lygis. Rekomenduoju naudoti share; jeigu nurodysite user tai turėsite dažniau įvesdinėti slaptažodžius ir prisijungimo vardus, bei galbūt turėsite problemų dėl autentifikacijos.
security = share
# Slaptažodžių šifravimo galimybė
encrypt passwords = yes
# Siūlau nesigilinti, nes esamos nuostatos man kol kas davė tikrai pakankamą greitį ant daugelio sistemų. Tai socket’ų nustatymai.
socket options = TCP_NODELAY SO_RCVBUF=8192 SO_SNDBUF=8192
# Nurodykime įrenginius t. y. maršrutizatoriaus IP ir tinklo plokštę.
interfaces = eth0 192.168.2.1
# Samba slaptažodžių failo nurodymas. Rekomenduoju palikti reiškmę tokia, kokia ji yra.
smb passwd file = /usr/local/samba/private/smbpasswd
# Nurodykime IP adresus, kuriems leisime prisijungti prie Samba tinklo
hosts allow = 192.168.2.0/24 127.0.0.0/8 192.168.2.100 192.168.2.101

http://pastebin.com/f580ba6d3 – šiuo adresu galite rasti šią smb.conf failo sekciją be komentarų.
Šių eilučių turėtų užtekti, kad veiktų Samba. Jeigu norite ką nors „pasharinti“ tai skaitykite straipsnį toliau. O jeigu nenorite tai galite praleisti sekančius du skyrius.

Dalinimasis spausdintuvu
Norint, kad galėtume kitiems leisti spausdinti mūsų spausdintuvu, mes jį, jau kaip minėjau, privalome įdiegti CUPS sistemoje, nes smb.conf failo global sekcijoje nurodėme, kad Samba naudotų CUPS kaip pagrindinę spausdinimo sistemą.
Dabar suteikime vartotojams slaptažodžius (patariu naudoti kitokius negu naudojote sistemoje iki šiol ir atminkite, kad vartotojas, kuriam priskiriate slaptažodį, jau turi būti sukurtas jūsų Gentoo sistemoje):

# smbpasswd -a root
# pdbedit -a -u root

Vietoje root naudokite vartotojo vardą, kuriam suteikiate slaptažodį. Atminkite, kad pagal mūsų konfigūraciją, jūs privalote suteikti slaptažodį root vartotojui. „pdbedit“ komanda įkelia vartotojo informaciją į Samba duomenų bazę.
Dabar konfigūruokime CUPS:

# nano -w /etc/cups/cupsd.conf

Šiame faile susiraskime ir pakeiskime/pridėkime šias eilutes:

ServerName CEL1200 # rekomenduoju naudoti NetBIOS reikšmę iš /etc/samba/smb.conf
ServerAdmin root@CEL1200 # nurodome administratorių
# Nurodome log'ų buvimo vietą ir jų sudėtingumą
AccessLog /var/log/cups/access_log
ErrorLog /var/log/cups/error_log
LogLevel info
# Nurodome kiek leisti daugiausiai klientų. Rekomenduoju didelę reikšmę, nes gali kilti problemų su mažomis.
MaxClients 100000000
BrowseAddress @IF(eth0) # nurodome vietoje eth0 savo tinklo plokštęOrder Deny,Allow
Deny From All
Allow From 192.168.0.* # nurodykime tuos IP adresus, kuriems leisime spausdinti. Žvaigždutė atitinka visus 255 skaičius.
# tolimesnės konfigūracijos nerekomenduoju keisti, apart tą eilutę, kurią aš pakomentavau
AuthType Basic
AuthClass System
Allow From 192.168.0.* # tas pats kaip aukščiau tik šį kartą čia nurodomi IP adresai, kuriems leidžiama vykdyti administracines užduotis pvz., spausdintuvo ištrynimas ar pridėjimas.
Order Deny,Allow
Deny From All

Toliau pageidautina, kad „mime.convs“ faile atkomentuotumėte šią eilutę:

application/octet-stream application/vnd.cups-raw 0 -

O mime.types faile šitą:

application/octet-stream

Dabar perkraukime CUPS:

# /etc/init.d/cupsd start

Taip pat nepamirškime įdėti CUPS paleidimo krovimos metu į init’ą:

# rc-update add cupsd default

Toliau nagrinėsime mano nurodytą smb.conf konfigūracinio failo spausdinimo sekcijas:

# Jeigu turime spausdintuvą tai nurodykime jo pavadinimą, kuriuo mes esame jį instaliavę CUPS sistemoje
[HPLaserJet1000]
# Galimybė uždrausti spausdinimą šiuo spausdintuvu.
printable = yes
# Pasilikime standartinę reikšmę.
path = /var/spool/samba
# Turėtume nurodyti įrašinėjimo galimybę.
read only = no
# Publikavimo galimybė. Atminkite, kad viešiname tik vidiniame tinkle.
public = yes
# Galimybė spausdinti svečiui. Rekomenduoju palikti „yes“.
guest ok = yes
# Windows sistemoje būtų sukurtas katalogas su visais spausdintuvais.
[printers]
comment = All Printers
path = /var/spool/samba
browseable = no
public = yes
guest ok = yes
writable = no
printable = yes
create mode = 0700
print command = lpr-cups -P %p -o raw %s -r # naudosime kliento spausdintuvo tvarkykles t. y. CUPS spausdinami dokumentai pasieks jau RAW (tai toks formatas, kuris jau visiškai paruoštas spausdintuvui ar kitam įrenginiui) formate.
# Sekančios eilutės praplečia spausdintuvo konfigūraciją. Esami nustatymai turėtų tikti beveik visoms sistemoms
[print$]
path = /etc/samba/printer
browseable = yes
read only = yes
write list = @adm root
guest ok = no
write list = root

Dabar pridėkime savo spausdintuvą į Samba:

# cupsaddsmb -H CEL1200 -U root -h CEL1200 -v HPLaserJet1000

Vietoje HPLaserJet1000 parašykime savo spausdintuvo pavadinimą, kurį naudojome CUPS sistemoje. O vietoje CEL1200 įrašykime localhost. Jeigu net ir nepavyktų šios komandos įvykdyti, vis tiek rekomenduoju pabandyti viską pabaigti iki galo ir pažiūrėti ar spausdinsis.
Šios sekcijos eilutes be komentarų galite gauti adresu http://pastebin.com/f303835c0.
Norėdami pasidalinti kuriuo nors katalogu, smb.conf faile prirašykite tolimesnes eilutes.

Spausdiname per Samba Windows sistemoje
Per Windows Explorer nueikime į savo serverį (adreso laukelyje įveskime pvz., \\CEL1200). Paspauskite dešiniu pelės klavišu ant spausdintuvo ir pasirinkite Connect. Gali iškristi keletas lentelių (jeigu neinstaliavote spausdintuvo tvarkyklių padavimo Windows sistemai per Samba). Tada spauskite Yes–>Ok–>Have Disk… ir įdėkite spausdintuvo tvarkyklių kompaktą, pasirinkite spausdintuvo inf failą ir sudiekite tvarkykles. Viskas. Galite spausdinti.
Pastaba. Siūlau pasiskaityti http://lists.samba.org/archive/samba/2005-September/110571.html ir http://www.ubuntuforums.org/showthread.php?t=47963.

Spausdiname per Samba Unix paremtose OS
Paruošiame sistemą spausdinimui (pavyzdyje imame Gentoo sistemą, skirtingose distribucijose/OS komandos gali šiek tiek skirtis):

# emerge cups
# /etc/init.d/cupsd start
# rc-update add cupsd default

To turėtų užtekti. Sistema pati susiras spausdintuvą.

Tiesa, galite naudotis CUPS straipsniu, jog pasidarytumėte geresnę spausdinimo sistemą.

Dalinimasis katalogais
Pirmiausiai sukurkime katalogą. Mes kuriame /home/ernestas/myshare:

$ mkdir /home/ernestas/myshare

Nepamirškime jo suchmodinti:

$ chmod o=rx /home/ernestas/myshare

Jeigu norime, kad jis būtų tik skaitomas. O jeigu norime, kad galima būtų į jį ir įrašinėti tai naudokime šią komandą:

$ chmod o=rwx /home/ernestas/myshare

arba galime pratęsti /etc/samba/smb.conf failą šiomis eilutėmis:

# Dalinimosi katalogo pavadinimas, kuris bus rodomas tinklo naršyklėj.
[share]
# Komentaras
comment = share ir tiek…
# Katalogo buvimo vieta
path = /home/ernestas/myshare
# Nurodome skaitymo ir kitus parametrus…
read only = no
public = yes

Perkraukime Samba:

# /etc/init.d/samba restart

Ir galime nueiti prie kitos sistemos ir pažiūrėti ar viskas veikia.
Šios sekcijos smb.conf failo eilutes be komentarų galima atsisiųsti iš http://pastebin.com/f4391bd29.

Pabaiga
Pabaigus konfigūruoti, mes galime perkrauti kompiuterį arba įvykdyti šias komandas:

# /etc/init.d/cupsd restart
# /etc/init.d/samba restart

CUPS ir Samba persikraus. Dabar galite viską tikrinti ir žiūrėti.
Apibendrinant turėčiau paminėti, kad jūs galite nebūtinai viską konfigūruoti rankomis, nes yra tokių įrankių kaip SWAT (Samba Web Administration Tool – tai web interface’as skirtas patogiau administruoti Samba; taip pat jis yra Webmin dalis, bet man asmeniškai nepavyko prie jo prisijungti, tik paleisti, todėl rekomenduoju pirmiausiai išbandyti šio straipsnio turinį) ir pan.
Galutinį smb.conf failo variantą galite gauti adresu http://pastebin.com/m72efe665.
Daugiau pagalbos ir informacijos galite rasti šiais adresais:
Gentoo forums
Gentoo wiki

Atkreipkite dėmesį, kad šiek tiek pakeitus vieną konfigūracinio failo vietą, teks keisti ir kitas nuostatas.

Pirmiausiai sugeneruokite GRUB slaptažodį užšifruota md5.

Konsolėje rašykite:

grub
md5crypt

Ir įveskite slaptažodį.
Į ekraną bus išvestas užšifruotas slaptažodis.

Dabar tą slaptažodį užsirašykite ir redaguokite „/boot/grub/menu.lst“ failą:

sudu nano -w /boot/grub/menu.lst

Pridėkite naują eilutę su tekstu „password –md5 slaptažodis“(be kabučių; kur žodis „slaptažodis“ įrašykite md5 užšifruotą slaptažodį).
Saugumo sumetimais turite „suchmodinti“ GRUB konfigūracinį failą:

sudo chmod 600 /boot/grub/menu.lst

Taip pat privalote nustatyti failui nekintamą bitą:

sudo chattr +i /boot/grub/menu.lst

Pastaba: išbandyta tik su Ubuntu 5.10 Breezy Badger.
Jeigu nenorite rašyti komandų pradžioje esančio žodžio „sudo“, prieš visų komandų vykdymą įvykdykite „su“ ir paspaudę klavišą „Enter“ įrašykite root vartotojo slaptažodį.

Jau senai norėjau parašyti straipsnį apie IPTABLES naudojimą. Viską darysime Gentoo sistemoje, todėl gali kilti šiek tiek nesuderinamumų tarp kitų OS dėl komandų, bet pagrindinės IPTABLES komandos tos pačios. Pavyzdyje naudosimės 2.6 kernel’iu.

Pirmiausiai turime įsitikinti, kad mūsų sistema palaiko IPTABLES, o ne IPCHAINS (tai senesnė paketų filtro versija, kuri naudojama 2.4 kerneliuose). Tai padarysime šia komanda:

# grep -i netfilter /usr/src/linux/.config

Jeigu gausime atsakymą, kuris nėra „CONFIG_NETFILTER=y“, vadinasi mes neturime IPTABLES palaikymo dabar naudojamame kernel’yje. O jeigu gausime tokį atsakymą tai galime praleisti kernel’io kompiliavimo sekciją.

Kompiliuojame kernel’į su IPTABLES palaikymu

Pirmiausiai atsisiųskime kernel’io išeities tekstus („sources“; iš www.kernel.org) ir išpakuokime į /usr/src/linux komanda:

# tar xzfv kernel*.tar.gz -C /usr/src/linux

tar.gz archyvui, o tar.bz2 archyvui būtų tokia komanda:

# tar xjfv kernel*.tar.bz2 -C /usr/src/linux

Toliau konfigūruosime kernel’į:

$ cd /usr/src/linux
# make menuconfig

Jeigu norite, tai galite naudoti „make xconfig“ komandą, bet atminkite, kad ji reikalauja Qt ir paleistų X’ų. xconfig’e galėsite naudotis paieška, o menuconfig – ne.

Einame į Networking–>Networking Options–>su Space klavišu pažymime Network packet filtering (replaces ipchains)–>įeikime į Network packet filtering (replaces ipchains) ant šios eilutės paspausdami Enter–>įjunkime Netfilter Xtables support (required for iptables), rekomenduoju nejungti kaip modulio t. y. Spauskite Space tol kol pamatysite šią eilutę pažymėta žvaigždute, o ne raide M ar iš viso nepažymėtą–>išeikime vienu lygiu aukščiau ir eikime į IP: Netfilter configuration–>įjunkime IP tables support (required for filtering/masq/nat)–>taip pat įjunkime Packet filtering. To turėtų užtekti, kad kernel’is palaikytų IPTABLES. Pabandykite sukompiliuoti ir išbandyti kernel’į (visur paspauskite Exit ir, kai iškris klausimas Do you wish to save your new kernel configuration?, paspauskite „Yes“).

Kompiliuojame kernel’į:

# make && make modules_install

Įdedame naujojo kernel’io pasirinkimą GRUB’e:

# cp arch/i386/boot/bzImage /boot/kernelis

Atkreipkite dėmesį, kad galite vietoje i386 rašyti savo platformą.

Konfigūruokime GRUB:

# nano -w /boot/grub/menu.lst

Įdėkime šias eilutes:

title=Gentoo Linux 2.6.20 # ši eilutė nurodys ką rodyti GRUB meniu kaip pasirinkimą šio kernel'io
root (hd0,0)# nurodome kur ieškoti kernel'io
kernel /boot/kernelis root=/dev/hda2 video=vesa:mytt:3,ywrap # konfigūruokime kernel'į. Jeigu nenaudojate VESA framebuffer tai ištrinkite "video=vesa:mytt:3,ywrap".

Patikrinkime ar timeout eilutėje nėra nustatyta skaičius 0. Jeigu yra tai jį padidinkime. Tai nurodys kiek sekundžių laukti kol pasirinksime kernel’į. Jeigu jo nepasirinksime tai sistema kraus tą, kuris į x-asis (x tai skaičius nurodytas default eilutėje, kernel’iai numeruojami pagal jų išsidėstymą meniu).

Jeigu turime LILO tai atlikime šiuos veiksmus:

# nano -w /etc/lilo.conf

timeout nurodykime ne mažiau kaip 0.
default reikšmę nurodykime tą meniu punktą, kurį LILO turi krauti jeigu per timeout eilutėje nurodytą sekundžių skaičių jūs nepasirinksite ką krauti.

image=/boot/kernel-2.6.20 # nurodykime kur yra kernel'is
label=gentoo # Meniu punkto pavadinimas
read-only # Uždrausime įrašymą į kernel'io particiją
root=/dev/hda3 # root particija

Ir išsaugokime konfigūracinį failą.
Dabar galima perkrauti kompiuterį ir džiaugtis nauju kernel’iu.

Instaliuojame IPTABLES

Mes pavyzdyje naudosimės Portage, nes mūsų pavyzdinė OS yra Gentoo. Jums siūlau naudotis savo sistemos paketų valdikliais (Aptitude, Yum, Pacman ir pan.).

# emerge net-firewall/iptables

Tai būtų Portage IPTABLES instaliavimo komanda Gentoo sistemoje.
Aptitude vartotojams:

# apt-get install iptables

Yum vartotojams:

# yum install iptables

IPTABLES suinstaliuota. Dabar galime pereiti prie kitos dalies – IPTABLES konfigūravimo.

IPTABLES konfigūravimas

Iš karto norėčiau paminėti, kad vartotojai, kurie tiesiog nori ugniasienės Linux distribucijoje, gali įsidiegti Firestarter (Linux ugniasienė, kuri paremta IPTABLES) arba susigeneruoti konfigūruojantį IPTABLES bash scenarijų tinklalapyje http://easyfwgen.morizot.net/gen/.

Jeigu pasirinkote konfigūracinio failo generavimą tai nueikite pateiktu adresu ir atsakykite į klausimus. Jums bus pateiktas ilgas scenarijus. Jį išsaugokite kaip „scenarijus.sh“ ir suchmodinkite:

# chmod +x scenarijus.sh

Dabar jį paleiskite:

# sh scenarijus.sh

IPTABLES dabar turėtų būti sukonfigūruota. Tiesa, tai nėra geriausias būdas apsaugoti savo kompiuterį ar tinklą nuo įsilaužėlių. Geriausia tai padaryti yra pačiam konfigūruojant IPTABLES. Būtent todėl ir rašau šį straipsnį.

Pirmiausiai turėtume pasirinkti kaip konfigūruosime IPTABLES. Mes galime sukonfigūruoti ją per bash scenarijų (panašiai kaip ir easyfwgen.morizot.net/gen, tik visą failą pasirašysime patys ir taip padidinsime saugumą) arba paprasčiausiai vykdydami pavienes komandas. Tai jau jūsų skonio reikalas.

Norėdami savo bash scenarijų paleisti jūs turite jį suchmodinti kaip ir sugeneruotą scenarijų:

# chmod +x scenarijus.sh

O paleisti jį irgi reikalautina super vartotojo teisių:

# sh scenarijus.sh

Jeigu rašysime bash scenarijų tai atminkime tokią jo konstrukciją (bash scenarijai tai paprasti tekstiniai failai susidedantys iš konsolės komandų):

#!/bin/bash
# pirmoji eilutė („#!/bin/bash“) yra būtina, o kitose eilutėse grotelės („#“ simbolis) reiškia, kad visa toji eilutė yra komentaras ir kad ir ką jūs ten berašytumėte toje eilutėje, bash’as į tai nekreips dėmesio.# pačioje scenarijaus pradžioje susirašykime konstantas, kurias naudosime. Taip vėliau sutaupysime daugiau laiko, nes nereikės atsiminti anksčiau nurodytų duomenų.
TINKLESKE=“eth0“
LANOMASK=“192.168.2.0/24“
# vėliau jos gali būti panaudojamos vietoje reikšmės rašant konstantos pavadinimą su dolerio ženklu priešais ir be kabučių.
# pavyzdžiui: iptables -A FORWARD -s 192.168.1.2 -i $VIDINE_KORTA -j ACCEPT
# komandos rašyti dėl patogumo siūlau atskirose eilutėse. Ir nerašykite komandų su grotelėmis („#“ simbolis prieš komandą), nes jas reikia rašyti be grotelių priekyje, kadangi aš grotelėmis nurodau, kad komanda privaloma vykdyti super vartotojo teisėmis, o dolerio ženklu („$“) nurodau, kad komandą patartina įvykdyti su paprasto vartotojo teisėmis.
# tai yra viskas ką jums reikia žinoti kuriant bash scenarijus.

Dabar apžvelkime didžiąją dalį komandų:

# iptables -F

Šia komanda ištrinsime buvusią konfigūracija.

Prieš sekančiąją komandą norėčiau priminti, kad INPUT – įeinantis srautas (pavyzdžiui, norint pasiekti jūsų kompiuteryje esančią serverinę tarnybą (tarkim Apache) reikia leisti srautą pro 80 prievadą (jeigu norime dirbti iš išorės su mūsų kompiuteryje esančiu Apache)); OUTPUT – išeinantis srautas; FORWARD – persiunčiamas srautas į kitą kompiuterį (jeigu norėsime pakurti maršrutizatorių tai mums prireiks šios grandinės).

# iptables -P chain DROP

Ši komanda nurodys IPTABLES blokuoti tai ką nurodome vietoje chain (INPUT/OUTPUT/FORWARD – tai tarsi taisyklių grandinės (iš angl. k. chains; kiekviena skirta vis kitam srautui), jas ir rašykite vietoje chain). Pavyzdžiui, iptables -P INPUT DROP komanda užblokuos visą įeinantį srautą. Vietoje DROP mes galime rašyti anksčiau nurodytas grandines (INPUT/OUTPUT/FORWARD). Atkreipkite dėmesį, kad IPTABLES konfigūracijoje būtina blokuoti viską, kad toliau esanti konfigūracija turėtų kažkokią reikšmę. Vietoje DROP taip pat galite rašyti kitokią užduotį, bet mes norime viską užblokuoti, o ne leisti.

# iptables -A INPUT -i lo -j ACCEPT

A opcija prideda taisyklę prie mūsų nurodytos grandinės. i opcija mes nurodome tinklo įrenginį, o j nurodome užduotį, kurią IPTABLES turi atlikti su tais duomenimis. ACCEPT – nurodydami šią užduotį mes priimame visą srautą iš lo t. y. localhost.

Nepamirškime to pačio atlikti su OUTPUT ir FORWARD:

# iptables -A OUTPUT -o lo -j ACCEPT

Atkreipkite dėmesį, kad nenaudojame i opcijos, nes i opcija nurodo įeinančio srauto įrenginį, o o nurodo išeinančio srauto įrenginį.

# iptables -A FORWARD -i lo -j ACCEPT

Šiuo metu mes galime naudotis localhost, bet negalime naudotis internetu. Jeigu taip ir yra tai galime tęsti straipsnio skaitymą kaip niekur nieko, o jeigu ne tai rekomenduoju pasiskaityti IPTABLES dokumentaciją ir paieškoti ką darote ne taip.

# iptables -A INPUT -j ACCEPT -i eth0 -p tcp -d xxx.xxx.xxx.xxx –dport x

Vietoje eth0 įrašykime tinklo plokštę (taip nepamirškime padaryti ir kitose komandose, nes apie tai, kad reikia pakeisti eth0 aš tikriausiai jau nebeužsiminsiu), kurią naudojame internetui. p opcija nurodo protokolą (TCP – Transmission Control Protocol (šiuo protokolu duomenys siunčiami „bendraujant“ dviems kompiuteriams t. y. vienas siunčia, o kitas užtikrina pirmąjį kompiuterį, kad duomenis gauna), UDP – User Datagram Protocol (juo siunčiami/gaunami duomenys tiesiog siunčiami be jokių „klausimų“ nutolusiam kompiuteriui)). Šiuo atveju tai tcp. d opcija nurodo išorinį IP (pavyzdyje xxx.xxx.xxx.xxx), su kuriuo atliksime veiksmą, bet prisiminkite, kad tai nebūtina nurodyti. Tačiau IP arba prievadą nurodyti yra būtina. dport opcija nurodo išorinį prievadą (pavyzdyje x). Jeigu prievado nenurodysime tai bus naudojami visi prievadai.

# iptables -A OUTPUT -j ACCEPT -o eth0 -p tcp -s xxx.xxx.xxx.xxx –sport

Viskas taip pat kaip ir prieš tai buvusiame pavyzdyje, tik dabar naudojame vidinius IP adresus ir prievadus ir vietoje i nurodome o opciją.

Šiomis dviem komandomis įsileisime prisijungimus iš mūsų nurodytų IP adresų per mūsų nurodytus prievadus (pvz., 21) TCP protokolu.

# iptables -A INPUT -j ACCEPT -i eth0 -p udp -d xxx.xxx.xxx.xxx –dport 21
# iptables -A OUTPUT -j ACCEPT -o eth0 -p udp -s xxx.xxx.xxx.xxx –sport 21

Čia taip pat kaip ir su TCP, tik dabar p opcijai nurodykime UDP protokolą.

# iptables -A INPUT -i eth0 -p icmp -j ACCEPT
# iptables -A OUTPUT -o eth0 -p icmp -j ACCEPT

ICMP – Internet Control Message Protocol. Turėtume šį protokolą leisti, nes be jo mes negalėsime būti ping’inami ir iškils daug kitų problemų.

# iptables -A OUTPUT -j DROP -o eth0 -d one.lt

Tokia komanda užblokuosime priėjimą prie one.lt pro eth0 tinklo plokštę.

Mano nuomone šios informacijos turėtų užtekti, kad galėtumėte sukonfigūruoti iptables (atminkite, kad straipsnis nebaigtas ir tikriausiai ateityje dar bus pildomas ir koreguojamas, todėl rekomenduojame pastoviai tikrinti Versme.net ar nėra straipsnių apie saugumą arba apžvelkite IPTABLES dokumentaciją).

Pirmiausiai norėčiau užsiminti apie simbolius „$“ ir „#“ prieš komandas. „$“ simbolis rodo, kad komanda turėtų būti vykdoma paprasto vartotojo teisėmis, be sudo. „#“ rodo, kad komandą patartina naudoti root ar kito super vartotojo teisėmis. Galima pasitelkti sudo, kai norima vesti komandą, prieš kurią parašytas simbolis „#“.

Tikriausiai naudojame coldplug. Todėl pirmiausiai reikia jį pašalinti, nes naujesni UDEV (tai tam tikras įrenginių valdiklis Unix sistemose) turi savyje coldplug (programa, kuri pasirūpina, kad nauji įrenginiai (daugiausiai USB įrenginiai) būtų paruošti darbui ir įjungiami į /dev) funkcijas. Kartu dėl viso pikto pašalinsime ir hotplug (geresnis analogas coldplug‘ui), kurį vėliau sukompiliuosime iš naujo.

# emerge –unmerge hotplug coldplug
# rc-update del hotplug
# rm /etc/init.d/hotplug
# rc-update del coldplug
# rm -rd /etc/hotplug*

Norėčiau paminėti, kad -rd opcijos nurodo, kad būtų trinamos ir direktorijos. Jeigu /etc kataloge bus failas /etc/hotplug tai jis bus ištrintas kartu su katalogu /etc/hotplug.

# rm -rd /etc/udev
# emerge =sys-fs/udev-103

Pastaba. Nepamirškite lygybės ženklo prieš paketą. Jį reikia nurodyti visą laiką kai nurodote paketo versiją. Taip pat prieš kompiliuodami susinchronizuokite Portage:

# emerge --sync

Siūlau naudoti UDEV 103, nes, mano nuomone, jis žymiai stabilesnis ir dėl jo reikėjo mažiausiai vargo. O šiuo metu naujausias yra UDEV 104-r5.

# emerge hotplug

Taigi, UDEV ir hotplug’ą jau turime. Galima bandyti perkrauti sistemą.

Perkrovus sistemą galime dirbti toliau.

Susikompiliuokime CUPS (Common UNIX Printing System – spausdinimo sistema (tiksliau paketas) Unix pobūdžio operacinėms sistemoms). Tai padarome komanda

emerge cups

Aš pasirinkau 1.2.6 versiją, todėl jeigu norite visiškai sekti šį straipsnį tai veskite šią komandą:

# emerge =net-print/cups-1.2.6
# USE="foomaticdb cups usb ppds" emerge hplip

Dabar atėjo eilė foo2zjs (zjStream protokolo (protokolas, kurį naudoja HP LaserJet 10xx spausdintuvai spausdinimui) tvarkyklės Linux’ui):

$ wget -o foo2zjs.tar.gz http://foo2zjs.rkkda.com/foo2zjs.tar.gz
$ tar zxf foo2zjs.tar.gz
$ cd foo2zjs

Jeigu jau buvome suinstaliavę foo2zjs tai vykdykime:

# make uninstall

Taip išinstaliuosime jau sistemoje esančią foo2zjs versiją.

Instaliuokime foo2zjs toliau:

# make
# ./getweb [spausdintuvo modelis]

Vietoje “[spausdintuvo modelis]” įrašykite spausdintuvo modelį (foo2zjs iš HP LaserJet spausdintuvų palaiko tik 1000, 1005, 1018, 1020). Pvz.:

# ./getweb 1000

Ši komanda parsiųs HP LaserJet 1000 spausdintuvui pilnai pasiruošti darbui reikalingus failus.

# make install
# make install-hotplug
# make cups

Tai buvo paskutiniai žingsniai su foo2zjs. Dabar patikrinkime sistemos krovimąsi komanda:

# rc-update show

Ekrane turėtume išvysti teksto, kuriame turėtume surasti šias eilutes (ne iš eilės):

cupsd | defaulthotplug | boothplip | default


Jeigu viskas taip kaip ir rašau tai galime perkrauti kompiuterį.

Bet gali pasitaikyti taip, kad ne visi išvardinti komponentai buvo sąraše. Tada vykdome atitinkamas komandas:

# rc-update add cupsd default
# rc-update add hplip default
# rc-update add hotplug boot

Vykdykite tas, kurių reikia. Kitų galite nevykdyti.

Perkraukite kompiuterį. Išjunkite (ištraukite iš el. lizdo, bet USB neištraukite) spausdintuvą kokiom 5 sekundėm ir vėl jį įjunkite. Iki visiško sistemos užsikrovimo jis turėtų pasiruošti darbui, t. y. turėtų trumpam pradėti veikti visi mechanizmai. Jeigu tai neįvyko, tai pabandykite perkompiliuoti CUPS ir HPLIP, o tada jeigu niekas nepasikeitė – keliauti į straipsnio galą. O jeigu spausdintuvas pasiruošė, tai jūs galite jį suinstaliuoti per CUPS. Galite naudoti įvairius įrankius, bet aš paprasčiausiai rekomenduočiau naršyklėje suvesti localhost:631. Tada sekite instrukciją:

Add Printer–>prisijunkite kaip root vartotojas

–>užpildykite “Name” laukelį (patariu naudoti tik lotyniškas raides)

–>Device laukelyje pasirinkite savo spausdintuvą (rinkitės visiškai tikslų adresą pvz., hp:/usb/hp_LaserJet_1000?device=/dev/usb/lp0; spausdintuvas turi būti įjungtas ir jeigu jis nepasiruošė darbui tai jums nepavyks jo instaliuoti per CUPS)

–>paspauskite Continue

–>pasirinkite HP ir spauskite Continue

–>pasirinkite savo spausdintuvo tvarkyklę (šalia jos privalo būti parašyta foo2zjs) ir paspauskite Continue

–>kelias sekundes palaukite ir, kai atsidarys konfigūracijos puslapis, jame sukonfigūruokite spausdinimo parametrus

–>bet kur paspauskite Set Printer Options.

Jūs jau galite spausdinti. Tik nepamirškite kartu perkraudami kompiuterį perkrauti ir spausdintuvą. Nebent su spausdintuvu buvo nedirbta ilgą laiką. Apskritai kalbant tai yra didelis HP LJ 10xx minusas, kad firmware užkrauti (kai spausdintuvas įsijungia, jis laukia kada kompiuteris jam nusiųs tam tikras tvarkykles, kurios jį paruoš spausdinimui) galima tik vieną kartą po spausdintuvo įjungimo.

Jeigu jūsų spausdintuvas vis tiek neveikia tai siūlau pasižvalgyti klaidų /var/log/messages faile. Taip pat nepamirškite dmesg komandos (ją reikėtų susikompiliuoti komanda emerge dmesg). Taip pat nepamirškite, kad kernel’yje privaloma įkompiliuoti USB palaikymą. /usr/src/linux/.config ar kitoje direktorijoje esančio kernel’io „.config“ faile turėtų būti nurodyta šios opcijos:

CONFIG_USB_ARCH_HAS_HCD=y
CONFIG_USB_ARCH_HAS_OHCI=y
CONFIG_USB_ARCH_HAS_EHCI=y
CONFIG_USB=y
CONFIG_USB_DEVICEFS=y
CONFIG_USB_EHCI_HCD=y
CONFIG_USB_OHCI_HCD=y
CONFIG_USB_PRINTER=y
CONFIG_USB_OHCI_LITTLE_ENDIAN=y
CONFIG_USB_STORAGE=y

Pastaba: kai kurios opcijos nėra būtinos, tačiau rekomenduotinos.

Apžvelgę informaciją pagalbos galite ieškoti adresais http://forums.gentoo.org ir http://gentoo-wiki.com.

Pirmiausia reikia, kad Linux atpažintų TV tiunerį. Iš tikrųjų jis jį iš karto mato, tačiau mums reikia užkrauti modulį. Standartinė modulio konfigūracija mums netinka, todėl sukuriame /etc/modprobe.d/bttv failą ir į jį įrašome:

# i2c
alias char-major-89 i2c-devb
options i2c-algo-bit bit_test=1
# bttv
alias char-major-81 videodev
alias char-major-81-0 bttv
# tiuneris
options bttv card=70 tuner=37 radio=1 pll=1 adc_crush=0

Direktorija gali skirtis priklausomai nuo OS (pavyzdys skirtas Ubuntu), todėl ją patariu patikrinti komanda

$ ls /etc/modprobe.d

Jeigu mūsų tiuneris nepalaiko radijo tai pakeiskime „radio=1“ į „radio=0“. Taip pat pasižiūrėkime čia, ko nors panašiai veikiančio, kaip jūsų TV tiuneris. Įsiminkite jo numerį ir pakeiskite „card=70“ į „card=<jūsų numeris>“. Tą patį padarykite ir su tuner. Apie tuner skaičius skaitykite šiuo adresu (atkreipkite dėmesį, kad čia jums reikės tuner kintamojo, o ne numerio).

Išsaugokite ir perkraukite kompiuterį.

Įdiekite „tvtime“ paketą:

# apt-get install tvtime

Redaguokite /etc/tvtime/tvtime.xml failą. Jame pakeiskite „Norm“ opciją į:

<option name="Norm" value="PAL" />

Frequencies opciją į:

<option name="Frequencies" value="custom" />

Tada išsaugokite ir paleiskite „tvtime-scanner“ komandą. Praskenavus kanalus galite leisti TVTime (komanda „tvtime“).

Tiesa, Linux gali ir nematyti tiunerio. Pasitikrinkite komanda „/bin/lspci“. Turėtumėte pamatyti kažką panašaus:

00:07.5 Multimedia audio controller: VIA Technologies, Inc. VT82C686 AC97 Audio Controller (rev 50)
00:0d.0 Multimedia video controller: Brooktree Corporation Bt878 Video Capture (rev 11)
00:0d.1 Multimedia controller: Brooktree Corporation Bt878 Audio Capture (rev 11)

Tiek šiam kartui.

FreePOPs proxy serverio įdiegimas

Šis serveris gali būti puikiai pritaikytas.
Serverio programinę įrangą galime parsisiųsti iš www.freepops.org. Parsisiuntę paleiskime instaliacinį failą ir viską vykdykime tokia seka: I like free software and I accept this license–>Continue–>Install–>Close–>No. Serveris instaliuotas.
Dabar galime paleisti serverį: Start–>Programs–>FreePOPs–>FreePOPs.
Pagal numatytuosius nustatymus serveris dirba 2000 prievadu. Todėl nepamirškite pašto programoje nurodyti ne standartinį „110“, o „2000“ prievadą.

Taip pat jūs galite FreePOPs serverį instaliuoti kaip tarnybą. Tada serverį galėtumėte valdyti iš services.msc ir leisti jam užsikrauti kartu su kompiuteriu, nesvarbu koks vartotojas prisijungs prie Windows. Tai galima padaryti šitaip: Start–>Programs–>FreePOPs–>Service–>Install service (-b 0.0.0.0). O jeigu norite, kad serveris dirbtų ne 2000 prievadu, o 110 tai vykdykite: Start–>Programs–>FreePOPs–>Service–>Install service (-p 110 -b 0.0.0.0).

MagicMail Monitor paruošimas darbui su proxy serveriu

Pirmiausiai parsisiųskime patį MagicMail Monitor ir jį sukonfigūruokime būsimam naudojimui su GMail. Keliaukime į http://mmm3.sourceforge.net/ ir parsisiųskime programą. Ją išpakuokime bet kur ir paleiskime išpakuotąjį Magic.exe failą. Prieš mus turėtų atsirasti MagicMail programos langas.

Paspauskime File–>New ir taip sukurkime naują MagicMail profilį. Kiekvienas profilis saugomas atskirame faile. Tą failą galima atidaryti su MagicMail, t. y. per „Open with…“ dialogą. Iš karto dar nesukūrę naujų pašto dėžučių išsaugokime profilį: File–>Save. Nurodome kur saugoti ir spaudžiame mygtuką „Save“.

Spauskime klavišą Insert ir taip programoje sukurkime naują pašto dėžutę. Pasirinkime „Create Empty“ ir spustelėkime mygtuką „OK“. Atsidariusį langą užpildykime taip:

Vietoje proxy serverio adreso įrašykite localhost (jeigu serveris paleistas tame pačiame kompiuteryje), IP adresą arba kompiuterio vardą, kuriame įdiegtas FreePOPs serveris. Vartotojo vardo vietoje įrašykite savo el. pašto adresą (nebūtinai GMail, bet el. pašto adreso domenas privalo būti nurodytas šiame tinklapyje: http://www.freepops.org/en/viewplugins.php).

Nuspaudę mygtuką „OK“ mes jau galime tikrinti pašto dėžutę. Tiesiog nuspauskime klavišą F5 ir laukime kol bus parsiųstas mūsų el. paštas. O tuo metu stulpelyje „Status“ mes galime matyti kas vyksta.

Apibendrinimas

Pabaigai galiu pasakyti, jeigu naudojate MagicMail Monitor su kita programa, tai tikrai neapsimoka kurti proxy serverį ir apskritai naudoti šią programą. Jeigu jums el. paštas nėra toks svarbus, kad jį reikia tikrinti kas kelios sekundės, o jūs dar dirbate su kompiuteriu ir labai svarbu resursai, tai rekomenduoju nenaudoti šios programos. Jūs turite atkreipti dėmesį į tai, kad čia tik „Monitor“, t. y. iš esmės pagrindinė funkcija – tik rodymas ar yra naujų laiškų. O dėl serverio tikiuosi jūs irgi atkreipiate dėmesį, kad jis ryja daugiau srauto negu pašto tikrinimas tiesiogiai per pop.gmail.com.

LEKP (LEKP – Lietuviškos Ergonomiškos Klaviatūros Projektas; internetinio puslapio nuoroda straipsnio gale) yra skirtas PC101 ir didesnėms klaviatūroms. Pagrindinis išdestymas (jo ir kitų išdėstymų paveikslėliai žemiau) „LEKP“ su europietiškose klaviatūrose esančiu klavišu tarp „Shift“ ir „Z“. Taip pat yra išdėstymai „LEKPa“ (klaviatūroms be papildomo klavišo tarp „Shift“ ir „Z“) ir Baltic+. Pastarasis šiek tiek modifikuotas standartinis QWERTY išdėstymas. Iš tikrųjų didelio efektyvumo padidėjimo nepastebėjau, bet, manau, jog Windows vartotojai tikrai turėtų jį pajusti.

Perėjimas iš LEKP iš pradžių gali būti kiek sunkokas, bet prisiminkime laikus, kai pirmą kartą prisėdome prie kompiuterio su QWERTY klaviatūra. Ir nesitikėkime geresnio rezultato iš karto. Juk su QWERTY irgi „nekalėm“ sparčiai iš karto… Visgi kai kurie dalykai gali palengvinti perėjimą prie naujojo išdėstymo. LEKP internetiniame puslapyje (nuoroda straipsnio pabaigoje) galime rasti skiltį „Mokymasis“. Kurioje yra vertingų patarimų ir raginimų nepasiduoti. Atrodo, jog LEKP iš tikrųjų nėra spartesnis sprendimas rašyti lietuviškai. Tačiau pačiame pagrindiniame puslapyje matome statistiką ir kitus pagyrimus klaviatūros išdėstymui:

• LEKP yra specialiai pritaikytas teksto rinkimui aklojo spausdinimo būdu bei yra puikiausiai suderinamas su visomis dažniausiomis kompiuterinėmis nuorodomis (Ctrl + Q, A, S, Z, X, C, V).
• Jis turi Backspace mygtuką vietoje Caps Lock. Vien tai redagavimo greitį bei komfortą padidina apčiuopiamai.
• Raidės yra išdėstytos taip, kad būtų itin patogu viena ranka surinkti dvi ar tris raides iš eilės (pvz.: nei, ne, at, ak, ie, uo ir t. t.).
• Pagrindinėje eilėje jūs spausdinsite mažiausiai 65% visų parašytų raidžių, tuo tarpu QWERTY išdėstyme darysite tai tik 34%, o ĄŽERTY – 38%.
• Spausdinant LEKP vidutinis atstumas „nueinamas“ pirštais yra 1,6 karto mažesnis nei QWERTY ir 1,5 karto mažesnis nei ĄŽERTY.
• Šansas, kad du klavišus iš eilės paspausite tuo pačiu pirštu yra net 3,5 karto mažesnis nei QWERTY ir 3,3 karto mažesnis nei ĄŽERTY.
• Jūs galėsite išspausdinti visus lietuvių kalbai reikalingus simbolius nekeisdami išdėstymo.
• Skaitmenys yra išdėstyti taip, kad juos galėtumėte rinkti viena ranka, kaip tai darote klaviatūros skaičių dalyje.
• LEKP yra daug lengviau išmokti, nes nuo pat pirmųjų „aklojo rašymo“ pamokų jūs jau galėsite spausdinti žodžius, o ne priebalsių kratinius. Taip visas mokymasis tampa lyg dar vienu nauju žaidimu ar pramoga.
• Taip pat galėsite rašyti greičiau ir anglų kalba, nes LEKP išdėstymas yra puikiai suderintas.

Projekto internetiniame puslapyje pateikiama ir „Keyboard Compare“ programos rezultatai lyginant AŽERTY, QWERTY ir LEKP klaviatūras. Rezultatai čia.
Prie visų šių statistikų, patarimų ir pan. Tautrimas pridėjo ir klaviatūrų išdėstymų paveikslėlius (GIF, SVG ir PDF formatais), atsakė į daugelį dažniausiai užduodamų klausimų, siuntinių skyrelyje sukėlė Windows 95/98/Me/2000/XP/2003/Vista ir Linux LEKP, LEKPa, Baltic+ išdėstymų failus, pritaikymą MS Word programai, pamokas, „AutoHotKey“ scenarijus ir kt. Tikrai nieko nepritruks. Projekto puslapis taip pat turi forumą, paiešką.

Bendrai vertinant: LEKP tikrai geras pasirinkimas, kai norite rašyti sparčiai ir lietuviškai. Tik vienas minusas, kuris gali kiek trukdyti, tai daryti visur: LEKP dar gana jaunas projektas ir nėra labai išplitęs. Tik jūs galite padėti plisti šiam klaviatūros išdėstymui.

• LEKP išdėstymas;
• LEKPa išdėstymas;
• Baltic+ išdėstymas.

Projekto internetinis puslapis: http://lekp.info.
Projekto autorius: Tautrimas Pajarskas.
Projektas apsaugotas: Creative Commons.

Aukščiau pavaizduotas vaizdas greičiausiai jau ne vienam patyrusiam Linux vartotojui pažįstamas – sistema nerado VirtualBox modulio, todėl negalėjo jo užkrauti. Be šio modulio nebepasileis VirtualBox virtualūs kompiuteriai. Ši problema iškyla praktiškai visose Linux sistemose, atnaujinus sistemos branduolį (aka „kernel’į“). Paprastai kiekviena sistema turi savą sprendimą – dauguma turi jau iš anksto paruoštus scenarijus kaip perkompiliuoti VirtualBox modulį, jog šis būtų paruoštas darbui su naujai suinstaliuotu branduoliu. Deja, ArchLinux man tenka dažnai susidurti su keistais nutikimais, kai dokumentacijoje aprašomas metodas paprasčiausiai pasenęs.

Štai ArchLinux Wiki siūlo įvykdyti šią komandą:

# vbox_build_module

Pasak Wiki, ši komanda turėtų perkompiliuoti modulį. Ji turėtų tikti visoms VirtualBox versijoms iki 2.1. Tačiau jai reikalingi išeities tekstai, kurių jūs po branduolio atnaujinimo neturite, jeigu naujinotės į pačią naujausią 2.6.32 versiją.

Kitas siūlomas metodas yra įvykdyti šią komandą:

# /etc/rc.d/rc.vboxdrv setup

Keista, tačiau mano sistemoje kažkodėl /etc/rc.d/ nėra nė vieno failo, kurio pavadinimas prasidėtų „rc.“.

Kodėl neveikia šie metodai?
Pasirodo, su 2.6.32 branduolio versija ArchLinux kūrėjų komanda padarė „siurprizą“ ir branduolio „headers“ iškėlė į atskirą paketą su mažai pompastikos. Apie tai sužinojo tik arch-dev-public laiškų sąrašo skaitytojai ir kiti naujienomis besidomintys, kuriems buvo įdomu sužinoti kas naujo 2.6.32 branduolyje. Visi kiti buvo palikti ant ledo .
Sprendimas iš tiesų labai paprastas, tik tiek, jog erzinantis. Dabar su branduolio atnaujinimu į 2.6.32 , turite įdiegti ir „kernel26-headers“ paketą, tad tiesiog įvykdykite:

# pacman -S kernel26-headers
# vbox_build_module
# modprobe vboxdrv

Ir šio keisto nesusipratimo kaip nebūta po labai elementaraus sprendimo . Keista, jog ArchLinux negali įdėti pranešimo apie tokius pakeitimus tiesiog atnaujinant branduolį su pacman, kaip tą daro Gentoo.

Gentoo įdiegsime iš Gentoo 2006.1 Minimal Installation CD. Jį galime gauti čia:
http://www.gentoo.org/main/en/mirrors.xml

/dev/hda – mano pagrindinis HDD, į kurį įdiegsiu Gentoo 2006.1.
Naudosiu tik dvi particijas (vieną priskirsiu („primountinsiu“) prie „/“, o kitą „swap’ui“):
/dev/hda3 – /
/dev/hda4 – swap’as.

Šias particijas galime susikurti su fdisk programa. Ji jau yra Gentoo 2006.1 kompakte, taip pat galima naudotis kiek kitokią sąsają turinčia cfdisk, bet aš naudosiu patogesnę ir paprastesnę fdisk. Kaip kurti particijas su fdisk rasite čia: „Kaip dirbti su fdisk“.

Gentoo įdiegimo žingsniai
Pradedant diegimą prašo pasirinkti klaviatūros išdėstymą. Spaudžiame Enter.

fdisk /dev/hda
mke2fs -j /dev/hda3 (ext3) / mke2fs /dev/hda3 (ext2)
mkswap /dev/hda4
swapon /dev/hda4
mount /dev/hda3 /mnt/gentoo
date
date 032916212006
cd /mnt/gentoo
links www.gentoo.org/main/en/mirrors.xml

Parisiųskite portage ir stage3 naujausius paketus, taip pat *.DIGESTS ir *.md5sum.

md5sum -c *.DIGESTS
md5sum -c *.md5sum
tar xvjpf *stage3*
tar xvjf *portage* -C /mnt/gentoo/usr/
nano -w /etc/make.conf
mirrorselect -i -o >> /mnt/gentoo/etc/make.conf
mirrorselect -i -r -o >> /mnt/gentoo/etc/make.conf
cp -L /etc/resolv.conf /mnt/gentoo/etc/resolv.conf
mount -t proc none /mnt/gentoo/proc
mount -o bind /dev /mnt/gentoo/dev
chroot /mnt/gentoo /bin/bash
env-update
source /etc/profile
export PS1="(chroot) $PS1"
emerge --sync
emerge portage
ls -FGg /etc/make.profile
less /usr/portage/profiles/use.desc
nano -w /etc/make.conf
cp /usr/share/zoneinfo/Europe/Vilnius /etc/localtime
USE="-doc symlink" emerge gentoo-sources
ls -l /usr/src/linux
cd /usr/src/linux
make menuconfig
make && make modules_install
cp arch/i386/boot/bzImage /boot/kernel
find /lib/modules/[kernelio versija]/ -type f -iname '*.o' -or -iname '*.ko'
nano -w /etc/modules.autoload.d/kernel-2.6
nano -w /etc/fstab
nano -w /etc/conf.d/hostname
nano -w /etc/conf.d/net
passwd
nano -w /etc/conf.d/keymaps
nano -w /etc/conf.d/clock
emerge dhcpcd
emerge grub
nano -w /boot/grub/grub.conf
grep-v rootfs /proc/mounts > /etc/mtab
grub-install /dev/hda
exit
umount /mnt/gentoo/dev /mnt/gentoo/proc /mnt/gentoo
reboot
useradd -m -G users,wheel -s /bin/bash useris
passwd useris

Dabar galite naudotis visais Gentoo privalumais.

xorg-server sukompiliuosite su 1,32 Ghz per ~30 min.

Pirmiausiai mums reikės fdisk paketo. Jeigu mes neturime Linux ar kitos OS kompiuteryje tai galime pasinaudoti Gentoo ar kitu CD su fdisk paketu. Pasileidžiame konsolę ir joje rašome:

fdisk [jūsų hdd]

Jeigu nežinote kaip pažymėta jūsų HDD tai galite padaryti su komanda:

ls /dev/*d*

Jeigu naudojate SATA tai jūsų HDD bus žymimas „/dev/sd[raidė]“.
Atminkite, kad jokio skaičiaus gale neturi būti.

Jeigu kartais sumaišysite HDD su CDROM tai neišsigąskite, nes nieko pavojingo neatsitiks.
Gausite atsakymą „Command (m for help): “.

Galite rašyti komandą „m“, kad sužinotumėte visas galimas komandas.
Toliau rašysiu kaip kurti swap ir paprastą Linux boot particiją:

„p“ komanda pasižiūrime kokios pas mus dabar particijos.
„d“ ištrinsime tas, kurių nereikia.

Kuriame particiją komanda „n“. Pasirenkame „primary“ ar „logical“ „p“ ir „l“ raidėmis.

Įrašome particijos skaičių, kuris priklausys būsimai particijai. Jeigu tokia particija jau yra tai ji nebus perrašyta, būsite paprašyti įvesti iš naujo.

Toliau pasirenkame particijos pradžią (pagal cilindrą). Galima imti numatytąją reikšmę („Enter“).

Dabar reikia įvesti particijos dydį. Rekomenduoju vesti MB. Vedame +dydisM. Pvz., +600M. Arba galima ir KB. Pvz., +50000KB. Numatytaja reikšme nustatyta didžiausia reikšmė.

Norėdami particiją padaryti „bootable“, mes privalome ją padaryti „primary“.

Vykdome „a“ norėdami nurodyti particiją, kuriai uždėsime „boot“ žymelę. Tada įvedame particijos numerį ir spaudžiame „Enter“.

Taip pat kuriame swap particiją tik pabaigoje dar įvykdome komandą „t“ ir įvedame „82“. Taip nustatome, kad ši particija bus „Linux Swap“. Žinoma, ši particija neturėtų būti „boot“.

Particijų lentelę įrašome su komanda „w“. Su „q“ išeiname iš programos. Dabar teliko suformatuoti Linux particiją. Tą jau reikia padaryti su kitais įrankiais. Naudojamės tokia sintakse:

[žemiau nurodyta komanda] [particija(pvz., /dev/hda8)]ext2 – mke2fs
ext3 – mke2fs -j
reiserfs – mkreiserfs
xfs – mkfs.xfs
jfs – mkfs.jfs
(failų sistemos tipas – komanda)


Norint matyti TTF mums reikės:

• TTF šriftų (galima paimti iš bet kurios Windows OS %system root%/Fonts katalogo);
• Xfs serverio (šis serveris naudojamas šriftams);
• ttmkfdir paketo (naudojamas fonts.scale failo sukūrimui);
• veikiančio X’ų serverio.

Visa tai sudiegiame (X’ų diegimo šiame straipsnyje neaprašysiu):

# emerge x11-apps/ttmkfdir
# emerge x11-apps/xfs

Sukuriame direktoriją mūsų TTF šriftams (kadangi aš vėliau dėjau daugiau šriftų ir juos grupavau tai sukūriau TTF šriftams visai atskirą katalogą – /usr/local/fonts/ttf):

# mkdir /usr/local/fonts
# mkdir /usr/local/fonts/ttf

Dabar perkeliame TTF šriftus į /usr/local/fonts/ttf (šriftų perkėlimui naudojau USB raktą; jūs nurodote savo TTF šriftų direktoriją vietoje /mnt/usbkey/ttf):

# mv /mnt/usbkey/ttf/* /usr/local/fonts/ttf/

Pereiname į sukurtą šriftų direktoriją:

# cd /usr/local/fonts/ttf

Sukuriame fonts.scale failą:

# ttmkfdir > fonts.scale

Taip pat pažymime šią direktoriją kaip šriftų:

# mkfontdir

Dabar redaguosime xorg.conf failą:

# nano -w /etc/X11/xorg.conf

Jame susirandame sekciją Files ir joje pridedame naują eilutę:

FontPath "/usr/local/fonts/ttf"

„/usr/local/fonts/ttf“ galite keisti priklausomai nuo to, kur padėjote šriftus.
Dabar turime veikiančius TTF šriftus. Perkrovus X’ų serverį jis turėtų dirbti su jais.